– Neseniai dienos šviesą išvydo jūsų knyga „Antakalnis. Kilmė, raida, žmonės“. Kodėl būtent šis rajonas jau antrą kartą nusipelnė išskirtinio jūsų dėmesio?
– 1970-ųjų pabaigoje iš Kauno atsikrausčiau į sostinę, į Antakalnį. Kadangi užaugau darbininkiškame Kauno priemiestyje Šančiuose, atsikėlęs gyventi į Vilnių pastebėjau labai didelį skirtumą.
Siauros, dulkinos gatvelės, darbininkų visuomenė, maišyta kalba – iki tol tai buvo mano kasdienybė.
O Antakalnis iš karto pakerėjo savo žaluma, didele erdve, o ir gyventojai visai kito sukirpimo.
Tuomet ten buvo įsikūręs slidininkų rojus Sapieginė, su sūnumi išnaršėme karinius bunkerius, apgriautus rūmus – labai greitai pamilau šį rajoną.
Rašydamas habilitacinę disertaciją pasirinkau temą apie gyvenamosios aplinkos įtaką žmonių gyvensenai, papročiams, asocialiems įvykiams.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Antakalnis turėjo ne tik puikią gyvenamąją aplinką, bet ir pasižymėjo mažiausiai socialinių negerovių.
Disertaciją, nors ir sunkiai, bet patvirtino – taip uždėjau dar vieną žvaigždutę ant Antakalnio antpečių. Šis rajonas nuo pat pradžių buvo išskirtinis, elitinis, žalias.
Man, kaip miesto planuotojui, labai rūpėjo jo išsidėstymas, nepažintos vietos, tad pirmojoje knygoje „Primirštas Antakalnis“ iškėliau mažiau žinomus objektus: pirmąjį transportą – konkes, lenkų tvirtovės įtvirtinimus Šilo gatvėje, Antakalnio gale buvusį hipodromą, veikusį net tarpukariu, o vėliau naudojamą kaip aerodromas, šalia Kairėnų buvusį didelį kultūros centrą.
Vėliau, gaudamas vis daugiau medžiagos, supratau, kad, užuot Antakalnį pakapsčius su grėbliuku, reikia pereiti per jį su plūgu – kitaip tariant, į viską pažvelgti giliau. Per savo prizmę pažiūrėjau į jo atsiradimą, struktūrą, raidą. Antakalnio istorija labai įdomi.
Sakykime, Šv.Petro ir Povilo bažnyčios vienuolyno sienoje, remontuojant rūsį, rasta gyva įmūryta moteris.
Viduramžiais buvo žiaurus įstatymas: norint, kad pastatas būtų sėkmės lydimas, ilgai stovėtų, buvo įprasta sienoje įmūryti gyvą moterį.
Knygoje taip pat rašau ne tik apie Antakalnį, bet ir apie viso miesto raidą.
– Apie miestą, urbanistiką iki šiol, netgi jau atšventęs 85 metų jubiliejų, kalbate su dideliu užsidegimu. Kaip susidomėjote šia sritimi?
– Mokykloje labai gerai sekėsi rašyti, todėl visi man prognozavo literato, žurnalisto karjerą. Kadangi mokyklą turėjau baigti su medaliu, nesiruošiau egzaminams, nes ir taip turėjau įstoti.
Pamenu, besimaudant Panemunėje atėjo draugas ir pasakė, kad mano darbą atmetė, nes rašinyje rado gramatinę klaidą.
Taigi turėtą penketą ištaisė į ketvertą. Tik vėliau paaiškėjo, kad iš tiesų ten klaidos nebuvo, mokytoja pati susipainiojo, bet jau buvo per vėlu.
Dėl to negavau medalio, žlugo viltys stoti į Vilnių, o kadangi sekėsi piešti, nuėjau į tuometį Kauno politechnikos institutą studijuoti architektūros.
Studijuodamas supratau, kad mano gebėjimai yra platesnio pobūdžio, nebuvau linkęs į smulkius, daug kruopštumo reikalaujančius darbus, tad man pasiūlė orientuotis į didelių teritorijų planavimą.
