Vykintas – ir kompozitorius, ir šiuolaikinės muzikos dirigentas, atlikėjas. Jo kūrinius yra groję prestižiniai Europos orkestrai – Berlyno filharmonijos, Bavarijos radijo, Kelno radijo, ne vienam Vokietijos kolektyvui Vykintas pats yra dirigavęs. Taip V.Baltaką trumpai pristatė muzikologė Jūratė Katinaitė kalbindama kūrėją Kintų muzikos festivalyje.
V.Baltakas su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklu (LAT) dalyvaus netrukus prasidėsiančiame aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“. Šia proga siūlome prisiminti J.Katinaitės vasaros pokalbį su kompozitoriumi.
„Prieš dešimt metų Vykintui gimė idėja, kad patirtį, kurią yra sukaupęs kaip kompozitorius ir ypač kaip šiuolaikinės muzikos dirigentas, jis nori paskleisti ir Lietuvoje, – pasakojo muzikologė. – Tuo metu čia šiuolaikinės muzikos atlikėjai buvo labai atsitiktiniai, o šios muzikos atlikimo tradicija juk skiriasi nuo klasikos.
Atlikimo žinių trūko, tad Vykintas įkūrė Lietuvos ansamblių tinklą, kuris Lietuvoje suvienijo visus, norinčius groti šiuolaikinę muziką. Jau daug metų jis kuruoja šią veiklą – tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, Belgijoje buvo surengti jo mokytojo W.Rihmo, Gerhardo Stäblerio ir kitų šiuolaikinės muzikos grandų autoriniai vakarai, o taip pat gražu tai, kad užsienyje su LAT jis pristatė Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Juliaus Juzeliūno autorinius koncertus. Tad Vykintas yra ir „švietėjas“.
- Didysis tavo sugrįžimas įvyko 2009-aisiais, kai nusprendei intensyviau bendradarbiauti su Lietuva ir įkūrei LAT, o dabar dar ir fiziškai grįžti su šeima gyventi į Lietuvą. Jaunystėje bėgai nuo lietuvių muzikos tradicijos, o kas dabar kviečia atgal?
- Aš niekada nebėgau. Galima gyventi vienur, dirbti kitur. Pats gyvenu Belgijoje, bet dėstytojauju Mastrichte (Nyderlanduose), dabar – ir Lietuvoje. Tai sąmoningas pasirinkimas. Aš niekada nenorėjau niekur išvažiuoti – norėjau sau atverti pasaulį.
Po Nepriklausomybės muzikinė Lietuvos scena man atrodė ankštoka, tad bėgau ne negatyvių minčių vedamas: žymiai stipresnė motyvacija buvo atverti tai, ko mes su tavimi negirdėdavome. O Vokietijos scena pasirodė ta, kur galima išgirsti labai daug. Ir LAT įkūrimas turėjo ne vien muzikinę prasmę, bet ir tam tikrą socialinį aspektą. Kas kartą, aplankydavęs tėvus, pastebėdamas besikeičiančią aplinką, pamažu nieko nebeatpažindamas, supratau, nebepažįstu ir jaunesnių žmonių – kolegų, su kuriais dirbu; dėl to LAT man buvo ir socialinis projektas, kuriame galėčiau su žmonėmis kartu dirbti, juos pažinti.
Tolesnis LAT etapas prasidėjo prieš porą metų, kai mes su Liudu Mockūnu, LMTA rektoriaus Zbignevo Ibelhaupto pakviesti, įkūrėme šiuolaikinės muzikos atlikimo programą. Dėl to labai džiaugiuosi; tikiuosi, iš talentingų žmonių išaugs nauja karta, kuri perims šiuolaikinės muzikos atlikimą.
O dabar – natūralus kitas žingsnis čia pagyventi. Aišku, tai susiję ir su šeima, su dukromis – noriu, kad jos išmoktų padoriai lietuviškai kalbėti, palankytų lietuvišką mokyklą. Kiek mes čia būsime – priklauso ne nuo Lietuvos, o nuo šeimos sprendimo.
- Norėčiau paklausti apie dirigavimą. Jei kalbame apie muzikos istoriją iki XIX a., gal netgi antros pusės, faktiškai visi dirigentai buvo atlikėjai. Bet XIX a. visuomenė demokratėja, atsiranda romantinis menininkų įvaizdis – menininkas sukuria šedevrą, kuris jį pergyvens...
