Atsiminimais apie E.Nekrošių „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte-Biliene dalijosi aktorius Kostas Smoriginas, operos solistas Vytautas Juozapaitis bei teatrologas, kino kritikas Audronis Liuga.
– Pone Smoriginai, jūs su E.Nekrošiumi buvote kurso draugai. Vienus metus jums teko mokytis garsiajame Dalios Tamulevičiūtės kurse, kuris užaugino labai garsią aktorių kartą.
K.Smoriginas: Taip. Po to jis išvažiavo į Maskvą, vėliau grįžo į Jaunimo teatrą, padarė pirmą spektaklį „Medaus skonis“. Aš nevaidinau, vaidino Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė – buvo geras spektaklis. Po to buvo Kaunas, kažkokios baladės, Dalia buvo kartu išėjusi su E.Nekrošiumi ir grįžo. Prasidėjo Jaunimo teatro etapas ir pirma „Katė už durų“, po to „Kvadratas“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Dėdė Vania“, „Nosis“. Mano darbas buvo „Makbetas“ finale su juo.
– Jums dažnai tekdavo su juo bendrauti ne darbo reikalais?
K.Smoriginas: Nedažnai. Kai žmogus dirba, darbo reikalais gali bendrauti ir reikalauti, kad bendrautų. O kai nesieja darbas, kaip ir kursas – kursas yra tol, kol jis turi bendrą užduotį ir darbą, kol jis mokosi kartu, kai viskas kartu su juo gimsta.
– Žinau, kad su juo telefonu kalbėjotės prieš kelias dienas.
K.Smoriginas: Taip. Prieš 2 dienas. Jis skambino iš Palangos, sakiau, kad tuoj pat grįšiu į pajūrį, nes ten atlieku procedūras, gydausi nesibaigiantį insultą. Ir jis sakė: „Aš nelauksiu tavęs.“ Ir grįžo vakar vakare.
– Gal žinote daugiau detalių? Jo mirtis buvo netikėta, nes prieš tai jis lyg ir nesirgo arba visuomenė nežinojo apie tam tikras bėdas, nes E.Nekrošius vengė viešumo.
K.Smoriginas: Jis niekad nesiskųsdavo. Anksčiau žinau, kad buvo problemų dėl aortos, širdies. Bet viskas baigdavosi sėkmingai. Mano draugo žmona budėjo ir jos budėjimo metu kaip tik ir atvežė E.Nekrošių. Tai sakė, kad didžiausios problemos dėl aortos ir iš viso viskas ant plauko kabėjo.
Bet to mes nežinojome. Jis nei saugotis mokėjo, man toks įspūdis susidarė, kaip ir daugelis iš mūsų, o prigimtis buvo labai vyriška, nei turbūt kiti pastebėjo, kad kažkas kitaip yra. Sunku pastebėti, kai žmogus pats tyli.
– Pone Juozapaiti, jūs kartu su E.Nekrošiumi nedirbote, bet jį pažinojote. Esate taip pasakęs: žmogus – mįslė.
V.Juozapaitis: Tikrai taip. Tai yra viena paslaptingiausių mano gyvenime sutiktų asmenybių, kai tu žvelgi į jį, matai jo akyse, darbuose kažkokią nenupasakojamą gelmę. Ir kartu negali to kažkokiais tekstais įvardinti. Operos teatre jis buvo vienintelis režisierius, kuris ir „La Scala“ pastatė spektaklį „Faustas“, Maskvos Didžiajame teatre.
Jis žinomas ir kaip operos spektaklių statytojas. Vilniuje „Valkiriją“ statė – Richardo Wagnerio operą, o tai irgi yra filosofijos kvintesencija – ir „Otelą“ statė. Labai įdomi istorija su „Otelu“. Teatre, ypač operos teatre, niekas labai nesigilina į aktorines galimybes – paskiria tave į tam tikrą vaidmenį, ir viskas. Taip išėjo, kad buvau paskirtas vaidinti Jagą, bet nespėjau į patį pirminės premjeros procesą ir turėjau vėliau ateiti. Mes susitikome koridoriuje ir sakau: „Tai kada man repeticijos?“
Jis taip pažiūrėjo į mane ir sako: „Žinote, jūs ne Jagas.“ Aš tai priėmiau kaip komplimentą. Žinoma, galima sukurti, teatre suvaidinti, bet pats atrankos principas, gyvenimiškos aktorystės principas – jo spektakliuose nebūtinai tik profesionalūs aktoriai vaidindavo. Ir nebūtinai profesionalūs dainininkai dainuodavo tai, ką jie galvodavo, kad gali. Ir ne todėl, kad vokalinės problemos, o tiesiog jis nemato tam tikrų dalykų, kuriuos mato tik jis.
