Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir visos Lietuvos paveldo nacionalinius rinkinius papildė įspūdinga vertybė – Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos (1609–1672), vėliau tapusio Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1648–1668), portretas.
Išskirtinis eksponatas buvo įsigytas Londono aukcione „Sotheby’s“. Jį, tarpininkaujant Valdovų rūmų muziejaus bičiuliui Viliui Kavaliauskui, padovanojo Kalifornijoje (JAV) gyvenantis lietuvių išeivis teisininkas, visuomenininkas ir dosnus mecenatas D.Januta. Jis itin džiaugėsi, kad dovana nenuguls Valdovų rūmų muziejaus fonduose, bus nuolat rodoma lankytojams.
Buvo privačioje kolekcijoje
D.Januta bene prieš metus Valdovų rūmų muziejaus direktorių Vydą Dolinską informavo apie tai, kad, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, norėtų padovanoti muziejui reikalingų eksponatų.
Tuo metu pradėta ieškoti ne itin dažnai pasaulio aukcionuose parduodamų lituanistinių vertybių. Viena jų pasirodė šių metų gegužės pradžioje surengtame Londono aukcione „Sotheby’s“.
Ši lituanistinė vertybė iki tol buvo privačioje kolekcijoje Vokietijoje, o į Vilnių atkeliavo prieš pat Valdovų rūmų pabaigtuvių iškilmes. Tai Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos, vėliau tapusio Lenkijos ir Lietuvos valdovu, portretas, nutapytas garsaus XVII a. olandų kilmės tapytojo ir architekto Peeterio Danckerso de Rijaus (1605–1661). Jis ilgai gyveno Abiejų Tautų Respublikoje ir apie ketvirtį amžiaus dirbo Lenkijos ir Lietuvos valdovams.
Vienas svarbiausių dailininkui tekusių užsakymų buvo Varšuvos karališkosios pilies reprezentacinės salės – vadinamojo Marmurinio kambario (antikameros) – dekoravimas ir per 20 portretų, vaizduojančių Jogailaičių, Vazų ir Habsburgų dinastijų atstovus, sukūrimas.
Keli šios serijos portretai išlikę iki šių dienų. Vienas jų, vaizduojantis Švedijos karalių Joną III Vazą, Respubliką valdžiusios Vazų giminės atšakos pradininką, saugomas Lietuvos dailės muziejuje, o jo kopija puošia Valdovų rūmus. Valdovų rūmuose rodoma ir kito P.Danckerso de Rijaus sukurto portreto, vaizduojančio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerį kunigaikštį Albrechtą Stanislovą Radvilą, kopija.
P.Danckersui de Rijui buvo priskiriamas ir Šv.Kazimiero koplyčios sukūrimas bei dekoravimas, taip pat darbai Valavičių koplyčioje Vilniaus katedroje ir Sapiegų funduotoje Šv.arkangelo Mykolo bernardinių bažnyčioje.
Su Lietuva siejama ir tragiška dailininko gyvenimo pabaiga: 1661 m. Rūdninkuose prie Vilniaus P.Danckersą de Rijų užpuolė ir mirtinai sužeidė plėšikai. Tačiau, pasak legendos, talentingas dailininkas prieš pat mirtį dar spėjo nupiešti užpuolikų portretų eskizus, pagal kuriuos jie buvo sugauti ir nubausti.
Valstybės nelaimių pradžia
Dailės istorikė Rūta Janonienė pastebėjo, kad dovanotame Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos portretas pasižymi dideliu psichologizmu; jame meistriškai pavaizduotas valdančiosios dinastijos atstovas.
Tai buvo paskutinis valdovas, rezidavęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje iki jų suniokojimo ir nusiaubimo XVII a. vidurio Maskvos okupacijos metais.
Nuo vaikystės jis buvo rengiamas valdovo sostui, tačiau jaunystėje spėjo paragauti kariškio, diplomato ir dvasininko duonos. Įtartas kaip galimas Habsburgų agentas, pirmojo ministro ir kardinolo Armand’o Jeano du Plessis de Richelieu nurodymu buvo suimtas ir įkalintas Prancūzijoje.
Susijęs su jėzuitų ordinu Jonas Kazimieras Vaza net buvo tapęs Šventosios Romos bažnyčios kardinolu, bet po netikėtos brolio Vladislovo Vazos mirties 1648 m. Lietuvoje, Merkinėje, atsisakė dvasininko karjeros ir bandė gelbėti besibaigiančią Vazų dinastiją.
Jis tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, vedė savo brolio našlę – italų kilmės prancūzų kunigaikštytę Ludwiką Marią Gonzagą iš Nevero, Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII krikšto dukterį ir jo įpėdinio Liudviko XIV įdukrą.
Jonas Kazimieras Vaza Lenkiją ir Lietuvą valdyti pradėjo itin sudėtingu laiku – 1648 m. prasidėjo vėliau didelę teritoriją apėmęs Ukrainos kazokų sukilimas, kuris netrukus tapo tikru Respublikos vidaus karu.
Šis XVII a. vidurio laikotarpis buvo pavadintas iškalbingu „Tvano“ vardu, o Jono Kazimiero Vazos inicialai (ICR), išvertus iš lotynų kalbos, buvo perskaitomi ir kaip „valstybės nelaimių pradžia“. Po karų nesugebėjęs įvykdyti Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdymo reformų Jonas Kazimieras Vaza atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją, ten mirė 1672 m.
Padės ir ateityje
„Autentiškų, amžininkų sukurtų Jogailaičių ir Vazų dinastijos valdovų portretų rinkoje pasirodo labai retai. Todėl šio kūrinio, papildančio Lietuvos nacionalinius paveldo rinkinius, įsigijimas yra itin reikšmingas.
Taip į Lietuvą sugrąžinamos po visą pasaulį išblaškytos lituanistinės vertybės, kompensuojami skaudūs istorinio kultūrinio ir meninio paveldo praradimai.
Tai ypač prasminga mecenato D.Janutos dovana Valdovų rūmų atkūrimo pabaigtuvių ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga“, – teigė Valdovų rūmų muziejaus direktorius V.Dolinskas. („Sostinė“)
Rėmėjų salėje įrengiamos marmuro lentos
Valdovų rūmų muziejui per pusšimtį dosnių mecenatų, kultūrininkų, kolekcininkų, mokslininkų ir organizacijų jau padovanojo arba perdavė daugiau kaip 1,5 tūkst. įvairių eksponatų. Kai kurie yra neįkainojamos vertės.
Visi eksponatų dovanotojai ir kiti Valdovų rūmų muziejaus mecenatai įamžinami specialioje Rėmėjų salėje – čia įrengiamos marmuro lentos su geradarių vardais arba įstaigų pavadinimais.
Ši salė jau atvėrė duris lankytojams ir užbaigia rūmų istorinės ir architektūrinės raidos I ekspozicinį maršrutą, o joje įamžinti Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjai bei muziejaus rinkinių gausintojai stojo į vieną gretą su Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos statytojais: didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu, Vytautu, Žygimantu Senuoju, Žygimantu Augustu, Žygimantu ir Vladislovu Vazomis.
