Taigi su Augustu pasikalbėjome apie jo muzikinį kelią, pažintį su violončele, studijas pas profesorių Martti Rousi ir Gavrielio Lipkindo pasirodymą, kuris sužavėjo ir prikaustė muzikantą.
- Spalio 20 d. koncertuosite Paliesiaus dvare, bent trumpai užsiminkite, ko jūsų klausytojai gali tikėtis?
- Pasirodymo metu atliksiu J. S. Bacho, J. Sibeliaus, G. Cassado, G. Ligeti bei C. Piatti kūrinius violončelei solo. Vienareikšmiškai tai bus sudėtingiausias mano koncertas, nes visi kūriniai, išskyrus J. S. Bacho siuitas, yra itin virtuoziški, reikalaujantys įvairios technikos pažinimo, ištvermės, fantazijos ir idėjų, kaip turint tik vieną muzikinį instrumentą sukurti įdomią muziką.
- Esate jaunas ir labai perspektyvus muzikantas, kaip ši muzikos kelionė prasidėjo?
- Mano muzikinės paieškos prasidėjo devintoje klasėje, kai įsimylėjau iki pamišimo. Tada atsirado ir mūza, ir motyvacija, ir noras kurti meną. Iki to laiko visi koncertai, muzikos pamokos, konkursai ir apskritai visa kita mano muzikinė veikla buvo šiek tiek atmestina.
Daugelį dalykų, pavyzdžiui, informacijos rinkimą, dariau gana atmestinai, be didesnio vidinio noro ar stimulo. Tad jau sąmoningą savo sprendimą pasinerti į muzikos pasaulį fiksuočiau maždaug 2013 m.
- Kaip susipažinote su violončele, kuo šis instrumentas jus sužavėjo?
- Su violončele susipažinau Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Mano mama norėjo, kad mokyčiausi griežti violončele. O kada šis instrumentas mane sužavėjo, tiksliai pasakyti negaliu. Galbūt tada, kai išgirdau G. Lipkindą atliekant J . S. Bacho siuitas.
Tuo metu nustojau ir valgyti, ir mąstyti, turbūt būčiau nustojęs ir kvėpuoti, jei įrašas nebūtų pasibaigęs. G. Lipkindo intuicija, interpretacija, muzikinis skonis mane pakerėjo kaip niekas kitas per visą keturiolikos metų muzikinį gyvenimą.
Šiandien grojimo laikas ilgėja ir intensyvėja – festivaliai, koncertai ir kiti pasirodymai dabar man jau įaugę į kraują. Žinoma, aš jaučiu meilę instrumentui ir mėgaujuosi kiekvieną kartą, kai galiu groti.
- Esate daugybės prestižinių muzikos konkursų dalyvis ir prizinių vietų laimėtojas, ką jums suteikė šios patirtys?
- Konkursų patirtys gali duoti išties daug. Gero ar blogo – nelygu, kaip jas priimi. Kadangi esu perfekcionistas ir maksimalistas, dažnai nesugebėdavau tinkamai priimti neigiamų patirčių. Visada siekiau ir dabar siekiu aukščiausio muzikos lygio, kad ji skambėtų ištisai ir giliai, kad nebūtų minties šuolių, trūkčiojimų ar nešvarių natų.
Anksčiau bandydamas pasiekti aukščiausią techninį lygį išvargdavau nuo per didelio sau teikiamo krūvio ir atsakomybės. Taip pritraukdavau neigiamas mintis ir vis dažniau mane apimdavo prasta nuotaika.
Dabar viskas pasikeitė ir kiekvienas muzikinis renginys – ar tai būtų festivalis, ar konkursas – man suteikia daug džiaugsmo. Sutikti žmones, kurie taip pat dievina muziką, turi kitokios nei tu patirties ir idėjų, labai įdomu.
- Kokį įvykį savo muzikinėje karjeroje laikote didžiausiu laimėjimu?
- Mano muzikinėje karjeroje didžiausi laimėjimai – J. Sibeliaus akademija ir studijos pas prof. M. Rousi. Mokytis pas šį profesorių pradėjau gana paprastai: nuvažiavau pas jį ir paprašiau pamokos, po kurios M. Rousi pakvietė mokytis jo klasėje.
Mokytis sekėsi išties gerai – šis dėstytojas man labai padėjo susitvarkyti su visomis neigiamomis emocijomis, kurias kimšdavau sau į galvą, jis tai matė ir viską pakeitė. Kiekvieną pamoką M. Rousi demonstruodavo savo sąlytį su muzika – jis tai darydavo su meile, džiaugsmu ir šypsena, viskas vykdavo natūraliai bei paprastai.
Profesorius dalijosi savo požiūriu, kad atėjęs į koncertą turi šypsotis, mėgautis muzika ir teikti džiaugsmą. Jis sakydavo, kad žmonės į pasirodymą ateina pavargę po savo darbų ir nori atsipalaiduoti, o ne klausytis tavo problemų. Taigi malonumą suteikti gali tik pats mėgaudamasis tuo, ką darai.
- Kas jus įkvepia muzikuoti – uždega širdį?
Įkvėpimą randu knygose, žmonėse, kompozitorių gyvenimo biografijose, taip pat mane labai įkvepia G. Lipkindas. Kai pirmą kartą išgirdau Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, G. Lipkindas atliko vieną sudėtingiausių kūrinių violončelei, o po koncerto buvo toks išsekęs, kad net nebesugrojo papildomo kūrinio.
Galbūt tai žavesys kraštutiniais dalykais, bet būtent tai man paliko didelį įspūdį – jis buvo atsidavęs ir stipriai susikoncentravęs į muziką. Šis muzikantas palieka savitą pojūtį – kai jis groja, muzika teka labai natūraliai, gal net instinktyviai.
Dažnai muzikantai, griežiantys violončele, pakartojimams prikuria labai daug papuošimų, o griežiant G. Lipkindui girdi, kad skamba J. S. Bacho kūrinys, tačiau jis nėra panašus į originalą. Jis taip gražiai žaidžia akordais, nuėjimais, perbėgimais – tai skamba fantastiškai.
- Kaip rengiatės kiekvienam koncertui, gal turite tam tikrą rutiną, kurią mėgstate kartoti prieš pasirodymus?
- Prieš koncertus dažniausiai valgau juodąjį šokoladą ir geriu vandenį.
- Kokie jūsų ateities planai?
- Ateities planuose esu numatęs pabaigti muzikos teorijos pamokas, sudalyvauti Piotro Čaikovskio konkurse, o kartu su Ieva Juozapaityte ir Monika Darzinkevičiūte ketiname surengti keletą kalėdinių koncertų. Taip pat šiuo metu bandau prikalbinti žiemos laikotarpiu į Lietuvą atvykti violončelininkę Sujari Britt.