Ir aš tai priėmiau kaip likimo ženklą ir, matyt, to ir man nereikėjo. O patys spektakliai, ką jis darė, – turbūt pirmasis spektaklis, kurį mačiau, buvo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ Jaunimo teatre. Man tada, nežinant, kas yra E.Nekrošius, ir apskritai su teatru buvau mažai susipažinęs, tai paliko tokį įspūdį, kad ir šiandien tie vaizdiniai manyje gyvena.
Tai yra mįslė ir tu nežinai, kodėl. Išraiškos priemonės yra tokios paprastos, kad tu negali jų pavadinti išraiškos priemonėmis. Turbūt tai ir yra elementarus genialumo ženklas.
K.Smoriginas: Jeigu manęs kas nors paklaustų – teneįsižeidžia kiti režisieriai – ar aš dirbau su genijumi, tai tikrai įvardinčiau E.Nekrošių, kad tai yra geniali asmenybė, kas liečia teatro pasaulį, jo fantaziją, simboliką, gilumą. Jis buvo žemės žmogus – akmuo, vanduo, ugnis. Bet jis buvo tarp žemės ir dangaus. Jeigu dabar matyčiau jo įvaizdį, kokį norėčiau matyti, tai matyčiau per „Pirosmani“ langą, Eimį stovintį, apibarstytą miltais, ir mažą cerkvutę, kurioje telpa visos religijos. Ir liūdną, labai gražią giesmę – ne „Ave Maria“, bet kažką tokio.
– Pone Liuga, jūs ilgai dirbote su E.Nekrošiumi – nuo LIFE festivalio laikų, rodos, nuo 1998 m.
A.Liuga: Atsimenu tą momentą, buvome Šiuolaikinio meno centre ir po laiptais – tada aš buvau jaunas teatro kritikas – priėjo E.Nekrošius ir prisimenu jo frazę: „Išeinu iš LIFE, ar tu dirbtum su manim?“ Tada jis kūrė „Meno fortą“, aš nieko neišmaniau apie vadybą, bet mes susipažinome, ir buvo labai intensyvūs keleri metai. Tada turbūt įvyko lūžis ir jo kūryboje, nes tai buvo po „Hamleto“, ėjo „Makbetas“, „Otelas“ – labai stiprūs darbai.
– Visiems turbūt labai įdomu, koks jis buvo žmogus? Viešojoje erdvėje, publikacijose jį matydavome kaip rūstaus žvilgsnio režisierių, kuris turėjo labai griežtą nuomonę įvairiomis temomis.
A.Liuga: Mes bendraudavome kartkartėmis, labai didžiuojuosi, kad jis yra mano dukters krikštatėvis. Aš tikrai galiu tvirtai pasakyti, kad jo žmogiškos savybės prilygo jo talentui. Tai labai retai galima pasakyti apie tokio kalibro menininką. Vis tiek, nors kaip sako, genijus ir piktadarybė nesuderinama, bet vis dėlto tai suderinama.
O šiuo atveju buvo taip, kad žmogus buvo pirmoje vietoje. Kitas dalykas – jis turėjo puikų humoro jausmą.
Aš nežinau kito žmogaus su tokiu humoro jausmu. Aišku, kai kuriuose spektakliuose jis daugiau mažiau atsiskleisdavo, bet ypač paskutiniais gyvenimo metais kalbantis, susitikus tikrai tas humoro jausmas buvo labai šiltas, žmogiškas. Šiaip jau aš šiandien parašiau žinutes Europos masto menininkams – Krystianui Lupai, Alviui Hermaniui, Arpadui Schillingui – tai Europoje pripažinimą pelnę menininkai.
