Po to, kai sudegė Tytuvėnų vienuolynas ir kelios medinės bažnyčios, Lietuvoje susigriebta, kad svarbiausiuose objektuose reikia įrengti priešgaisrinę apsaugą. Tam buvo skirta papildomai lėšų, svarbiausiose bažnyčiose įrengta signalizacija su dūmų datektoriais.
Tada daug kalbėta ir apie muziejus, tačiau kalbos taip ir liko kalbomis. Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejus – viena iš vietų, kurioje nelaimės atveju būtų neišvengta didelių nuostolių. Elektros instaliacija čia keista prieš dvidešimt metų, muziejus laukia, kada bus užbaigtos naujos saugyklos, o kol statybos stringa, eksponatai saugomi palėpėje, tam nepritaikytose patalpose.
Pasak muziejaus direktorės, darbuotojai išklauso instruktažus, kaip elgtis gaisro atveju ir kiekvieną kartą stebisi, jog svarbiausia – patiems išbėgti iš pastato, tačiau nekalbama apie tai, kaip gelbėti vertingus eksponatus. Pavyzdžiui, kaip gelbėti seniausią išlikusį, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje pagamintą fortepijoną, kuriuo grojo ir poetas Adomas Mickevičius.
„Mūsų eksponatų per 91-erius metus muziejuje, egzistencijoje, jau prikaupę netoli 500 tūkst. Iš jų didelė dalis yra programos, afišos, nuotraukos, eskizai – tai yra popierinė dalis“, – teigė Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė
Dūmų daviklius ir gesintuvus, kaip ir sovietmečiu, turi išlaikę ir nacionaliniai muziejai, ne tik valstybiniai ar savivaldybių. Daugelis Lietuvos nacionalinio, kaip ir dailės muziejaus padalinių dar vis laukia investicijų. Pasak muziejininkų, šiuolaikinę priešgaisrinę apsaugą įsirengia tik tie, kam Kultūros ministerija patvirtina planus atnaujinti pastatus. Daugelis muziejų pinigų laukia dešimt ir daugiau metų.
Muziejų asociacijos vadovas sako, kad šiuolaikinę apsaugą nuo galimo gaisro, kai liepsna gesinama dujomis, kurios nepakenkia eksponatams, turi labai nedidelė dalis muziejų iš daugiau nei šimto veikiančių Lietuvoje.
LRT TELEVIZIJOS laida „Laba diena, Lietuva“