Visa tai – 150 metų senumo dalykai, bet mes vis dar tuo gyvename. Kaip tau dirigento veikla padeda – arba trukdo – kaip kompozitoriui individualistui? Visi iš kompozitoriaus reikalauja „autentiško balso“. Yra smalsių kompozitorių, kurie tarsi visą įmanomą muziką nori pažinti, o kiti riboja prieinamos informacijos kiekį, nes jis tarsi išblaško savas idėjas.
Pats esi dirgentas, pagrojęs šimtus šiuolaikinės muzikos kūrinių. Ar ta patirtis yra tave, tavo stilių turtinanti, ar trukdanti?
- Visada norėjau diriguoti, nes matau save kaip muzikantą plačiąja prasme, o ne kaip kompozitorių, nesusijusį su atlikimu, ar atvirkščiai.
Truputį skeptiškai vertinu požiūrį, kad svetimos įtakos sunaikins mano paties savitumą. Tuomet gal savęs paties girdėjimas nėra toks stiprus, kad išgirstas kitas kūrinys jį gali sugriauti? Dirigavimo veikloje mano privalumas tas, kad iš praktinės pusės pažįstu kūrinius, galiu juos gerai paruošti.
Bet yra ir tam tikras konfliktas: jei tenka diriguoti kūrinius, kurie man nepatinka, aš nuolatos jaučiu, kad užsiimu ne tuo, kuo reikia užsiimti. Sėdžiu prie partitūros, kuri visai niekam tikusi, ir turiu ją mokytis vien dėl to, kad galėčiau kurti bei atlikti ir savo muziką.
Tam tikra prasme LAT man yra sprendimas, nes aš ir programas kuruoju – tai suteikia galimybę būti atsakingam už skambančią muziką.
- O kokia tavo, kaip kompozitoriaus, savijauta? Gana artimai bendrauju ir su savo kartos, ir su vyresniais bei jaunesniais kompozitoriais – tai žmonės, gyvenantys nuolatinėje abejonėje.
Viena vertus, tikėjimas ir pasitikėjimas yra kūrybos variklis, nes žinai, kad turi kažką pasakyti ir būtent tokiu keliu. Kita vertus, dažnai tą įsitikinimą lydi abejonės – vienas žodis, neaiški užuomina, ir susvyruoji. O pats man sudarai psichologškai labai stabilaus žmogaus įspūdį, kuriam abejonės tarsi nebūdingos.
- Visi turime savo abejonių. Didžiausia abejonė – ar kūrinys, kurį rašai, kurio premjera numatyta, už kurį gauni pinigus, pavyks? Visi esame pasiekę tam tikrą profesionalumą, kad nebūtų visiškas šnipštas. Bet esu kritiškas žmogus ir man „ne visiškas šnipštas“ nėra pakankamas.
Kūryboje man labai įdomus pats procesas kaip tam tikras žaidimas. Ir jei tas žaidimas pavirsta rutina, reprodukavimu, esi daugiau amatininkas, nei kūrėjas. Dėl to ieškau idėjų, kaip save patį nustebinti, naujai atrasti. Bet, aišku, kiekvienas toks eksperimentas – rizika, kad nieko nepavyks, ir tai yra didžiausia abejonė.
Net jei pabaigęs kūrinį matau, ką galima tobulinti – dirbu tol, kol jis, mano požiūriu, pasiekia savo idėjos ribas. Tų kūrinių, kurie manęs iki galo netenkina, nebelieka.
- Dar vienas mano nepaminėtas tavo išsilavinimo aspektas – ketverius metus Belgijoje katalikiškame universitete studijavai filosofiją. Ar tai buvo vidinės paieškos, ar reikėjo įkvėpimo šaltinių kaip kompozitoriui?
- Tai buvo smalsumas ir noras išmokti filosofijos kalbą, kad galėčiau skaityti filosofines knygas ir suprasti, apie ką iš tikrųjų kalbama. Jose – daug terminologijos, užslėptų prasmių, kurių nestudijavęs nepažinsi.
