Teatrui jame atstovavo generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, jo pavaduotojas Naglis Stancikas ir Įrengimų tarnybos vadovas Darius Bačius, o architektų frontui – Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento vadovas, sostinės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė, tos pačios sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Aurimas Sasnauskas, Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė, architektas, Lietuvos Respublikos bendrojo plano proceso konsultantas Martynas Marozas ir VGTU Architektūros katedros docentė dr. Lada Markejevaitė.
Susitikime taip pat dalyvavo Kultūros ministerijos Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo politikos skyriaus vedėja Janina Krušinskaitė.
Visą LNOBT vykusio pokalbio vaizdo įrašą galima peržiūrėti teatro FB paskyroje, o šioje publikacijoje skaitytojams pateikiame susitikimo dalyvių pasisakymų framentus.
Jonas Sakalauskas: Žvelgdami į šiuo metu tvarkomą teatro aplinką, mąstome apie platesnes sostinės centro laukiančias permainas. Vyriausybė planuoja iškeldinti teatro kaimynystėje esančias Susisiekimo bei Žemės ūkio ministerijas. Kitoje teatro pusėje netrukus prasidės Kongresų rūmų rekonstrukcija. Planų išsikelti turi ir už jų esantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrieji rūmai.
Girdime siūlymus uždrausti automobilių eismą Tilto gatvėje, jų srautus nukreipiant į Žygimantų gatvę, o tai savo ruožtu atvertų perspektyvą naikinti transporto žiedą prie Žaliojo tilto ir praplėsti šalia LNOBT esančią viešąją erdvę.
Vyriausybė tvirtina, jog artimiausiame dešimtmetyje planuotos LNOBT priestato statybos bus neįmanomos dėl finansavimo stygiaus, taigi privalome apsispręsti dėl teatro vystymosi vizijos.
Iki šiol LNOBT prieigos tebuvo tranzitinė Vilniaus teritorija, kurioje statomi automobiliai ir pro kurią keliaujama į miesto centrą. Norėtume tai pakeisti ir padaryti šią teritoriją patrauklią tiek vilniečiams, tiek miesto svečiams: kad čia būtų galima ateiti su šeima, susitikti su draugais, išgerti kavos ar tiesiog pietų pertraukos metu sukrimsti atsineštą sumuštinį...
Aurimas Sasnauskas: LNOBT prieigų problema ta, kad ši teritorija atgyja tik vakarais, kai žmonės renkasi į spektaklius. O dienomis teatras vilniečiams – uždara zona, ir tai neišvengiamai įtakoja aplinkinę erdvę. Norint tai pakeisti, pačiam teatrui reiktų atrasti traukos taškų, kurie viliotų žmones dienos metu.
Tam patarčiau kryptingai peržiūrėti dabartines pastato funkcijas: galbūt kai kurias teatro tarnybas galima iškelti, atveriant visuomenei naujas erdves.
Janina Krušinskaitė: Tikrai būtų džiugu, jei unikaliu teatro pastatu visuomenė galėtų džiaugtis kiekvieną dieną, o ne tik vakarinių spektaklių metu. Visgi LNOBT – vienintelis operos ir baleto teatras Lietuvoje. Atsižvelgiant į šalies gyventojų skaičių, greičiausiai toks ir liks.
Lada Markejevaitė: Kaip LNOBT pastato projektą sukūrusios architektės Elenos Nijolės Bučiūtės ir jai talkinusio Jurijaus Markejevo dukra norėčiau išsaugoti šio pastato unikalumą ir atkurti kai kurias jau prarastas jo savybes.
Mano nuomone, atskirai kalbėti apie teatro pastatą ir jo aplinką – neįmanoma, todėl diskusijos pradžioje išvardinti planuojami pokyčiai, keisiantys greta esančių objektų savininkus, paskirtis ar naudojimo būdą, vienaip ar kitaip atsilieps ir teatrui.
Manyčiau, būtų galima bent iš dalies atkurti pirminę LNOBT pastato funkcinę struktūrą, kurioje ūkiniai ir administraciniai teatro padaliniai buvo įkurdinti pietinėje, į J.Lelevelio gatvę žvelgiančioje pusėje, o šiaurinė, į Nerį nukreipta dalis buvo atvira praeiviams ir teatro žiūrovams: joje veikė kioskai, netgi mažytė kavinukė. Tik vėliau dėl administracinių patalpų stygiaus ir nesustabdomų vandalų išpuolių viešos paskirties erdvės buvo paverstos uždaromis tarnybinėmis patalpomis.
