Seimo nario fotografijų parodos, kurios pagrindiniu herojumi būtų negalią turintis žmogus, iki šiol dar neteko matyti. Gerai, kad visada būna pirmas kartas. Šįkart juo tapo Roberto Šarknicko paroda „Laimingas“, kurios centre – rateliais judantis Vytautas Kručkas.
Netikėtas prašymas
Galerija tapusioje Seimo rūmus jungiančioje erdvėje eksponuojama 20 įtaigių nespalvotų nuotraukų, kuriose – neįprasta neįgalaus žmogaus kelionė. Iš neįgaliojo vežimėlio ant smėlio išsliuogusiam vaikinui reikia įveikti kelis paplūdimio metrus, kad pasiektų jūros bangas, pajustų jų mūšą. Ir užkrečiantis džiaugsmas, ant kūno žvilgant sūriems vandens lašeliams, nusipelnyta atokvėpio valandėlė...
Nuotraukų herojus V. Kručkas gerai prisimena netikėtą fotosesiją Šventosios pajūryje. Prie Baltijos jūros jis tuomet ilsėjosi kartu su Trakų rajono neįgaliųjų draugija. Neįgaliojo vežimėliu pasiekti paplūdimį čia nėra paprasta. Medinis takas baigiasi dar tolokai nuo vandens, o iki jo likęs atstumas – tikri smėlio spąstai, kuriuos be pagalbos labai sunku įveikti. Vytautui tai padaryti padėjo kartu atvykęs bičiulis.
Vaikinas sako, kad prie jų priėjusio vyriškio prašymas leisti jį nufotografuoti buvo netikėtas. „Jis sakė, kad jam patinka žiūrėti, kaip aš džiaugiuosi gyvenimu, mėgaujuosi juo“, – prisimena Vytautas. Fotosesija tetruko vos keliolika minučių. Fotografas jos nerežisavo, net pozuoti neprašė, tiesiog fiksavo savo tikslo siekiančio vaikino judesius, veido išraišką. Pasak R. Šarknicko, Vytautas – labai geras modelis: „Tiek daug jausmų jo veido bruožuose ir kūne!“
Apie tai, kad šios nuotraukos kada nors taps parodos eksponatais, tuomet nė vienas negalvojo. Tokia mintis R. Šarknickui į galvą atėjo gerokai vėliau. Jis prisimena, kad draugas netikėtai pasiūlė nusiųsti kokią nors savo nuotrauką Baltijos šalių nuotraukų konkursui SNAP.
Šiam populiariam konkursui trijų šalių fotografai pateikia kelis tūkstančius nuotraukų. Daugiau kaip 10 metų fotografija besidomintis R. Šarknickas ir peržiūrėjo pajūryje darytas Vytauto nuotraukas, išrinko vieną. Netrukus iš „Litexpo“ parodų centro gavo pakvietimą kaip svečias atvykti į konkurso finalinį renginį. Jame laukė netikėta staigmena – paaiškėjo, kad jo nuotrauka tapo nugalėtoja.
Tada R. Šarknickas ir sumanė iš Vytauto nuotraukų surengti originalią parodą. Tąkart paplūdimyje fotoaparato mygtuką jis spragtelėjo apie 600 kartų, tad tikrai bus iš ko atrinkti kelias dešimtis nuotraukų, sujungti jas į vientisą siužetą, kurio kulminacija turėjo tapti SNAP konkurso nugalėtoja išrinkta nuotrauka.
Žingsnis po žingsnio siekiamybės link
„Laimingas“ – į šį glaustą, bet talpų parodos pavadinimą R. Šarknickas perkėlė tąsyk ir Vytauto, ir savo paties patirtas emocijas. Ir šiandien jis labai įtaigiai pasakoja apie tuomet išgyventus potyrius.
„Prie jūros Šventojoje pamačiau Vytautą, besivoliojantį tarp smėlio, akmenukų ir bandantį nusigauti prie vandens, jį paliesti. Jis visą laiką šypsojosi“, – prisimena R. Šarknickas. Jį sujaudino neįgalaus vaikino mokėjimas džiaugtis mažais dalykais, paversti juos dideliais.
Parodos autorius neslepia: jūros, kopų, savo tikslo siekiančio žmogaus vaizdas jį tiesiog užbūrė. „Taip ir norėjosi tyliai pabelsti į tą jį gaubiantį orą, paklausti: ar tu mane įleistum? Jo šypsena, šiltas sutikimas sakyte sakė: nekelk tu tos rankos, nesibaladok, eikš, įeik... Ir aš subtiliai, atsargiai prie jo priėjau. Pasilabinom, susipažinom...“ – į prisiminimus noriai leidžiasi R. Šarknickas.
