Lietuvos kino ekranus šią savaitę pasiekė beveik penkerius metus kurtas filmas „Tarp pilkų debesų“, įamžintas pagal lietuvių kilmės amerikiečių rašytojos Rūtos Šepetys to paties pavadinimo romaną. Knyga yra tapusi „The New York Times“ bestseleriu, išleista daugiau nei 50 šalių, visame pasaulyje jos parduota per milijoną kopijų.
Filmas pradžioje žiūrovus nukelia į 1941 metų Kauną. Pagrindinė herojė penkiolikametė Lina Vilkaitė (vaidina britų aktorė Bel Powley (26 m.) labiausiai žinoma iš filmo „Paauglės dienoraštis“) svajoja studijuoti dailę, atostogauti prie jūros ir nueiti į pasimatymą su patinkančiu vaikinu.
Tačiau birželio 14-osios naktį visas svajones nubraukia sovietų kariškių smūgiai į duris. Lina kartu su jaunesniuoju broliu bei mama įgrūdami į gyvulinio traukinio vagoną ir ištremiami į Sibirą, kaip tūkstančiai kitų lietuvių.
Atšiauriose Sibiro platybėse atsidūrusios Linos piešiniai tampa savotišku dienoraščiu – juose atsispindi skausmas, alkis, šaltis, sovietų žiaurumas ir nepakeliamos gyvenimo sąlygos. O šalia – tremtinių gerumas vienas kitam, pirmoji meilė ir negęstanti viltis išgyventi.
Filmo režisieriui, lietuvių kilmės amerikiečiui M.Markevičiui šis projektas buvo ne tik dar viena režisūrinė patirtis, bet ir galimybė menine kalba prisiliesti prie Sibiro baisybes patyrusių žmonių išgyvenimų.
Per filmavimų pertraukas M.Markevičius, lietuviams žinomas kaip filmo „Kita svajonių komanda“ kūrėjas, stengėsi pasikalbėti su masinėse scenose vaidinusiais žmonėmis. Tarp jų buvo tremtinių arba tremtį patyrusių žmonių vaikų, anūkų, proanūkių.
– Pasaulinė filmo premjera įvyko rugsėjį Los Andžele. Kaip žiūrovai įvertino filmą?
– Nuo pirmos „Tarp pilkų debesų“ kūrimo dienos mūsų tikslas buvo papasakoti sukrečiančią istoriją tarptautinei auditorijai. Tai, kad premjera vyko mano gimtajame Los Andžele buvo ypatingas jausmas.
Žiūrovams filmas patiko,buvo daug emocijų, ašarų. Salėje susirinko daug Amerikos lietuvių, taip pat buvo nemažai amerikiečių, kurie apie sovietinį genocidą nebuvo girdėję ir patyrė nemenką šoką. Pasibaigus filmui kurį laiką salėje jautėsi tyla, žiūrovai nuščiuvę savyje bandė įprasminti matytą istoriją.
Vėliau žiūrovai pateikė daug gerų klausimų. Amerikiečius sudomino istorija apie tremtį, jie sakė, kad bandys daugiau apie tai sužinoti internete. Mano tėvai irgi matė filmą. Mama yra didžiausia mano gerbėja, tėtis santūresnis ir didelių pagyrimų neduoda, bet pasakė, kad filmas geras.
– Kaip ruošėtės filmo kūrimui?
– Perskaičiau daug literatūros apie tremtį. R.Šepetys knygą perskaičiau gal dešimt kartų. Knyga parašyta labai vizualiai, todėl nesunkiai mintyse pradėjau regėti kaip galėtų atrodyti filmo kadrai.
Užaugau lietuviškoje aplinkoje. Su tėčiu ir mama kalbėjau apie jų šeimas palietusius įvykius – apie tai, kaip prasidėjus karui jų tėvai buvo priversti pasitraukti į vakarus, taip pat apie mūsų gimines, kurie buvo ištremti į Sibirą.
