Vilniaus Užupio rajono viduryje šis verslininkas ir mecenatas penktadienio vakare rinktinei publikai pristatė Lietuvos meno pažinimo centrą „Tartle“. Susirinkusius nustebino ne tik įspūdingi kūriniai ir ypač profesionaliai suformuota ekspozicija, bet ir tai, kad patekti į šį centrą bus ne taip paprasta kaip į daugelį šalies muziejų.
Net šešerius metus restauruotame ir rekonstruotame XIX a. pabaigos pastate, kuris sovietmečiu buvo paverstas daugiabučiu, nuo šiol bus saugoma ir eksponuojama visa didžiulė R.Valiūno kartu su advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneriais suformuota Lietuvos dailės fondo kolekcija.
„Tartle“ centro tikslas – papasakoti lankytojams Lietuvos istoriją per iškiliausius meno kūrinius. Todėl patekti čia galima bus tik su gidu, iš anksto užsiregistravus ekskursijai. Vilniuje panašiu principu veikia žymaus išeivijos menininko ir kolekcininko Kazio Varnelio namai.
Šalia naujojo muziejaus, gyvenamojoje Užupio g. 40-uoju numeriu pažymėto namo dalyje įsikurs ir 53 metų kolekcininkas R.Valiūnas su šeima.
– Gyvensite muziejuje. Ar kada nors gyvenime svajojote apie tai? – paklausiau R.Valiūno.
– Jei paklaustumėte, ar planavau ką nors panašaus prieš 20 metų, tai atsakymas būtų – ne. Tokie planai ėmė bręsti maždaug 2010 metais. Visokios mintys sukosi galvoje, bet paskui pamaniau, kad iš tiesų įdomus jausmas būtų gyventi muziejuje.
Kai tuo metu žvalgiausi patalpų Užupyje, iš šio kultūros paveldu laikomo 1896 metų statybos pastato buvo likusios tik sienos. Visas vidus buvo išdegęs. Vienoje pastato dalyje veikė nelabai estetiškai atrodantis restoranas.
Teko viską atkurti iš pagrindų pagal visus paveldo reikalavimus. Tą puikiai padarė architektas Alfredas Trimonis. Paties pastato istorija nėra kuo nors įspūdinga. Jį pastatyti užsakė generolo našlė, kuri šioje vietoje turėjo žemės sklypą ir nusprendė čia apsigyventi.
– Pasakojama, kad jūsų namai jau seniai priminė muziejų, ant visų sienų – daugybė kūrinių. Ar taip bus ir persikrausčius į naują būstą Užupyje?
– Ne. Iki šiol buvo tikslas sutalpinti kuo daugiau darbų. Todėl viskas sukabinta tikrai ne muziejiniu stiliumi. Dabar turime ir tūkstančio kvadratinių metrų saugyklas, ir parodų erdves, todėl namuose viskas bus sukabinta ir išdėliota taip, kad iš tiesų galima būtų tais kūriniais gėrėtis.
Štai pro langą didelėje patalpoje matote tik vieną darbą – Žilvino Kempino laikrodį – „Slow motion / Lėta eiga“. Tik vienas ir bus. Jis vienas pirmųjų mano įsigytų šiuolaikinio meno kūrinių, bet niekuomet neturėjau jo savo namuose, nes buvo eksponuojamas įvairiose parodose – tai Nacionalinėje dailės galerijoje, tai „Vartų“ galerijoje. Ir tokių keliaujančių kūrinių yra nemažai.
Pavyzdžiui, mano miegamajame kabės tik religinis menas. Taip jau su žmona sutarėme, kad būtent tie darbai yra tai, ką mes norime matyti. Daugiausia tai nežinomų autorių kūriniai ir liaudies menas.
– Kaip manote, kas lėmė tai, kad pasirinkote meno kolekcininko kelią? Kada pajutote, kad perkate kūrinius ne vien namams papuošti, o formuojate kolekciją?
– Labai sunku pasakyti, kas man asmeniškai įkvėpė tą norą ją rinkti. Ar Kapsuko (dabar Marijampolės. – Red.) dailės mokykla į kurią patekau ne visai savo noru, o tik norėdamas išvengti nemėgstamo choro?