- Dar norėčiau paklausti apie tavo sielos brolius kūryboje. Kurių XX a. klasikų, šiuolaikinių kompozitorių muzika yra tavo dvasinė terpė, apie kurią galėtum pasakyti – „čia mano kompozitorius“?
- Sunku pasakyti. Yra kompozitorių, kuriuos iš naujo atrandu, nors anksčiau visai nesidomėdavau. Pavyzdžiui, dirbant su studentais Vilniuje, vienas semestras buvo skirtas Johnui Cage‘ui, kuris man niekada nepatikdavo, niekada jo nesuprasdavau. Bet dirbdamas su studentais pats labai daug skaičiau, daug išmokau, ir staiga pamačiau, kad jis padarė labai didelę įtaką.
Arba O.Balakauskas. Prieš metus Vilniaus festivalyje buvo koncertas, skirtas O.Balakausko 80-mečiui ir, besimokydamas partitūras, gana giliai panirau į jo estetiką. Man atsivėrė visai naujų dalykų – matyt, reikia atsiversti natas, giliau prisiliesti, kad jo muzika atsivertų.
Iš šiuolaikinės muzikos klasikų didelį įspūdį daro italas Luciano Berio – man jis vienas iš svarbiausių kūrėjų. Apskritai kiekvienas kompozitorius yra parašęs geresnių ir prastesnių darbų. Įgavęs patirties, pradedi atsargiau žiūrėti į kritiką: gal tas prastas kūrinys turėjo „bandomąją“ funkciją, kad po to atsirastų kažkas genialaus? Daug Karlheinzo Stockhauseno kūrinių man darė ir tebedaro didelę įtaką, nors, iš kitos pusės, galėčiau jam adresuoti labai daug kritikos.
- Nepaminėjai savo mokytojo W.Rihmo. Koks santykis su jo kūryba, estetika, stilistika? Kaip jo mokinys, esi tapatinamas su jo tradicijomis.
- Šių dienų Vokietijoje yra du pagrindiniai gyvi kompozitoriai: W.Rihmas ir Helmutas Lachenmannas. W.Rihmas visada nuoširdžiai domėjosi viskuo, kas vyksta muzikoje ir už muzikos. Jis – labai atviras kompozitorius: galėdavai pas jį ateiti su įvairiausiomis temomis, ir jis neatstumdavo dėl savo įsitikinimų, galėjai su juo diskutuoti.
Iš jo klasės išėjo labai daug įdomių kompozitorių, kurie visai nepanašūs į W.Rihmą. Ir aš savęs tikrai nesieju su jo kūryba, turiu apie ją ir daug kritinių minčių. Apie W. Rihmo klasės kompozitorius dažnai sakoma, kad jie visai neskamba kaip W.Rihmas. Tai normalu, nes jis niekada apie save nekalbėdavo, nebandydavo įsprausti į savo estetiką, kaip H.Lachenmannas.
Dar nepaminėjau P.Eötvöso. Tai žmogus, kuris mato muzikinę kultūrą tarsi „iš viršaus“. Turiu omenyje supratimą, kaip veikia praktiniai, estetiniai aspektai, kokie procesai vyksta. Kaip geras kapitonas iš laivo denio mato krantą, taip, sakyčiau, P. Eötvösas mato, į kurią pusę reikia plaukti.
- Ką galėtum pasakyti tu, kaip kapitonas, – kur šiuolaikinės muzikos pasaulis dabar suka? Vakaruose esi jau 25-erius metus. Tau išvykstant – 1993–1994-aisiais – buvo visiškai kitoks laikas, o kaip yra dabar? Kas pasikeitė Vakarų muzikos scenoje, rinkoje, atlikimo tradicijose ir kompozicinėse madose?
- Oi (juokiasi). Labai sunkus klausimas. Manyčiau, labai didelę įtaką procesams daro medijos, technologijos ir visa tai, kas kyla iš ten, – pvz., žaidimo technologijos. Tai persikelia į menus – čia irgi atsiranda labai daug žaidimo, interaktyvumo, ar tai būtų susiję su technologijomis, ar siekiant bendravimo su publika.