– Ar pagrindinė filmo aktorė B.Powley taip pat bendravo su tremtiniais?
– Aktorė dar prieš filmavimo darbus atvyko į Lietuvą ir susitiko su tremtine Irena, kurios istorija pasinaudojo R.Šepetys, rašydama knygą. Irena dirba Rumšiškėse gide, jai 87-eri.
Irena kelias valandas papasakojo Bel prisiminimus apie tremtį, rodė nuotraukas. Pokalbis su tremtine B.Powlei buvo verčiamas į anglų kalbą. Tačiau atrodė, kad moterims vertėjo paslaugų per daug ir nereikia, jos viena kitą jautė ir suprato ir be žodžių.
Bel sakė, jog tai ką sužinojo, ją labai sukrėtė, bet gauta patirtis jai padėjo geriau įsijausti į vaidmenį. Viešnagės metu britė aplankė Kauną, iš kur kilę knygos personažai, Vilnių ir genocido aukų muziejų, M.Čiurlionio dailės galeriją. Juk pagrindinė herojė Lina norėjo būti menininke.
B.Powley labai susižavėjo Nida, mėgo pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Čia viešėdama ji pamėgo šaltibarščius, nusipirko ne vieną drabužį.
Su Bel dirbti buvo lengva, tai labai profesionali aktorė. Vyko išankstinės repeticijos, bendravome per „skype“ – ji turėjo daug klausimų. Jautėsi, kad Bel su didele aistra ėmėsi vaidmens. Dabar ji apie tremtį žino pakankamai daug, užsienyje yra tarsi Lietuvos ambasadorė.
– Užsiminėte, kad kuriant filmą buvo sunku ir dvasiškai, ir fiziškai. Ką turėjote galvoje?
– Filme netrūko mirčių, kankinimų. Viską reikėjo taip sukurti, kad atrodytų realu. Įsijausti į slogias būsenas visiems buvo sunku. Dirbdavome po 12 valandų per dieną, kartais ilgiau.
Žiemą, kai filmavome Nidoje prie Kuršių marių tvyrojo kaustantis šaltis. Nelengva visą dieną išsėdėti ant ledo, o aš užaugau Los Andžele, kur nuolat šviečia saulė. Bet kuriant tokį filmą išsiskiria daug adrenalino ir nesiguosdami kasdien ėjome pirmyn.
– Žiūrovams praktiškai nekyla dvejonės, kad veiksmas vyksta ne Sibire.
– Sibiras buvo filmuojamas Nidoje. Ten buvo pastatytas Altajaus miestelis, vėliau Nida virto Laptevų jūros pakrantėmis. Dekoracijomis ir jų autentiškumu rūpinosi kino dailininkė Jurga Gerdvilaitė.
Daugybę puikių kostiumų sukūrė kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė. Reikėjo aprengti ir porą šimtų masinėse scenose vaidinusių žmonių.
– Minėjote, kad Nidoje buvo sudėtinga filmuoti, nes komandos nariai kasdien sukardavo po keletą kilometrų, nešiodami daiktus rankomis, nes į kopas negalima važiuoti automobiliu.
– Taip, visi tampėme daiktus. Bet buvo toks jausmas, kad visa komanda dirba labiau ne dėl pinigų, bet iš patriotizmo. Daugelį lietuvių vienaip ar kitaip yra palietusi tremtis.
Prisimenu filmavome laidotuvių sceną, reikėjo labai daug sniego, tiek negalėjome rasti kopose. Tad nuo Kuršių marių ledo grėbėme sniegą, dėjome į maišus, vežėme iki kopų ir tada dar puskilometrį tempėme ant pečių.
O vieną dieną užlijo lietus ir gerokai nutirpdė sniegą. Niekas nesitikėjo, kad taip gali nutikti sausio pabaigoje. Visi aktoriai suvažiavę, nieko negalime keisti, tai tada vertėmės su dirbtiniu sniegu, naudojome putas. Buvo daug streso ir papildomai išlaidų.