Ar menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, su kuriuo kartu tarnavau armijoje Rygoje, kuris nieko kito neveikė, tik paišydavo balerinas ant popieriaus lapo, o man tekdavo į tai žiūrėti? Na, žinoma, gali būti ir kitų variantų. Tai ir tuščios sienos namuose, ir panašūs dalykai.
Nuo 2000 metų pamažu pamažu ta aistra didėjo. Ir aš manau, kad atskirti kolekcininką nuo mėgėjo yra labai paprasta. Kai perki paveikslus ir tuomet, kai ant sienų jau nebėra kur jų kabinti, tai tampi kolekcininku, o kol dar sutelpi, tai dar matyt esi tik meno mėgėjas.
– Kodėl nusprendėte rinkti būtent lituanistines vertybes – ne tik dailę, bet ir žemėlapius, dokumentus?
– Tam tikru momentu besidairant po pasaulį – ar tai po Lenkijos muziejus, ar tai po Havajų antikvariatus – staiga supranti, kad daugybė mūsų meno vertybių yra jau ne Lietuvoje, jos yra išbarstytos pasaulyje. Tai matyt natūraliai vyko nuo 1655 metų, kai Vilnių pirmą kartą užėmė Maskvos kariuomenė. Nuo tada matyt menas keliavo tik iš Lietuvos ir labai labai retai – į Lietuvą.
Kilo natūralus pavydas mūsų kaimynams, kurie visus tuos dalykus turi. Ne tik savo, bet ir, kaip aš supratau, mums priklausiusius. Atsirado noras, kad ir mūsų visuomenė, mes patys ir mūsų vaikai galėtų tuos dalykus matyti čia.
Todėl pamažu pradėjau pirkti įvairias meno vertybes, knygas, sidabrą ir kitus dalykus, padarytus Vilniuje, Lietuvoje. Pirkau iš įvairių pasaulio aukcionų, iš antikvarų.
Žinote, kai nuperki penkis daiktus, tada jau pagarsėji kaip kolekcininkas ir žmonės pradeda patys siūlyti. Tada jau reikia tik atsirinkti ir įsigyti tai, kas vertingiausia, nes labai lengva paskęsti menkaverčių dalykų liūne. Manau, kad man labai labai pasisekė, nes kai pasižiūriu į kolekciją, beveik visi pirkiniai yra vykę, kūriniai labai vertingi ir puikūs.
– Kaip sugalvojote tokį keistą pavadinimą Lietuvos meno pažinimo centrui? Ką reiškia „Tartle“?
– Šį pavadinimą pasiūlė konsultantai – agentūra „Fabula“. Jis geriausiai atspindi tai, ką mes darome. Vakar diskutavau su žmogumi, kuris akcentavo, kad su latviais ir estais švenčiame savo valstybės šimtmetį. Šioje vietoje man užverda kraujas, kai žmonėms yra tas pats, ar Lietuvai 100 ar beveik 800 metų. Man tada darosi labai sunku, skaudu ir liūdna, kodėl daugeliui tokie dalykai visiškai nerūpi.
Deja, Lietuvos visuomenė žino tik tą tarpsnį iki Žalgirio mūšio, gal dar iki Vytauto Didžiojo mirties. Taip pat tai, kas vyko nuo 1918 metų. O visa kita – mistika. Lyg ir buvo, lyg ir nebuvo, lyg ir įdomu, bet ir nelabai įdomu, nes mes kažkuo užsiėmę. Tai ir atspindi škotų kalbos žodis „Tartle“, kuris reiškia, kad kažkas girdėta, bet kas iš tiesų ten buvo – taip ir neaišku.
Mūsų misija – grąžinti Lietuvai praeitį, o praeičiai – Lietuvą, todėl pasirinkome tokį pavadinimą. Lietuviškai tektų pasakyti du sakinius. Kaip skambėtų „Lietuvos meno pažinimo centras – žmonės kažką mato, bet neatsimena“? O čia viską pasako vienas žodis.