Anksčiau buvo ryški skirtis tarp scenos ir klausytojo, suvokimas, kad scenoje groja pusdieviai muzikantai, o mes jų klausome. Manyčiau, tai po truputį tirpsta, ir tai yra geras ženklas, kad publika artėja prie scenos, o muzikantai kartais būna tarp publikos. Gal tokia būtų viena iš tendencijų – gyvo muzikanto svarbos sumažėjimas.
- O kaip pasikeitė pačių kompozitorių orientacija? Šešerius metus buvau priėmimo į LMTA kompoziciją stojamųjų egzaminų komisijos pirmininkė. Per tą laiką pamačiau gana stiprų degradavimą – ir žinių atžvilgiu, bet svarbiau – bendro muzikos pasaulio suvokimo. Dabar, kai Kompozicijos katedroje yra atskira skaitmeninės kompozicijos specializacija, žmonės tiesiog įstoja su kompiuteriniais kūriniais ir gyvena tame hermetiškame pasaulyje. Nepastebi to?
- Kaip minėjau, prieš išvažiuodamas, Nepriklausomybės pradžioje, buvau siaubingai išalkęs visko, kas vyko. Atsimenu, pinigų neturėjau, važinėdavau traukiniais be bilietų iš vieno miesto į kitą, slėpdamasis tualete, kad manęs nepatikrintų – kad tik nueičiau į koncertą.
Dabar yra informacijos perteklius – galbūt iš to kyla smalsumo trūkumas. Tarkim, kai Akademijoje atliekame kūrinius, kurie Lietuvoje niekada neskambėjo ir tikriausiai neskambės ateinančius 20 metų, ateina vienas-du kompozitoriai iš visos katedros – savo kūrinių paklausyti.
Hermetiškumas gal susijęs ir su dėstančiais žmonėmis, – nežinau. Visai nesvarbu, kur kūrybiškumas pakrypsta – svarbu, kad jis būtų skatinamas. Akademijoje jaučiu hermetiškumą, galbūt kartais – perfekcionizmo siekį, kaip antipodą kūrybiškumui.
Pirmiausia leiskime žmonėms atsiskleisti, o tada gal jie atras savo kryptį, gal nueis kažkur, kur mes net neįsivaizdavome esant įmanoma. Gal tai kartos, gal tam tikrų žmonių ar dėstytojų reikalas – nenorėčiau įvardinti to kaip laikmečio ar Lietuvos problemos. Galbūt tai tėra lokali problemėlė.
- O gal visa kaita objektyvi? Kodėl tais imperatyvais ir kriterijais, kurie buvo iškelti XIX amžiuje, reikėtų vadovautis dar tūkstantį metų? Gal pasaulis keičiasi ir gal tikrai žmonės gali gyventi be Johanesso Brahmso, Antono Brucknerio, ir visai neprivaloma jų klausytis? Mes iš tikrųjų link to einame.
- Turiu seną darželio laikų draugą, kuris dabar yra didelis klasikinės ir šiuolaikinės muzikos žinovas, bet atėjo visai kitu keliu. Jei jis kažkuo susidomėdavo – nerdavo labai giliai, ir mokyklos laikais susidomėjo muzika.
O buvo taip: jis pamatė bitlų plokštelę su nuotrauka, kurioje – labai daug žmonių ir personažų, ir pradėjo aiškintis, kas jie tokie. Atrado, kad ten yra ir K. Stockhauseno galva. Tada jis – gilyn į K. Stockhauseną: perklausė, perskaitė viską, ką galėjo rasti. Paskui jis priėjo ir prie klasikinės muzikos – prie Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherezados“, prie Maurice‘o Ravelio.
Po kurio laiko jis viską žinojo apie impresionizmą. Nors aš netikintis žmogus, bet yra pasakymas – „Dievo keliai nežinomi“, tad nesijaudinčiau. Gal kartais atstumia mūsų tradicijos, konservatyvios mokymosi temos, netgi koncertai. Daugeliui žmonių sunku peržengti koncertų salės slenkstį. Ir ne dėl ten skambančios muzikos – tiesiog tas slenkstis labai didelis. Bet jie tos muzikos mielai pasiklausytų, ir daugeliui ji patiktų, jei ją pristatytume kitaip, kitoje aplinkoje.
