Pusantros valandos trunkančio filmo pagrindinis efektas – išskirtinis intymumas: kiekvienam žiūrovui atrodo, kad popiežius Pranciškus (81 m.) kalbasi būtent su juo.
Pokalbius pertraukia dokumentiniai kadrai: štai popiežius lankosi kalėjimuose, mazgoja kojas nuteistiesiems, o štai jis vaikų klinikoje bučiuoja sergančius vaikus. Pranciškus sako kalbą JAV Kongreso nariams perspėdamas apie naują branduolinio karo pavojų, Sicilijoje susitinka su pabėgėliais, Bolivijoje lanko lūšnynus.
Režisierius W.Wendersas papasakojo žiniasklaidai, kaip jam sekėsi dirbti su popiežiumi Pranciškumi.
– Režisierius, užsimojęs sukurti filmą apie Romos popiežių, vargu ar gali tikėtis greito ir juolab teigiamo atsakymo. Bet jums tai negalioja. Panašu, kad Bažnyčia pati tapo filmo iniciatoriumi.
– Būtent. Kaip žinote, Jorge Mario Borgoglio, italų emigrantų Argentinoje sūnus, dabar – popiežius Pranciškus, daugelyje sričių tapo pirmeiviu. Jis – pirmasis popiežius jėzuitas, pirmasis Naujojo pasaulio atstovas, pirmasis, pasirinkęs Pranciškaus Asyžiečio, šventojo ir Bažnyčios reformatoriaus, skyrusio savo gyvenimą vargšams, vardą.
Visa tai, savaime suprantama, žinojau, bet kai 2013 m. pabaigoje gavau laišką su Vatikano antspaudu, kviečiantį atvykti aptarti naujo bendro projekto, nustebau ir net sutrikau. Žinoma, man buvo įdomus popiežius Pranciškus, tačiau minties sukurti filmą apie jį nebuvo net mano drąsiausiuose planuose.
Vatikanas žadėjo sudaryti visas būtinas sąlygas, atverti neįkainojamus archyvus ir duoti visišką veiksmų laisvę filmuojant ir po filmavimo. Žinoma, aš iš karto sutikau, bet teko truputį palaukti. Reikėjo baigti kitus filmus, taip pat parašyti šio filmo scenarijaus eskizą – kitaip būtų iškilę finansavimo problemų.
Filmavimas prasidėjo po trejų metų – 2016-ųjų pradžioje. Kaip žanrą pasirinkau ne įprastą dokumentiniam kinui klausimų ir atsakymų, o vieno asmens pokalbio su visu pasauliu formą. Žinoma, parengiau temas, kurias man norėjosi aptarti. Tačiau manęs nėra kadre, net negirdėti mano balso. Popiežius žiūri į kamerą ir kalba su kiekvienu žiūrovu tiesiogiai, be tarpininkų.
Todėl išėjo ne biografinis filmas, o prabėgomis nutapytas portretas ir asmeninė žmogaus, kuris nori būti išgirstas, kelionė.
Ilgai filmas neturėjo pavadinimo. Bet kai peržiūrėjau nufilmuotą medžiagą, toptelėjo mintis, kad taikliausia būtų apibūdinti popiežių kaip žodžio žmogų: jis gyvena pagal taisykles, kurias pats ir skelbia. Tos taisyklės skirtos ne krikščionims ar nekrikščionims, o visai žmonijai.
Popiežių domina daugelis temų: aplinkosauga, teisingumas ir lygybė, skurdas ir migracija, šeima ir moterų padėtis visuomenėje. Bet visas tas temas galima sutraukti į vieną: rūpinimąsi visuotine gerove.
Pasaulyje, kuriame kiekvienas turi savo dienotvarkę ir politinius interesus, šis žmogus siekia socialinio balanso tarp 20 procentų žmonių, kuriems priklauso daugiau kaip 80 proc. pasaulio gėrybių, ir visų kitų, kurie turi tenkintis likučiais nuo šio stalo. Užduotis nelengva, bet svarbi ir atsakinga.
– Koks popiežius buityje, kaip bendrauja spręsdamas kokius nors techninius klausimus? Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas?
– Kai pirmą kartą atvykau į Vatikaną, baisiai nervinausi. Pirmajam filmavimui rengėmės gerokai iš anksto. Įspėjau savo komandą, kad mūsų darbas šįkart bus išskirtinis bent jau todėl, kad filmuosime ne aktorių; jis bus be makiažo, o mes negalėsime daryti dublių. Todėl turime būti viskam pasirengę.
