Po vienu stogu įsikūrusi Lenkijos ambasada su konsuliniu skyriumi ir Lenkijos institutas švenčia įkurtuves, nors anksčiau šios institucijos buvo išsibarsčiusiose keliose vietose.
Surengtoje spaudos konferencijoje buvo nekart pasidžiaugta nuoširdžiu Lietuvos ir Lenkijos specialistų bendradarbiavimu restauruojant ir pritaikant šiuolaikiniams poreikiams garsiuosius Pacų rūmus.
Rūmus įsigijo prieš dešimtmetį
Lenkijos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska tikino, kad šie rūmai nėra tik diplomatams skirta buveinė, ateityje čia vyks daug įvairių renginių, kurie bus prieinami visuomenei. Patalpos, nuo kurių nupūstos užmaršties dulkės, užima apie 3240 kvadratinių metrų.
Tiesa, per pastarąjį dešimtmetį čia jau buvo švenčiamos ambasados įkurtuvės, kai 2007 metais pastatą įsigijo Lenkijos valstybė, o tuomečiai abiejų šalių prezidentai Lechas Kaczinskis ir Valdas Adamkus perkirpo juostą.
„Didžiuojamės, kad Vilnius praturtės dar vienu atnaujintu ir modernizuotu istoriniu pastatu, tarnaujančiu Lenkijai ir Lietuvai.
Pacų rūmai – tai mūsų, lenkų ir lietuvių, bendros praeities, kuria didžiuojamės, ir gero bendradarbiavimo įrodymas“, – tikino ambasadorė U.Doroszewska.
Kūrė ir naujas darbo vietas
Istorinių rūmų renovacija būtų neįvykusi be Lenkijos ir Lietuvos specialistų bendradarbiavimo, nes darbų užmojis buvo įspūdingas. Pavyko restauruoti XVIII amžiaus freskas, atverti XVII amžiaus rūsius, iki šiol buvusius užmirštus ir neprieinamus, sugrąžinti pirmykštį vaizdą ir rūmų fasadui, esančiam Šv.Jono gatvėje.
Projekto vadovas Mariuszas Wawro pripažino, kad buvo atlikta daug darbų. Daugiau kaip dvejus metus buvo detalizuojamas ir kuriamas projektas, 2012 metais vasarį buvo gautas leidimas renovuoti ir atkurti Pacų rūmus.
„Nebuvo dienos, kad nebūtų kokio nors galvosūkio. Mes turėjome sujungti kelis skirtingus dalykus – istorinį paveldą, kurį būtina išsaugoti, ir įdiegti šiuolaikines technologijas bei eksploatavimo sistemas, kad galėtume rūmus pritaikyti dabartiniams poreikiams“, – pripažino M.Wawro.
Tiek restauratorius, tiek projektuotojus šiame darbe lydėjo sėkmė, nes pavyko išsaugoti rūmų fasadą ir konstrukcijas, rūsius, istorines grindis, atkurti ypač vertingą polichrominę sienų tapybą.
Kolonos atrodo kaip tikros
Statybininkams atidavus raktus, Pacų rūmai sušvito naujomis spalvomis. Tai pavyko pamatyti apsilankius prabangioje Pokylių salėje, kur marmuro kolonos atrodo kaip tikros, nors yra tik nutapytos.
Ekskursija į Lenkijos ambasadoriaus kabinetą sužavi geometriniais raštais ir peizažais, švelniomis pastelinėmis spalvomis. Milžiniški koridoriai atrodo kaip labirintai, nes klaidina švytinčios baltos grindys, o išlikusi autentiška grindų mozaika primena, kad čia gyveno gerą skonį turintys žmonės.
Istorinio interjero projekto autorė Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė pasakojo, kad labai trūko duomenų, daug ką reikėjo atkurti iš fragmentų ir detalių, tačiau jų būta labai skirtingų. Šie fragmentai būdingi XVII–XVIII amžiams.
Pavyzdžiui, Ilgojoje salėje, kurioje dabar yra ambasadoriaus darbo vieta, buvo išlikusi tik nupiešto balkono draperija ir peizažo fragmentas.