Buvo įdomių sumanymų ir Vilniuje – „Chordos“ kvartetas atliko Steve‘o Reicho „Different Trains“ geležinkelio stotyje. Beje, tokį patį atlikimą esu ir Briuselyje girdėjęs. Kūrinys nuostabiai skamba toje aplinkoje, geriau, nei bet kurioje koncertų salėje.
Muzikos bendruomenei galbūt yra tam tikras iššūkis išsiveržti iš salės rėmų? Kai kur jie reikalingi, kai kur reikia susikaupimo, tylos – bet ne visur. Taip mes galėtume pakviesti daugiau žmonių į savo bendruomenę.
- Šuolaikinės muzikos atlikimo erdvės yra kitokios, pagaliau šiuolaikinės muzikos atlikėjai neišeina prieš publiką su frakais, o dirigentas išeina su džinsais ir juodais marškiniais... Bet kaip tau atrodo, ar mes atsisveikinsime su J. Brahmsu ir A. Bruckneriu, nes radijo eteryje jau iš esmės atsisveikiname – tai atbaido naujus klausytojus, tai per sudėtinga, per ilga...
Gal po 50 metų bus renesansas? Juk Gustavą Mahlerį ir jo simfonijas po mirties visi buvo užmiršę – jos ilgos kaip gyvatės, per daug romantiškos, avangardo laikais išvis buvo pasibjaurėtinos, visiškai nemadingos. O apie 1970-uosius kilo G. Mahlerio renesansas, kuris tęsiasi iki šiol. Jo simfonijos skamba turbūt dažniau nei Ludwigo van Beethoveno.
- Galvočiau taip: jei kūryba kokybiška, ji nepražus. Galime prisiminti ir Johanną Sebastianą Bachą, kuris kelis šimtus metų buvo užmirštas.
Kiekvienas žmogus yra labai skirtingas ir jis savaip atranda santykį su meno objektu. Aišku, pačiai muzikos bendruomenei reikia muziką siūlyti – bet nepiršti. Įsivaizduoju, jei būtų toks eksperimentas, kad LRT radijas „užsuktų“ visą klasikinę muziką ir grotų tik popsą, po kurio laiko žmonės patys pradėtų ieškoti klasikos, nes popsas jiems „išmuštų“ ausis – norėtųsi kažko kito: tuo neabejoju.
Aišku, visi mes, muzikos bendruomenė, turime atlikti savo darbą, šviesti publiką, kad yra ne vien G. Mahleris ar A. Bruckneris, bet ir šiuolaikinė muzika. Aš optimistas.
- Pabandysiu būti optimistė ir aš, nes statistika ir tendencijos nedžiugina. Atrodo, kad šiuolaikinės ir apskritai klasikinės muzikos rinka, supratimas ir poreikis traukiasi.
- Ko man labiausiai gaila ir dėl ko pykstu – kad patys tos rinkos dalyviai „supopsėja“. Ko tuomet tikėtis iš publikos? Pusė Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro programų tampa kone popsu. Arba šiuolaikinėje muzikoje buvo pastebėta, kad labai gerai priimamas minimalizmas. Gerai, yra puikių šio stiliaus kūrinių, kuriuos pats vertinu, bet negalima „minimalizuoti“ visos muzikos. Tai problemos, kur svarbi mūsų, muzikantų, tvirta pozicija ir jos gynimas.
- Pacituosiu dailėtyrininką Ernestą Parulskį. Labai taiklus jo pasakymas, kad šiuolaikinės muzikos klausytojai pirmiausia yra šiuolaikinės muzikos skaitytojai. Ateina žmogus į koncertą ir pasiskaito, ką girdės, savo ausimis nepasitiki. Pvz., Tavo kūrinio „Music of Falling Sounds“ – „Krentančių garsų muzikos“ galima tiesiog klausytis, bet žmogus vis tiek nori pasiskaityti apie kompozitorių, kaip kompozitorius žodžiais parašė tai, ką reikia girdėti.
- Labai to nemėgstu. Tarkime, mano kūrinys „Pasaka“ buvo vienas pirmųjų, kuriuos parašiau išvažiavęs į Vokietiją. Jį atlikdamas pianistas ne tik groja, bet ir kalba, pasakoja istoriją. Labai sąmoningai parašiau ją lietuviškai, nors buvau vokiškoje aplinkoje ir rašiau konkrečiam vokiečių atlikėjui.