Ir štai sutartu laiku durys atsidaro, jis įeina. Vienas. Ir ima spausti rankas visiems be išimties, visai mano komandai, nesvarbu, ar tai apšvietėjas, ar prodiuseris. Kiekvienas kambaryje buvęs žmogus turėjo teisę kreiptis į jį ir jis visiems buvo vienodai dėmesingas.
Man daug kartų teko susitikti su politikais, ką jau kalbėti apie aktorius. Taigi iš karto galiu nustatyti, kada žmogus pradeda vaidinti. Tai štai – popiežius apskritai nieko nevaidino. Mes tiesiog matėme žmogų, kuris myli žmones.
Ir kai paklausiau, kaip elgiasi, kai jam tenka susitikti su miniomis žmonių, popiežius prisipažino, jog sunkiausia jam, kad jau seniai negali žvilgsniu susitikti su kitu žmogumi – į jį žiūri tik šimtai tūkstančių telefonų ir planšečių. Jis stengiasi įžiūrėti veidus ir sutelkti žvilgsnį bent į vieną jų – į tą, kuris žiūri jam į akis.
Su popiežiumi susitikau keturis sykius ir kaskart jis kalbėjo po dvi valandas. Bet nebuvo nė vieno klausimo, į kurį būtų atsisakęs atsakyti. Į kiekvieną temą jis reaguoja vienodai drąsiai ir nuoširdžiai.
Kai pasiteiravau apie Bažnyčios skandalus, susijusius su pedofilija, Šventojo Tėvo balse buvo galima jausti pyktį, bet jis neleido jam prasiveržti. Kartu jo balse skambėjo ir širdgėla dėl to, kad daugeliui jo reformų priešinasi didžiulė biurokratinė mašina, kuriai jam tenka vadovauti.
– Kaip manote, kodėl iš visų režisierių Vatikanas pasirinko būtent jus? Tikriausiai turėjo įtakos jūsų katalikiškas išsilavinimas?
– Negaliu pasakyti, kad esu uolus katalikas, nors ir mokiausi katalikiškoje mokykloje. Formaliai aš išmanau Bažnyčios mokymą, bet visą gyvenimą vengiau tokio pobūdžio įstaigų, nes jos apie save galvoja kur kas geriau, negu apie idėjas, kurioms atstovauja. Tai būdinga visoms didelėms organizacijoms, tarp jų ir politinėms.
Tačiau Romos popiežiumi negalėjai netikėti. Bent jau todėl, kad, pasirinkęs Pranciškaus vardą, jis pats gyvena labai kukliai ir iš pirmo žvilgsnio tai neatitinka jo padėties bei rango. Jis kasdien važinėja į darbą autobusu kartu su kitais žmonėmis. Atvykęs į susitikimus su mumis, išlipdavo iš mažiausio automobilio, kokį tik galima įsivaizduoti. Jis avi tą pačią avalynę jau dešimt metų. Ir jis šventai įsitikinęs, kad mes visi galime ir turime gyventi kukliau, jei norime, kad visi gyventų geriau.
Kodėl pasirinko būtent mane? Manau, Vatikanas žino, ką daro. Žmogus, kuris kreipėsi į mane su šiuo pasiūlymu, Dario Vigano, buvo Vatikano ryšių su visuomene ministras. D.Vigano puikiai išmano kiną, jaunystėje pats priklausė kino klubui, kuriame aš netgi lankiausi, – tai jis priminė mums susitikus. D.Vigano rimtai studijavo kino meną, parašė disertaciją šia tema.
Galbūt jam patiko mano filmų dvasingumas, o gal jis pajuto, kad visi mano filmai apie tai, kas man išties artima. Jam galėjo patikti, kad aš nebandau kritikuoti – aš tik atspindžiu faktus taip, kaip juos matau. Taip, tikriausiai jiems buvo priimtina, kad aš ne tas žmogus, kuris viską kritikuoja ir dėl visko abejoja.
O aš savo ruožtu manau, kad kritinis kinas gerokai pervertintas. Kritikuoti labai lengva! Nėra nieko lengviau, kaip sutrupinti tai, ką sukūrė kiti. Dar jaunystėje, kai uždarbiavau rašydamas straipsnius apie kiną, man niekada nepatiko rašyti triuškinamų recenzijų. Visada stengiausi rašyti apie filmus, kurie man patiko.