Tačiau norint atkurti vientisą sienų tapybos kompoziciją būtina surasti geometrinės perspektyvos tašką.
Rėmėsi ir intuicija
Interjero atkūrimo darbams vadovavusi Malgorzata Podgorska-Makal praleido ne vieną bemiegę naktį dirbdama Vilniuje. Ji tikino, kad daug kam restauratoriaus darbas gali atrodyti lengvas, bet jis labiau panašus į detektyvo.
Pavyzdžiui, patalpose, kur yra sekretoriato salė ir fojė, buvo aptikti tik nedideli fragmentai – ietys, šalmai, o reikėjo prieš akis turėti bendrą sienos vaizdą.
„Buvo daug įtampos, mes, restauratoriai, esame nervingi, toks mūsų darbo pobūdis“, – prisipažino M.Podgorska-Makal.
Labiausiai ją slėgė tai, kad atkuriant vertingą sienų tapybą nebuvo pasikartojančių detalių, dviejų vienodų elementų. Šią užduotį pavyko įgyvendinti ieškant analogijų to meto interjere.
Lenkijos specialistei daug kur padėjo intuicija ir noras geriau pažinti patį Vilnių, kuriame susikerta ne vienas architektūros stilius.
Rūmai ėjo iš rankų į rankas
Istoriniai reprezentaciniai Pacų rūmai nekart keitė savo veidą, todėl restauratoriams reikėjo apsispręsti, kokio laikotarpio rūmai bus atkuriami.
Nijolė Ščiogolevienė pasakojo, kad Pacų rūmų istorija prasidėjo 1628 metais. Tuomet buvusių rūmų vietoje stovėjo mūriniai pastatai. Tai rodo rūsių liekanos. Žemaitijos seniūnas Jeronimas Valavičius pardavė vieną Pigulkos namu vadinamą pastatą Steponui Kristupui Pacui. Vėliau jo sūnus LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas tapo nauju rūmų šeimininku.
1655 metais per karą su Maskva dabartinėje Šv.Jono gatvėje stovėję rūmai supleškėjo, bet buvo atstatyti.
Vėliau rūmai keliavo iš rankų į rankas, 1748 metais barokiniai rūmai vėl sudegė. Būtent barokinių rūmų pavyzdžiu rėmėsi dabartinė Pacų rūmų rekonstrukcija.
Ugnies sunaikintų rūmų nepavyko atkurti nei Juozapui Pranciškui, nei jo sūnui Mykolui Pacui – paskutiniam kadaise turtingos ir įtakingos Pacų giminės palikuoniui.
Dėl politinių priežasčių M.Pacas 1771 metais buvo priverstas emigruoti, o jo turtas areštuotas.
1783 metais rūmus įsigijo LDK kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega, suteikė rūmams klasicizmo stilių.
Po 1831 metų sukilimo carinė valdžia rūmus nusavino ir įsteigė gubernatoriaus būstinę. 1912 metais pagal rusų architekto A.Sonino projektą rūmai buvo dar kartą pertvarkyti ir pritaikyti rusų bajorų poreikiams.
Iki Pirmojo pasaulinio karo rūmai priklausė carinės Rusijos vidaus reikalų ministerijai, čia taip pat buvo knygynas, paveikslų galerija, vyno parduotuvė.
N.Ščiogolevienė pripažino, kad būtent A.Sonino projektas labiausiai pakenkė rūmams. Kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas, rūmuose buvo įsikūrusios įvairios Lenkijos įstaigos.
Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose veikė tarpmiestinė telefonų stotis, telegrafas.
1959 metais rūmai dar kartą atstatyti ir iš dalies restauruoti, veikė Ryšininkų kultūros namai, taip pat buvo įrengti butai. 1979–1991 metais rūmai vėl buvo restauruojami.
Tačiau tik šiemet Pacų rūmams pavyko sugrąžinti prarastą didybę, kai buvo suvienytos dviejų šalių – Lenkijos ir Lietuvos – pastangos.
