Jau daug prirašyta apie Viktoro ir Danguolės Butkų įkurtą MO muziejų, kuriame ne tik sukauptas mūsų šiuolaikinio meno lobynas – jau tiktai atidarytas jis tapo modernaus gyvenimo traukos centru.
Šiek tiek mažiau rašyta apie ankstėliau Užupyje atidarytą muziejų „Tartle“, kuriame eksponuojama advokato R.Valiūno sukaupta Lietuvos kultūros kolekcija – paveikslai, skulptūros, knygos, viskas, kas įamžina mūsų šalies kultūrinį palikimą.
Gal dar mažiau žinoma apie šiuo metu M.Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje advokato J.Gumbio eksponuojamas retas ir senas knygas, kurias sieja ne tik jų antikvarinė vertė, bet ir lietuviškas akcentas, kartais visai mažytis, tačiau padedantis įsivaizduoti mūsų istoriją visos Europos kultūrinės raidos fone.
Pirmieji du muziejai įsikūrė ilgam, vienas ekspozicijas čia keis kitos, trečioji kolekcija kol kas laikina, bet niekad negali žinoti, kada ji taps atvira nuolat.
Visas šias kolekcijas sieja ne tik malonus jų starto chronologinis sutapimas. Ir ne tik tai, kad jos – apie mūsų šalį, jos istoriją, kūrėjus, meną ir kultūrinį palikimą.
Jas dar labiau sieja tai, kad visos jos atsirado tik dėl jas sukaupusių kolekcininkų entuziazmo ir tikėjimo, kad ne pinigai svarbiausia.
Lietuvai grįžtant iš bolševikinės perversijos į normalią laisvą rinką buvo daug tokių, kurie pranašavo beraštį naujųjų turtuolių diktatą.
Pasitelkdami JAV praėjusių amžių sandūros analogijas jie sakė: palaukit, pirmoji karta kaups kapitalą nežmoniškais būdais, antroji jau pradės verslauti civilizuotai, o trečioji jau ims dalytis turtu su visuomene, muziejais, universitetais, bibliotekomis ir parkais.
Kaip ir viską šiais laikais, turėjome nueiti daug greičiau. Mūsų verslo elitas greitai persirgo sportiniais automobiliais ar prabangiais chronometrais ir vis dažniau atsisuka į tai, kas yra amžina ir kuo taip lengva dalytis, – kultūros palikimą.
Kaupdami kolekcijas jie suteikia vilties kūrėjams, kad pastarieji gali būti pranašai ir savo kieme.
O atiduodami šias kolekcijas publikai ugdo bendrą atradimo jausmą, kaip viskas dar gražiau, kai prieinama kiekvienam norinčiam ir suprantančiam.
Žinoma, visuomet gali atsirasti skeptikų.
Vieni niurgztų, kad pinigai mėtomi tam, ko negalima užsitepti ant duonos, įsipilti į baką ar pakabinti spintoje.
Taip, muziejai ir menas niekuomet nebuvo Maslow žmogaus poreikių piramidės apačioje. Tačiau negi norisi visą gyvenimą gyventi tik toje apačioje?
Kiti pašaipiai purkštelėtų, kad, va, vėlgi aukštasis menas, žmonėms reikia ko nors paprastesnio ir suprantamesnio. To, ką turime jau dvidešimt kelerius metus su kaupu ir dar galėtume paskolinti kitiems.
Tik kad kiti irgi turi. Visokių užstalės dainų, nesibaigiančių serialų ir įvairiausios prabos kičo.
Tokio visiems suprantamo, kad jį kone pasikabinti į spintą gali, tik tepti ant duonos ar pilti į baką dar neišeina.
To tikrai yra, tačiau būtų ganėtinai kvaila įsivaizduoti, kad tai išliks. Arba kad jį norėtume palikti būsimoms kartoms.
Todėl reikia džiaugtis, kad jau taip greitai mūsų šalyje atsirado žmonių, kurie žiūri toliau nei vieno radijo hito populiarumo ciklas ar muilo serijos reitingas.
Būtų labai smagu, jeigu jų būtų daugiau ir ten, kur kultūra derėtų domėtis. Kad ir tame pačiame Seimo Kultūros komitete. Bet gal ir gerai, kad šiuo atveju viską nuveikė privati ir entuziastinga iniciatyva.
Juk vieni daro tai, ką moka, – amžinus dalykus.
O kiti – irgi tai, ką moka, – iki žemiausio auditorijos vardiklio nuleistą epą apie Naisių herojus, pseudofolklorinio kičo festivalius ir trisdešimties tūkstančių tiražu leidžiamas niekieno neskaitomas knygas.
Nes tai irgi yra kultūra. Kaip ir viskas, ką sukuria žmogus. Matyt, ir tokios reikia.