Parodos autorius sako, kad gavęs Vytauto sutikimą fotografuoti labai norėjo užfiksuoti tas laimės ir džiaugsmo akimirkas: „Tas jo ėjimas, iškritimas iš vežimėlio (juk galėjo užsigauti)... Jis nieko nematė, nejautė tų skausmų, ėjo prie savo tikslo – pasiekti vandenį, susitikti su juo. Pamatyti ne tik vandens grožį, putas, bet ir žmones, kurie šeimomis, poromis glėbesčiuojasi, mojuoja. O jis yra viso šito stebėtojas.“
Norint išgyventi, įsijausti į šiuos potyrius, nuotraukų autorius siūlo į parodoje eksponuojamas nuotraukas žiūrėti nuosekliai, nuo pat pradžių – kartu su Vytautu centimetras po centimetro, žingsnis po žingsnio nueiti tą sunkų siekiamybės kelią. „Man tai prasminga. Aš galiu sotintis dvasiniais dalykais. Man tai kaip atsvara – matyti žmogų kitoje erdvėje. Dėkoju, kad Vytautas atsirado šitame kelyje ir kažkiek pasuko mano kelią“, – parodos atidaryme kalbėjo R. Šarknickas.
Nelengvas likimas
Fotografijų paroda „Laimingas“ po Lietuvą keliauja nuo 2014 metų. Ji jau buvo eksponuota Alytuje, Rokiškyje ir Kaune. Pristatydamas ją Seime R. Šarknickas užsiminė, kad paskutine jos stotele, o gal net namais, taps Druskininkai – miestas, kuriame gyvena Vytautas.
Vaikinas šiame mieste dar palyginti neseniai – prieš trejus metus iš Lentvario čia su mama persikėlė. Dar nespėjo susirasti daug draugų, o prieš mėnesį netekęs ir mamos, liko gana vienišas. Galbūt į Druskininkus atkeliausianti paroda šio miesto gyventojams leis geriau pažinti Vytautą, paskatins pasidomėti jo gyvenimu, nuoširdžiau priims jį į savo bendruomenę.
Vytautas neslepia, kad jo likimas tikrai nelengvas. Vaikų cerebrinis paralyžius – tokia diagnozė jį lydi visą gyvenimą. Vaikinas pasakoja gimęs sveikas. Iki pusės metukų toks ir buvo, kol gydytojai jam pradėjo įtarti meningitą. Pasak Vytauto, tokias abejones sukėlė esą jo amžiaus vaikams per didelė galvutė. Norėdami patvirtinti, kad neklysta, medikai nusprendė atlikti stuburo smegenų punkciją. Beveik prieš 36-erius metus gydytojai su tėvais nesitarė, sutikimo neprašė.
„Buvau jų eksperimentinis triušis“, – su kartėliu balse tarsteli Vytautas. Jis iki šiol abejoja, ar tas tyrimas iš karto pavyko, ar neteko jo pakartoti. Kad ir kaip ten būtų, po atliktos punkcijos jo sveiktos būklė stipriai pablogėjo – tėvai Vytautą į namus parsivežė susirietusį į kamuoliuką. Taip meningito diagnozę pakeitė kita – vaikų cerebrinio paralyžiaus.
Pasitikėjimą medikais praradusi mama pagalbos ėmė ieškoti pas žiniuones, užkalbėtojas. Vytautas sako, kad viena tokia močiutė šiek tiek išlaisvino jo sukaustytą kūną. Žadėjo ir ant kojų pastatyti, deja, to padaryti nespėjo – mirė. Artimieji dar buvo Vytautą į Maskvą nuvežę, ten specialistų pagalbos ieškojo. Šie nieko padėti negalėjo, tik patarė juodai dirbti. Vytautas neslepia – toks patarimas mažam vaikui buvo bereikšmis. Tada jis nežinojo, ką reiškia vaikščioti, tad ir neturėjo jokios motyvacijos stengtis, mankštintis, sportuoti. Taip ir augo namiškių ant rankų nešiojamas...
Kol mama buvo gyva, Vytautas jautėsi gana saugus. Dabar, likęs vienas, turi iš naujo mokytis gyventi. Padeda porą kartų per savaitę aplankanti socialinė darbuotoja, bet didžioji dauguma rūpesčių jau gula ant jo paties pečių. Gerai, kad Druskininkai – neįgaliesiems gana draugiškas miestas. Elektriniu vežimėliu judantis Vytautas gali pats nuvažiuoti apsipirkti, pasirūpinti kitais dalykais. Tik visiems darbams atlikti jam prireikia daug daugiau laiko...
Tokie susitikimai, galimybė kur nors išvykti, ką nors naujo sužinoti Vytautui labai svarbūs. Vis dėlto vienam į tolimesnę kelionę išsiruošti būtų labai sunku. Į Vilniuje surengtą parodą jį atlydėjo taip pat rateliais judantis bičiulis. Dėl progresuojančios raumenų atrofijos Vaidas Alūza į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo prieš penkerius metus. Atsitiktinai susipažinę vaikinai tapo gerais draugais.