Svarstant permainų būtinybę, linkėčiau išlaikyti vertingąsias LNOBT rūmų detales, liudijančias šio pastato savastį. Iki šiol jos nebuvo liečiamos, nors oficialiai pastatas nelaikomas valstybės saugomu objektu. Tikiuosi, nauji teatro vadovai tęs nerašytą tradiciją.
Rūta Leitanaitė: Visgi reikėtų kuo skubiau formaliai nustatyti ir aprašyti, kurios iš LNOBT pastato savybių yra tos vertingosios, neliečiamos. Tada visiems bus aišku, ką čia galima daryti, o ko – ne. Galvodama apie tikėtiną šiuolaikinės architektūros formų atsiradimą teatro kaimynystėje, siūlyčiau išsaugoti LNOBT pastatą kaip unikalų XX amžiaus 7-8 dešimtmečių architektūros ženklą.
Dabartinės automobilių parkingo zonos, plytinčios tarp abiejų ministerijų ir teatro, nevadinčiau viešąja erdve – tai tiesiog vieta automobiliams statyti. Manyčiau, ateityje jos funkcija bus pakeista į patrauklesnę, o automobiliai persikels į požemines stovėjimo aikšteles.
Čia prisimenu LNOBT priestato, šalia kurio turėjo būti įrengtas požeminis parkingas, projektą: teatras visąlaik akcentuodavo, jog trūksta vietos atvykstančių žiūrovų automobiliams, o darganotu metų laiku vakariniais drabužiais pasipuošusioms ir aksominius batelius avinčioms damoms sunkoka pėsčiomis lauke įveikti ilgesnius atstumus.
Visgi nereikėtų visiškai „nurašyti“ ir viešojo transporto paslaugų: jei sudarytume sąlygas jam privažiuoti arčiau teatro, nebeliktų tokio aštraus automobilių stovėjimo vietų poreikio.
Martynas Marozas: Pritarčiau, kad nepakeitus automobilių statymui naudojamos teritorijos paskirties, sunku tikėtis į šį kvartalą pritraukti daugiau žmonių. Drįsčiau prognozuoti dabartinio Žemės ūkio ministerijos pastato ateitį: Turto bankas jį parduos, o investuotojai nusipirkę atnaujins, pristatys du tris papildomus aukštus ir pritaikys patalpas šiuolaikiniam verslo centrui.
Neatmesčiau, kad vystant projektą privačiomis lėšomis bus įrengtas ir požeminis parkingas, nes jis didina patalpų patrauklumą rinkoje. Bet įrengti vieną požeminę automobilio stovėjimo vietą kainuoja maždaug 15 tūkst. eurų. Nekilnojamojo turto projektų vystytojai skaičiuoja, kad įrengus vieną požeminio parkingo aukštą tenka parduoti du tokio paties ploto antžeminius pastato aukštus – tik tuomet įdėtos išlaidos atsiperka.
Kaip racionaliausiai panaudoti nuo automobilių atsilaisvinančią erdvę? Jaučiu, kad vieningo atsakymo kolegos urbanistai kol kas neturi. Reikėtų aiškesnės vizijos, ką visuomenė, o tuo pačiu – ir LNOBT čia norėtų matyti labiausiai. Tik raginčiau nepamiršti, kad projektą nuo jo įgyvendinimo skiria mažiausiai dešimtmetis, taigi ne visi šiandieniniai teatro poreikiai būtinai atitiks jo ateities poreikius.
Dairantis priimtiniausių teritorijos transformavimo sprendinių siūlyčiau vertinti ne dešimtmečio, o 20 metų perspektyvą. Ir nepasiduoti banalioms kavinių ar picerijų tinklų kaimynystės pagundoms, nes, vertinant pasaulinę patirtį, tokios vietos vertos respektabilesnių traukos taškų.
Darius Bačius: Jei nebotume Vyriausybės ne kartą išreikštų finansinių apribojimų, ateityje vietoj stovėjimo aikštelių norėtume regėti paties teatro plėtrą, nes 20 metų perspektyvai dabartinis pastatas yra per ankštas. Vien tik gamybinių dirbtuvių iškėlimas iš miesto centro šios problemos neišspręs.