Nes jis dabar turėjo pradėti repeticijas sausio 5 d. A.Hermanio teatre. A.Hermanis man atrašė, aišku, jis buvo priblokštas: „Jis man sakydavo: aš neišgyvensiu iki „Brando“, nes jis turėjo statyti Henriko Ibseno „Brandą“. Jis net kontrakto nepasirašė.“ Bet aš jam parašiau: „Jis niekada kontrakto nepasirašydavo dėl 2 priežasčių.“ Beje, „La Scala“ statydamas jis net nepasirašė kontrakto iki pat premjeros. Jam buvo svarbūs du dalykai.
Pirma, jis, kaip menininkas, norėjo turėti absoliučią laisvę ir teisę pasakyti, kad jis spektaklio nepabaigs. Jam tai buvo svarbiau už pinigus, visus honorarus, kuriuos galėjo mokėti didžiausios pasaulio scenos. Antras dalykas – jis puikiai suprato, kad vaikščiojo „po Dievu“.
Jis norėjo turėti tą laisvę, kurios pats žmogus negali sau suteikti, suprato, kas gali jam atsitikti. Ir tik kai darbas pabaigtas, jis gali pasakyti: „Aš jį pabaigiau.“
– Pone Smoriginai, jūs prieš laidą taip apibūdinote savo būseną išgirdus šią žinią: verkiau kaip vaikas.
K.Smoriginas: Taip. Man visiškai ne gėda. Labai didelis mano gyvenimo tarpas susijęs su E.Nekrošiumi. Man lengviau pasakyti, kur aš vaidinau, o ne kur nevaidinau. Tiek pasaulio šalių apvažiuota – 25 metai, ne mažiau, keliauta kartu. Didžiausi laurai, didžiausi pasiekimai yra su juo. Galbūt didžiausios nesėkmės taip pat, nors to nebuvo. Dėl to aš leidau sau tokią silpnybę paraudoti kaip vaikui, nes žmogus išsivalo. Jis visada buvo labai reiklus. Sau – be abejonės, bet ir artistams buvo reiklus.
– Jis yra pasakęs: „Mačiau, kaip režisierius sudrasko aktoriai. Kaip kokioj Savanoj, gatavi vienas kitą papjauti... Yra tokių metų, kuriuos noriu pamiršti: ir santykiai juodi, ir nesisekė.“ Kaip galite paaiškinti apibūdinimą tarp aktorių ir režisierių?
K.Smoriginas: Buvo porą kartų tokie – gal nesudraskė. Jis yra laidoje apie mane pasakęs, kad kai režisierius žino, iš Kosto gali gauti labai daug ir pagalbos, ir iniciatyvos. Bet jeigu jis nežino, tai nepavydžiu tam režisieriui. Čia irgi jo žodžiai. Buvo tokie momentai per „Dėdę Vanią“ – ambicijos. Bet mes buvome jauni, buvo ambicijos. Paskui viskas susikeitė vietomis, ir vietoj dėdės Vanios vaidinau Astrovą. Manau, kad tai didžiausias, vienas gražesnių vaidmenų. Visko buvo. Gal dėl to gimė tai, ką jis sakė.
– Pone Liuga, dar viena E.Nekrošiaus frazė: „Taip, mes esame kaip veteranai. Atėjo laikas, kai nesuspėji. Ir gerai, kad nesuspėji.“ Turbūt tai savotiškas pripažinimas, kad jo karta yra nueinanti ir tiems režisieriams, kurie mokėsi prieš 20 metų, dabar reikėjo taikytis prie atsinaujinančio teatro, naujos aktorystės. Ar E.Nekrošius galėjo sau leisti tai padaryti? Ar jis buvo žmogus, kuris prisitaikydavo?