Jis mums tiko ir todėl, kad ši kolekcija sukurta daugiakalbių kultūrų atstovų. Jei atmestume tapybos dalį, kurioje turbūt vyrauja lietuviškai kalbantys žmonės, tai tarp knygų ar istorinių graviūrų kūrėjų lietuviškų pavardžių būtų labai mažai. Norėdami išlaikyti tą daugiakalbės kultūros jausmą mes ir pasirinkome nelietuvišką pavadinimą.
Aš manau, kad Vilnius yra virtęs pernelyg pilku ir nuobodžiu miestu. Ir man norėtųsi daugiau tos daugiakalbės kultūros, skirtingų kultūrų žmonių, kurie gyventų Vilniuje, įneštų savo indėlį ir į miesto, ir į valstybės vystymąsi.
– Ar kolekcijos eksponatų rasdavote ir Lietuvoje? Gal net tėvų namuose? Juk esate kilęs iš Suvalkijos, kuri visuomet garsėjo savo šviesuoliais ir lietuvybės puoselėtojais.
– Na, atgimimo metais to krašto žmonės buvo turtingesni ir galėjo leisti vaikus į mokyklą. Mano tėvai buvo mokytojai, tačiau sovietmečiu tikrai neturėjo pakankamai pinigų kokiai nors kolekcijai. Tiesa, nuo seno turėjau gana vertingą ir seną tėvo knygą, tačiau ji buvo be viršelio, tai ilgai dėliojau iš vietos į vietą, kol pagaliau supratau, ką turiu.
„Tartle“ centro senųjų spaudinių biblioteka bus skirta tik specialistams, nes tie leidiniai – ne tik vertingi, bet ir trapūs. Tačiau bibliotekos lubas puošiantį puikų Jono Mackevičiaus tapybos darbą norėsime parodyti ir lankytojams.
Jį pamačiau per televiziją prieš kokius aštuonerius metus sename Panevėžio name. Ten gyvenanti močiutė pasakojo, kad jos dėdė nutapė savo žmoną kaip deivę Florą ant drobės, kuri pritvirtinta prie lubų. Ji skundėsi, kad nežino ką daryti, nes paveikslas yra, o virš jo laksto pelės.
Atsimenu tą vaizdą, kai ji su lazda bandė pataikyti į pelę ir pradūrė paveiksle skylę. Mes tą paveikslą po ilgų derybų įsigijome, labai ilgai restauravome. Tai iš tiesų nuostabus kūrinys.
– Centro atidarymui skirtoje parodoje „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“ galima pamatyti ir puikų tapytojo Petro Kalpoko paveikslą. Ar tiesa, kad pastaruoju metu nusprendėte nebepirkti šio menininko darbų?
– Netiesa. Kai tik galiu ir kai kaina suvokiama sveiku protu, stengiuosi įsigyti jo darbus. Jis labai mėgstamas mano dailininkas. Problema ta, kad P.Kalpokas tapo labai populiarus tarp daugybės turtingų žmonių, todėl darosi vis sunkiau konkuruoti dėl jo darbų.
Žinot, kas kolekcininkui sunkiausia? Nepirkti. Ir kai tai išmoksti, tau labai palengvėja. Aš bandau mokytis nepirkti.
– Kokiais kolekcijos eksponatais ypač džiaugiatės ir didžiuojatės?
– Na, visus išvardyti būtų sunku. Pavyzdžiui, centro lauko terasoje stovi nuostabi Jacques'o Lipchitzo skulptūra. Tai vienas tų kūrinių, kuriuos pamatęs supranti, kad jo labai labai nori. Tokiais atvejais tiesiog dreba rankos ir aukcione tu jau deriesi ne su kitais, tu deriesi su savimi. Kaip nepasiūlyti per mažai, kad ta nuostabi galimybė nenuplauktų į šoną.
Turiu pasakyti, kad aš šį darbą įsigijau už labai protingą kainą. Mat buvo vasara, rugpjūtis, dauguma kolekcininkų, matyt, atostogavo. Kiek vėliau kitame aukcione panašus šio autoriaus darbas buvo parduotas net šešis kartus brangiau.