Pasirinkau urbanistiką ir joje sėkmingai dirbau visą savo karjerą. Kadangi esu viena koja kaunietis, kita – vilnietis, mano pati stipriausia urbanistinė iniciatyva buvo Vilniaus ir Kauno dvipolis.
Pradžioje ji buvo sutikta su dideliu entuziazmu, bet, Lietuvoje sparčiai pradėjus mažėti gyventojų, ji nuslūgo. Dabar daug šnekama apie regionų padėties gerinimą, specialistų siuntimą į mažesnius miestelius.
Mano manymu, tai yra plaukimas prieš srovę. Nori nenori, visame pasaulyje miestai auga mažesnių gyvenviečių sąskaita.
– Koks, jūsų manymu, Vilnius yra urbanistiniu požiūriu?
– Vilnius yra labai netipiškas miestas, ir tuo nepasakysiu nieko naujo ar netikėto.
Net požeminių biosrovių ekspertai teigia, kad mūsų sostinė turi kažką tokio, ko nėra kituose Lietuvos miestuose. Vilnius visuomet buvo traukos taškas, čia stūksojo senovės lietuvių šventvietės, Sapiegų parke buvo Šv.Mildos šventgirė – visa tai rodo, kad ši teritorija yra išskirtinė.
Gal dėl to čia sėkmingai sugyveno skirtingos tautos, skirtingų tikėjimų žmonės. Sostinės Didžiosios ir Pilies gatvių kairėje buvo rusiškoji dalis, stovėjo cerkvės, į dešinę, Vokiečių gatvėje, gyveno kitataučiai, išpažinę katalikybę.
Vilniuje kryžiavosi kultūros – jis buvo lyg savotiškas tiltas tarp Rytų ir Vakarų.
Juk neatsitiktinai ir Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Europos valstybė.
Mūsų sostinėje visuomet gyveno daug įžymybių, jį lankydavo gausybė garsių žmonių. Nors būtų palankiau, kad sostinė būtų ir uostas, Vilnius ja tapo apgalvotai – pagal Baltijos jūrą aktyviai judėjo viską siaubiantys kryžiuočiai ir kalavijuočiai.
Šiuo atžvilgiu Vilnius yra ekscentriškas. Visi, kurie atvažiuoja į Vilnių, kurie jame praleidžia šiek tiek laiko, teigia, kad šis miestas turi kažką nenusakomo, traukiančio. Ši mistinė trauka Vilnių ir padaro išskirtiniu miestu.
Ne veltui Vilnius yra sparčiai augantis miestas. Lietuvoje buvo pasirinktas visai kitas kelias nei kitose Baltijos šalyse – auginti ne sostinę, o regionų centrus.
Visas šitas decentralizavimas ir tuometinio Politechnikos universiteto indėlis ruošiant aukštos kvalifikacijos specialistus lėmė, kad esame palyginti gryna tauta. Darbo jėgos netrūko, tad iš Rytų į Lietuvą gyventi atvykdavo kur kas mažiau užsieniečių – tai buvo nematomas barjeras, kuris apsaugojo nuo išorės jėgos antplūdžio.
Kai visos Baltijos valstybės tapo nepriklausomos, paaiškėjo, kad šalyje lietuvių buvo net 83 procentai – šiuo požiūriu visa galva lenkėme kaimynines valstybes.
Nors ir Kaunas, ir Vilnius buvo pristabdyti, Vyriausybė nebuvo jiems abejinga. Daug svarbių objektų, tokių kaip Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilniaus universiteto humanitariniai fakultetai, buvo perkelti iš Kauno į Vilnių.
Pastarasis vėl atgavo tikrosios Lietuvos sostinės karūną. Šiandien jo sustabdyti neįmanoma – jis įgijęs pagreitį.
Sėkmingai plėtojama šiuolaikinė moderni pramonė, gaminama aukštos kokybės produkcija, plėtojamos lazerių, biotechnologijos, molekulinės technologijos sritys – visa tai byloja apie didelį augimo potencialą.
– Ar yra miestų, į kuriuos reikėtų lygiuotis Vilniui? O ko galbūt mums turėtų pavydėti kiti?
– Užsienio specialistai, atvažiavę į Vilnių, pirmiausia būna sužavėti žalumos gausos. Šis miestas pagal užimamą plotą prilygsta Paryžiui, tik pastarajame gyvena 5 milijonai žmonių.