Nepasakyčiau, kad Vatikanas labai bijo kritikos, bet šiuo atveju popiežiui, matyt, norėjosi patikėti savo mintis ne analitiniam, ne kritiniam, o mylinčiam protui. Gal todėl jie pasirinko mane?..
Šiaip ar taip, tai tik spėlionės.
– Romos popiežius savo pamoksluose kalba apie paprasčiausias, net visiems žinomas tiesas. Kodėl jis pasirinko tokią bendravimo formą?
– Manau, kad XXI amžiuje mums reikia priminti tai, kas atrodo savaime suprantama. Pavyzdžiui, visų šalių Konstitucijose teigiama, kad visi žmonės lygūs. Tačiau mūsų valdžia, kaip žinome, nepaiso šio postulato. Mūsų ekonomika ir bendrieji pažangos principai toliau kuria tokias sąlygas, kad dėl vienų žmonių gerovės kenčia kitų žmonių gerovė.
Visų šalių pagrindine religija tapo ekonomikos augimas: visi nori augti aukštyn. Ir vaikydamiesi to augimo, užmiršta paprastus dalykus. Pavyzdžiui, kad šeimos vertė matuojama bendraujant praleistu laiku, o ne kuo nors kitu. Kai popiežius jaunų tėvų paklausė: „Ar jūs žaidžiate su savo vaikais?“, daugelis tėvų sutriko. Jie staiga suprato, kad, užuot žaidę su vaikais, jie nuperka jiems planšetę arba įjungia televizorių.
Kitas dažnas klausimas: „Ar jūs gulatės miegoti tik po to, kai susitaikėte su visais savo šeimos nariais?“ Į jį taip pat ne visi galėjo atsakyti teigiamai.
Manęs popiežius paklausė, ar turiu poilsio dienų ir kaip jas praleidžiu. Ir staiga suvokiau, kad neturiu poilsio dienų. O juk tokia diena būtina kiekvienam, kad atgautume psichinę sveikatą. Ir man prireikė Romos popiežiaus, kad tai primintų.
Nuo to momento, kai popiežius ištarė į kamerą: „Mus turėtų tenkinti mažiau ir galėtume gyventi kukliau“, pradėjau analizuoti savo gyvenseną. Žinoma, aš galiu gyventi kukliau, bet to nedarau!
Pavyzdžiui, kiekvieną savaitę einu į muzikos parduotuvę ir perku ten 20–30 kompaktinių plokštelių. Aš noriu išmanyti šiuolaikinę muziką. Tačiau daugumą tų plokštelių išklausau tik kartą, o kai kurių – tik vieną tris garso takelius. Ir priėjau išvadą, kad galėčiau pirkti mažiau.
Visi mes gyvename panašiu troškimu gauti kuo daugiau.
Paprastas tiesas popiežius taria tyliu balsu. Šventasis Tėvas kalba apie švelnumą, apie tai, kaip jis reikalingas šiuolaikiniame pasaulyje, ir apie tai, kad jo apraiškos – ne silpnumo, o jėgos požymis.
Jo pozicija gali atrodyti net tam tikra prasme socialistinė, nors jis niekada nepriklausė kairiajam sparnui. Galbūt mes visi turime mąstyti „šiek tiek kairiau“, jeigu tokio paprasto dalyko kaip socialinė lygybė priminimas mums asocijuojasi su kairiųjų programa.
Galbūt mūsų valdžiai būtina tokio pobūdžio politinė žinia, nes labai jau panašu į tai, kad mūsų išrinkti politikai nebeturi teisės atstovauti tiems, kuriems atstovauja. Nes žmonės, kurie šiandien yra valdžioje, panašūs į moralinius išsigimėlius, kurių galvoje netelpa paprastos tiesos. Pavyzdžiui, kad svarbu palaikyti draugiškus santykius su kaimynais, o ne statyti naujas sienas. Ir tegul atsiras pasaulyje bent vienas, kuris primins tai visiems kitiems...
Mums vis dar atrodo, kad kinas – tai pramoga. Bet kinas – politinis įrankis. Ir jeigu tą funkciją pamiršo žiniasklaida, tai bent režisieriams laikas suvokti savo atsakomybę visuomenei.
Šis filmas – mano atsakomybės žmonėms būdas. Man buvo svarbu perduoti ir išplatinti Romos popiežiaus kreipimąsi, kad bendromis pastangomis būtų išsaugota viltis.
Parengė Milda Augulytė