– „Tartle“ centro kolekcija yra lituanistinė, tačiau toje pačioje terasoje galima pamatyti ir spalvingą šiuolaikinio austrų meno žvaigždės Erwino Wurmo skulptūrą. Ar ir jis kaip nors susijęs su Lietuva?
– Čia norėčiau pasakyti labai svarbų dalyką. Visa kolekcija yra lituanistinė, tiesa, plačiąja prasme – tai kūriniai nebūtinai lietuviškai kalbėjusių autorių, bet ir gyvenusių, kūrusių čia, ar apie Vilnių, apie Lietuvą. Nes daug knygų apie Lietuvą yra išleidę, vokiečiai, šveicarai ar anglai.
Tačiau kolekcijos šiuolaikinio meno dalis – išimtis. Kai kalbame apie šiuolaikinį meną, užsidaryti Lietuvoje tikrai nėra išmintinga, todėl laikomės nuostatos, kad šioje srityje mes norime matyti visą pasaulį.
E.Wurmo skulptūra „Didelis megztukas“ iš tiesų primena pusiau perlenktą megztuką, tačiau ji padaryta taip, kad ant jos būtų patogu ir atsisėsti. „Vartų“ galerijos suorganizuotos kelionės metu lankiausi autoriaus studijoje Austrijos vienuolyne. Ir kai supratau, kad tai ir meno kūrinys, ir daiktas, ant kurio prisėdus labai patogu stebėti Gedimino pilį ir visas Vilniaus senamiesčio bažnyčias, mano širdis neatlaikė. Derėjausi kaip liūtas, nes pradinė kaina buvo kosminė.
– Prie „Tartle“ centro įėjimo – patrankos ir keisti akmenys. Jie taip pat kolekcijos dalis?
– Taip, tai pagoniški maldos akmenys ir XVII amžiaus patrankos, kurios iki šiol buvo eksponuojamos Medininkų pilyje. Neabejotina kolekcijos puošmena yra Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Estera prieš Ahasuerą“. Neseniai išsiaiškinome, kad jis nutapytas paskutinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio užsakymu.
Dar norėtųsi paminėti vieną dokumentą – tai Jogailos sūnaus Kazimiero Jogailaičio, bene ilgiausiai valdžiusio Lietuvos ir Lenkijos valdovo, pasirašyta privilegija su originaliu ir puikiai išlikusiu antspaudu. Juk svarbi šios kolekcijos dalis – Lietuvos valdovų pasirašyti dokumentai.
Tačiau šį kartą susidūrėme su didele problema, kurią galbūt galėtų padėti mums išspręsti jos paviešinimas žiniasklaidoje. Iki šiol mes nerandame žmogaus, kuris galėtų išversti šio dokumento turinį, nes jis ne tik parašytas stilizuotomis, sunkiau įskaitomomis raidėmis, bet ir pati rašto kalba yra stilizuota.
Menas ir XVII a. lietuvių išradimai
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ bus eksponuojama Lietuvos dailės fondo kolekcija – viena didžiausių visuomenei prieinamų privačių meno kolekcijų Vidurio Europoje ir pirmoji Lietuvoje.
Kolekciją šiuo metu sudaro per 7 tūkst. eksponatų.
Tai tūkstantis tapybos darbų, per 360 skulptūrų, 490 LDK ir Lenkijos žemėlapių, 1100 istorinės grafikos darbų, daugiau nei 2 tūkst. lituanistinių knygų ir kitų spaudinių, išleistų iki 1905 m.
Įdomus kolekcijos akcentas – XVII a. lietuvių išradimai, aprašyti knygose, saugomose „Tartle“ bibliotekoje.
Taip pat yra kaupiami lituanistiniai medaliai, Lietuvos valdovų privilegijos su antspaudais, sidabro dirbiniai, Lietuvoje naudoti šarvai, ginklai, pinigai ir papuošalai.
Visos pažinimo centro organizuojamos parodos bus lankomos mažomis grupėmis, tik su profesionaliu gidu – menotyrininku, todėl bus būtina išankstinė registracija.
Registracija į ekskursijas internetu prasidės nuo spalio 22 dienos. Numatoma bilieto kaina – 7 eurai, o vaikams ir senjorams – 3,5 eurai.