Vertėtų pagalvoti ir apie dabartinio pastato pritaikymą šiuolaikiniams energetinio efektyvumo standartams. Tai atitiktų visuomenės interesus, nes ilgalaikėje perspektyvoje valstybė taupytų teatro eksploatacinėms išlaidoms skiriamas lėšas. Bet apie finansines priemones šiam tikslui įgyvendinti negirdime nieko – gauname tik raštus, nurodančius, kad energijos teatras kasmet privalo sunaudoti vis mažiau...
Mindaugas Pakalnis: Daugelyje miestų operos teatrai asocijuojasi su atvira urbanistine erdve, kuri prireikus gali būti naudojama ir kaip teatro renginių lauko aikštelė. Kiek žinau, dar projektuojant LNOBT rūmus buvo svarstoma galimybė praplėsti teatrą supančią erdvę nugriaunant senąjį Revoliucijos muziejų (dabar tai – Vytauto Kasiulio dailės muziejus), naikinant transporto žiedą ir įrengiant patrauklią promenadą Neries krantinės link.
1998 m. rengtoje Naujamiesčio raidos programoje irgi siūlyta vietoje aplinkos mastelių neatitinkančio žiedo įrengti keturšalę sankryžą, kad didiesiems teatro fojė langams atsivertų erdvė į upės panoramą. Tada tam užkirstas kelias argumentu, kad žiedas būtinas troleibusams patogiai suktis...
Šiandien jau akivaizdu, kad LNOBT prieigos galėtų tapti dar viena miestiečių poilsio zona tokių vietų grandinėje, juosiančioje Senamiestį nuo Bernardinų sodo link Reformatų parko. Patirtis rodo, jog įrengus kokybišką viešąją erdvę ji iškart prisipildo žmonių.
Tarkim, apie Lukiškių aikštę buvo kalbėta ir šiaip, ir anaip, bet paleidus originalų fontaną prie jo nuolatos būriuojasi žmonės – būna, net eilės norinčiųjų arčiau prieiti laukia. Parengus tinkamą erdvės scenarijų, miestiečiai ir teatro prieigomis mielai naudotųsi, nes jų lokacija išties puiki.
O planus šalia teatro statyti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę sustabdė preliminarūs projekto kaštų skaičiavimai: tapo aišku, kad miestui tokios išlaidos kol kas nepakeliamos. Bet nedrįsčiau tvirtinti, kad šis projektas niekada nebus realizuotas. Manau, prie jo bus grįžtama, tik neaišku kada – gal už poros metų, gal po dešimtmečio. Projekto atsipirkimas priklausys nuo to, kaip sparčiai kils automobilių parkavimo kainos Vilniaus centre ir kada nuo dabartinio 1 Eur už valandą „raudonojoje zonoje“ pereisime prie 7 Eur įkainio, koks yra Amsterdame.
Naglis Stancikas: Bet jeigu požeminio parkingo idėja nėra laidojama, nevertėtų griežtai atmesti ir LNOBT priestato, kuris galėtų iškilti virš tokios aikštelės, perspektyvos. Nes šiame priestate atsirastų nauja universali renginių salė, kuri planuojančiam intensyvesnės veiklos programą teatrui bus verkiant reikalinga. Jau dabar stinga erdvių artistams repetuoti, nekalbant apie šiuolaikinei jaunimo edukacijai pritaikytas patalpas.
Daiva Veličkaitė: Atstovaudama Lietuvos architektų rūmams norėčiau pabrėžti, kad architektūra – tai visų pirma ne tūriai, o socialinis ir kultūrinis turinys. Tam, kad profesionalūs architektai turėtų galimybę pademonstruoti savo sugebėjimus, jiems reikia nurodyti pageidaujamas kryptis. Bet to nepavyks padaryti be platesnio visuomenės rato diskusijos, todėl sveikinu LNOBT iniciatyvą tokiai diskusijai pradėti. Tik išklausę įvairias nuomones turėsime šansą atrasti miestiečiams priimtiną sprendimą, o ne tenkinsimės „iš aukščiau“ primestu projektu.
O LNOBT pastato architektūrinė vertė anaiptol nepriklauso nuo teisinės jo apsaugos įforminimo, nuo buvimo ar nebuvimo valstybiniame registre. Vertė atsiranda tada, kai ją jaučiame ir pripažįstame.