– Kokių dar darbinių sudėtingumų buvo kilę?
– Nelengva buvo sukoordinuoti masines scenas su pora šimtų žmonių. Jose buvo nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Bet mane stebino lietuviška stiprybė. Siūlydavau daryti pertraukas, kad pailsėtų, bet jie sakydavo, kad gali filmuotis toliau. Visa komanda buvo labai motyvuota, įdėjo daug širdies.
– Ar nebuvo taip, kad filmuojate kokią nors sceną, o jums kas nors iš komandos ar aktorių sako, kad taip anuomet nebuvo?
– Scenarijų rodėme istorijos profesoriui, kad duotų patarimų ar nurodytų netikslumus. Žinoma, kai pasirodys filmas, gali būti kritikos. Bet esmė ta, kad tai meninis, o ne dokumentinis filmas. Turėjau tikslą sukurti filmą, kuris autentiškai atspindėtų romaną ir padėtų žmonėms nepamiršti istorinės praeities.
– Ar užsienio aktoriai nekėlė kokių nors ypatingų reikalavimų?
Ne. Filmavimo aikštelėje buvo viskas profesionalu, tiek kiek leido biudžetas. Bet šis filmas neturėjo 50 milijonų dolerių biudžeto. Aktoriai viską suprato. Žinoma, kai jie filmuojasi komerciškai brangiuose filmuose, ten būna ir pinigai didesni, ir sąlygos geresnė.
Bet šis filmas jiems buvo kūrybinė atgaiva. Užsieniečiai aktoriai baigę filmavimus išsivežė suvenyrų iš filmavimo aikštelės, nuotraukas. Pavyzdžiui, Bel pasiėmė piešinius, nes jos herojė buvo dailininkė.
– Kodėl filmas įgarsintas anglų kalba?
Norėjau sukurti filmą, kad Vakaruose jį kuo daugiau žmonių pamatytų. Yra sukurta gražių filmų apie trėmimus, pavyzdžiui „Ekskursantė“, bet kadangi filmas lietuviškas, tai užsienyje jo praktiškai niekas nematė. Lietuvoje bus dvi šio filmo versijos – bus galima žiūrėti anglų kalba su lietuviškais subtitrais arba įgarsintą lietuviškai.
– Kiek kartų buvote Lietuvoje?
Praradau skaičių. Pirmą kartą atvykau 1993 metais. Po to dar buvau gal dvidešimt kartų. Čia turiu giminių, draugų. Labai mėgstu Lietuvą. Tai mano antrieji namai.
– Ar Lietuvoje labiau jaučiatės lietuvis ar amerikietis?
Kol esu Lietuvoje esu amerikietis, kai esu Amerikoje, esu lietuvis. Su tėvais kartais kalbu angliškai, jie tarpusavyje lietuviškai. Mano pirmoji kalba namuose buvo lietuvių. Nuo trijų metų pradėjau lankyti anglų kalbos mokyklą bei vaikščiodavau į šeštadieninę lietuvių mokyklą.
Nelabai norėdavau ten eiti, šeštadienį smagiau žaisti futbolą ar beisbolą su draugais, bet tėvai griežtai liepdavo mokytis lietuvių kalbos. Galų gale jie buvo teisūs, gerai, kad mane pastūmėjo geriau pažinti savo šaknis.
Pavyzdžiui, Amerikoje aš dažniau valgau lietuvišką maistą, nei Lietuvoje. Čia dažniau renkuosi picą ar sušius, o Amerikoje daug švenčių, įvairių renginių, kur lietuviško maisto visada gausi.
– Apie kokį kino projektą šiuo metu galvojate?
Norėčiau sukurti dokumentinį filmą apie Amerikoje gyvenančią mišrių kovos menų kovotoją lietuvę, Pasaulio čempionę Rožę Namajūnas. Nors jos sportas yra labai šiurkštus, tačiau savo gyvenime ji kelia gerumo, ramybės idėjas. Rožė turi daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose.