Lietuvoje su skaitymu dar ne taip blogai – Vokietijoje iš viso katastrofa: žmogus ateina pasiklausyti J.S.Bacho „Pasijos pagal Matą“, atsisėda, išsitraukia programėlę ir seka tekstą. Arba tu skaitai tekstą, arba klausai muzikos – manau, sudėtinga abu veiksmus suderinti. Tad vien dėl šios priežasties „Pasakos“ tekstas lietuviškas ir tikrasis tekstas yra ne tai, ką jis pasakoja, o tai, kas įvyksta su atlikėju-pasakotoju. „Pasaką“ atliko amerikiečiai, prancūzai, gruzinai, serbai, vokiečiai, italai – visi mokėsi lietuvišką tekstą.
Sakyčiau, Europoje problemiška tai, kad gyvename apsupti gilių tradicijų, daug žinome, suprantame, domimės, tik kartais tai mūsų nepraturtina, bet įrėmina. Ieškome muzikoje būtų ar nebūtų dalykų ir imame nebegirdėti to, kas ten iš tikrųjų yra.
Turėjau labai gražių patirčių pristatydamas šiuolaikinę muziką Dubajuje – arabų kraštuose muzika apskritai labai silpnai išvystyta. Buvau pakviestas pateikti įvadą į šiuolaikinę muziką ir labai nustebau, pamatęs, kaip susidomėjusi publika – nuo vaikų iki suaugusių – visko klausė. Po 4-5 valandų jie paprašė dar!
Kitą dieną bandėme groti gyvai. Staiga, kai pabaigėme, pastebėjome, kad vienas iš dalyvių dingo. Paaiškėjo, kad jis atsiskyrė „kurti muziką“. Man sudėtinga tai įsivaizduoti Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, kur visi turi žinių ir kažko ieško – kur melodija, kur kiti elementai...
Man atrodo, pirmiausia turėtume pabandyti išgirsti muziką kaip fizinį dalyką. Tai dažniai, kurie turtėja, silpnėja – išgirskime, kaip tai mus veikia. Galbūt pasidaro nuobodu – tai normalu: gal kažkas ne taip kūrinyje ar atlikime. Bet gal kažkas suvirpėjo? O tada jau galima aiškintis, kas tame kūrinyje yra.
- Ar pristatinėji koncertuose savo kūrinius, jų inspiracijas, tradiciją?
- Žinoma. Stengiuosi per daug neišsiplėsti, pasakyti bendrus dalykus, kurie kaip šviesoforai nukreiptų į vieną ar kitą pusę, bet nenuklystu į muzikologinius, struktūrinius dalykus, kurie svarbesni patiems kompozitoriams.
- Paskutinis klausimas – „į šoną“: jei Zalcburgo festivalis ar „BBC Proms“ pasiūlytų pagroti su BBC simfoniniu orkestru Wolfgango Amadeuso Mozarto 39-ąją simfoniją...
- Tai gera muzika, tik klausimas, kaip, kokiame kontekste ją pristatyti. Su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru Vilniuje grojome Franzo Schuberto simfoniją, įtraukę į ją W.Rihmo Lendlerį, – buvo labai įdomu. Aš siekiu kūrybiškumo, jis turėtų būti visose srityse.
W.A.Mozarto muzika yra gera. Problema ta, kad klasikinės muzikos versle ji apsineša dulkėmis. Žmonės dažnai eina į koncertą visai nesiruošdami klausytis muzikos, – eina parodyti savęs (dar blogiau už koncertus – operos teatras).
Galima atlikti tuos pačius kūrinius, bet gal truputį keičiant kontekstą, aplinką, kad žmonės vėl galėtų juos išgirsti. W.A.Mozartas buvo vienas kūrybingiausių ir avangardiškiausių savo laiko kompozitorių. Jo tėvas rašydavo jam laiškus: „baik rašyti tokią disonansinę, aštrią muziką, publika negali to ištverti.“ O mes to nebegirdime – nes nesiklausome. Tad simfoniją diriguočiau su malonumu, bet galbūt šalia ir kažką kito vardan kontrasto.
Parengė Paulina Nalivaikaitė
