„Buvo labai įdomu greta vienas kito matyti visiškai skirtingus režisierius, kurie Lietuvos teatrą kūrė beveik tuo pačiu metu ir dažnai tose pačiose erdvėse. Kai kas iš jų jau net pusę amžiaus formavo Lietuvos teatrą“, – prisiminė vakaro įspūdžius jo iniciatorė teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Ji užfiksavusi ir režisierių išsakytas mintis. Gyvenime garsėjęs nekalbumu E.Nekrošius tą vakarą atsivėrė. Kai kurios jo mintys skambėjo kaip aforizmai:
„Taip, mes esame kaip veteranai. Atėjo laikas, kai nesuspėji. Ir gerai, kad nesuspėji.
(…) Nesvarbu, kur tu mokaisi. Buvo laikai, kai be diplomo negalėjai statyti spektaklio. Todėl dėkoju kurso vadovui, kuris leido pabaigti mokslus.
Žmonėms talentas nepersiduoda. Tu negali gimti ir iš kažko perimti žinias. Nuo pat pirmo žingsnio visa atsakomybė krenta ant jauno žmogaus. Pradžioje aš kokius tris, keturis metus susidūriau su aktorių nepasitikėjimu. Vėliau jie priėmė mane. Gal nuo to laiko aš ir nepasitikiu aktoriais ir politikais.
Mačiau, kaip režisierius sudrasko aktoriai. Kaip kokioj Savanoj, gatavi vienas kitą papjauti... Yra tokių metų, kuriuos noriu pamiršti: ir santykiai juodi, ir nesisekė...
Galų gale, tam tikras nežinojimas veda į priekį. Mes ypatingai skųstis negalime. Yra kas dar sunkiau už mus gyvena. Aš lyginuosi su kitais menininkais – jiems tai pat nėra lengva. Visiems, kurie siekia aukštesnio rezultato, reikia labai daug dirbti. Galbūt reikia sau pasakyti: viskas nėra taip blogai, tik trūksta idėjų. Nuo ryto iki vakaro – svarbu idėjos.
Nebus teatre geriau, kai pasistatysi dar vieną salę. Svarbu turėti vidinių idėjų. Laikui bėgant prasideda badas. Ir čia jokia knygutė nepatars, jokia metodologija.
Ateina toks laikas, kai pati gamta neleidžia tobulėti: ką perskaitai iš vakaro, ryte nieko neprisimeni.
Dabar reikalingos kitos charakterio savybės. Pavyzdžiui, lipšnumas. Kas turi jį, tam sekasi.
Nereikia ypatingai klupčioti prieš autorius: „Jie geri, o mes – antrarūšiai“. Mes esame lygūs su autoriais. Svarbu mokėti perskaityti literatūrą.
Man gražus žodis „treneris“. (Vaitkus atsakė: „Tai vadinkimės ‚treneriais‘“).
Arba gimei su sėkme, arba be jos. Ir nieko nepadarysi.
Reikia gyventi, o ne užsidėti ant pečių įvairias filosofijas“.
***
Mišios bus aukojamos lapkričio 21 d. 11 val. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.
Atsisveikinimas su velioniu – lapkričio 21 d. nuo 12 iki 20 val. „Meno Forto“ salėje (Bernardinų g. 8/8).
Karstas išnešamas lapkričio 22 d. 10 val. Eimuntas Nekrošius bus laidojamas Šiluvos miestelio kapinėse.