Turbūt nėra pasaulyje kito miesto, kuris būtų toks žalias. Vilniaus žaluma nuo Nemenčinės miškų driekiasi į pietus iki pat Gedimino pilies.
Kiek senesniais laikais nuo P.Vileišio gatvės ėjau iki darbo centre ir prie tuometės „Rygos“ parduotuvės pastebėjau būrelį žmonių.
Prieinu pažiūrėti: išdaužtas stiklas, telkšo kraujas ir guli negyva stirna. Greičiausiai ji tiesiog stikle pamatė savo atvaizdą ir palaikė tai konkurentu.
Kad iki miesto centro galima atvykti žaliąja juosta, tikrai labai retas atvejis pasaulyje.
Atvykėlius taip pat žavi mūsų architektūra.
Vilniaus barokas nėra itališkas, jis turi savo atspalvį. Traukia mūsų Senamiestis, kuris yra didžiausias Baltijos šalyse.
Nesuniokotas, tačiau jį reikia kruopščiai saugoti – juk ir dabar vyksta kova dėl norimos užstatyti Vizitiečių bažnyčios, Lukiškių aikštės.
Taip pat reikia spręsti transporto problemas, turėti metro liniją – aš labai palaikau šią idėją.
Greitaeigis transportas išspręstų daug problemų: eismo spūstis, parkavimą miesto centre, taip pat mažintų oro taršą.
– Automobilių perteklius ir spūstys – vienos miesto problemų.
Ką dar keistino įžvelgiate?
– Sovietmečiu labai reikėjo spręsti būstų problemą. Lietuvoje buvo stengiamasi, kad kiekviena šeima turėtų atskirą, nors ir mažą, bet savo butą.
Daugiabučiai kilo akyse, paskubomis, labai ekonomiškomis sąnaudomis, vadovaujantis standartu, neskiriant dėmesio planavimui.
Kadaise vykdžiau apklausas miegamuosiuose rajonuose ir viena mano respondentė pediatrė, kuri lankydavo ligonius namuose, pasakojo, kad savo apylinkės namus pažįsta kaip penkis pirštus.
Pasak moters, jai užtenka įeiti pro duris, nuspręsti, kurio dydžio bute yra, ir tuomet užrištomis akimis gali nueiti prie vaiko lovelės, nes išdėstymas toje erdvėje galimas tik vienas.
Pagal socialinės psichologijos dėsnius, tai yra žmogaus žlugdymas, saviraiškos atėmimas – viskas iš anksto padiktuota.
Bėgant metams namai nusidėvėjo, per siūles skverbiasi drėgmė, o butų perplanuoti neįmanoma, nes visos sienos yra laikančiosios.
Renovacija iš dalies sprendžia šią problemą, gyventi tapo šilčiau, tačiau planavimo juk nepakeisi.
Jaunimas dabar nori gyventi kitaip: turėti didelę virtuvę, sujungti ją su kambariu, įsirengti vadinamąjį barą, neuždaryti maistą gaminančio žmogaus virtuvėje.
Manau, kad ateis laikas, kai tuos miegamųjų rajonų namus griaus ir statys naujus. Svarbiausia, net ir tankinant apstatymą, neprarasti žaliojo Vilniaus veido.
– Kokią ateitį prognozuojate Vilniui?
– Jeigu Vilnius toliau plėtos savo pradėtą aukštųjų technologijų liniją, mes galime labai išgarsėti pasaulyje. Mano minėta lazerinė produkcija neturi lygių.
Vilniuje plėtoti mokslą labai palanku, nes turime humanitarinį pradą, derantį su technologijomis.
Nerimą kelia tik tokie akibrokštai, kaip, sakykime, miesto centre atsirasiantis viešbutis „Hilton“. Jam, pasak užsakovų, labai trukdo Šv.Jokūbo bažnyčios varpai, neleisiantys ramiai ilsėtis viešbučio gyventojams.
O kas gi iš tiesų kam trukdys? Tiesiog gerbkime praeitį, savo paveldą ir dirbkime ten, kur esame stiprūs ir neprarasdami racionalaus proto.