A.Liuga: Tiesą sakant, mes su juo esame ne kartą kalbėję apie tai. Kai aš jį įkalbinėjau ir kas įvyko, kai jis sugrįžo į Jaunimo teatrą ir sukūrė spektaklį „Cinkas“, dar prieš tai, kai jis sakė, kad niekada neis į valstybinius teatrus. Kai dar dirbau Nacionalinio teatro meno vadovu, sukūrėme spektaklį „Borisas Godunovas“. Jis buvo šiuo požiūriu gana prieštaringas žmogus.
Viduje prieštaringas – išorėje laikėsi labai kietos pozicijos, bet viduje turėjo labai daug abejonių. Atvirai sakant, jis galėjo atrodyti galbūt kaip nekomanduojantis, bet sugalvojantis viską iki pat pabaigos – tam, kad viduje jaustųsi tvirtai. Tam, kad jis neleistų parodyti savo abejonių žmonėms, kurie su juo dirba. Nes jis, kaip teisingai pažymėjo Kostas, buvo reiklus. Bet pirmiausia buvo maksimaliai reiklus sau. Iki beprotiškumo reiklus. Jeigu jis negalėdavo ateiti į repeticiją, jis sėdėdavo visą naktį ir pergalvodavo įvairias scenas, įvairius variantus. Bet jeigu nesugalvodavo, ateidavo ir pasakydavo: „Šiandien nerepetuosim.“ Bet jis tai sau leisdavo labai retai.
– Ar jis buvo klasikinis, tradicinis režisierius?
A.Liuga: Vienas dalykas, ko jis mokė žmones ir pats ko siekė: neiti pramintais keliais. Neiti. Ir jauniems aktoriams, režisieriams sakė: ieškoti savo, kad ir labai sunkaus kelio, bet kažko savo. Kad ir mažyčio, bet savo. Čia klausimas – nauja, sena, modernu ar tradiciška – nebeegzistuoja. Nes yra savo balsas, arba jo nėra.
– Pone Juozapaiti, Oskaras Koršunovas taip išreiškė savo nuomonę dėl E.Nekrošiaus išėjimo: „Mirė visa lietuviško teatro epocha. Režisūrinis teatras mirė.“ Sutiktumėte?
V.Juozapaitis: Mes turime ir daugiau tos epochos ar tos mokyklos atstovų, vienaip ar kitaip besireiškiančių. Aš tiesiog nenoriu nuneigti, kad viskas tuščia. Tikrai ne tuščia. Ir pats E.Nekrošiaus buvimas sąlygoja, kad šalia jo arba jam esant gimė kitos žvaigždės – tos, kurios tęs jo inspiruotos. Vien tai, kad E.Nekrošius gyveno, kūrė Lietuvoje, mums buvo didžiulė dovana, kuri niekur nedings. E.Nekrošiaus vardas, įvaizdis, sukurti spektakliai, garsas apie jį ateis iš užsienių, sugrįš įvairiausiais pavidalais.
Čia visiškai sutinku, kad tai yra tragedija Lietuvos kultūrai. Tai yra tas atvejis, kai taisyklė „nepakeičiamų nėra“ negalioja. E.Nekrošius nepakeičiamas, daugiau E.Nekrošių nebus. Jo universalumas – vis grįžtu prie muzikinio teatro, tai specifika, žmonės, ten nedirbę, gal nelabai supranta, kodėl. Jūs pati esate sakiusi, kad „Otelą“ jis statė 5 val. trukmės.
Operoje yra parašyta muzika ir turi tilpti į laiką, kuris nurodytas kompozitoriaus. O tai reiškia, kad jis buvo labai organizuotas ir reikalui esant galėjo susikoncentruoti ir visa tai pasakyti – ką per 5 val. darydavo dramos teatre, operoje per 3 val. tekdavo sutilpti.
Bet tos metaforos, išraiškos priemonės, kurios buvo naudojamos operos teatre, buvo visiškai naujas žingsnis, žvilgsnis, kuris inspiruos ir kitus režisierius. Dar noriu prisiminti vieną faktą, kad jis buvo aktorius. Man pirmiausia iškyla jo vaizdinys kaip Stasio Girėno – iš „Lituanicos“ sparnų. Gal tai netikėtas rakursas, bet man tai įvairialypė, įvairiapusė asmenybė, kurios labai trūks.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
