Daugiau filmų su subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiems šiais metais pamatė ir kurtieji. LR Seime jau įregistruotas Nacionalinio Lietuvos radijo ir televizijos įstatymo pakeitimas, įpareigojantis Nacionalinį transliuotoją tam tikrą savo kuriamo turinio dalį pritaikyti regos ir klausos negalią turintiems žmonėms. Tai paskatino plačiau pasidomėti garsinio vaizdavimo, vertimo į gestų kalbą ir subtitravimo kurtiesiems ir neprigirdintiems dabartimi ir ateitimi.
Lyderis – Kauno dramos teatras
Nacionalinis Kauno dramos teatras – ne pirmasis, pakvietęs regėjimo ir klausos negalią turinčius žmones į jiems pritaikytus spektaklius, bet per pastaruosius keletą metų jis pelnytai gali būti vadinamas akliesiems ir kurtiesiems draugiškiausiu teatru.
„Apie audiovizualinį vertimą sužinojome iš Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytojos Lauros Niedzviegienės, – pasakoja šio teatro atstovė ryšiams su visuomene Jolanta Garnytė-Jadkauskienė. – 2015 m. parodėme pirmą spektaklį su garsiniu vaizdavimu suaugusiesiems, o gruodžio mėnesį – ir vaikams. 2016 m. vasario mėnesį į spektaklį su vertimu į gestų kalbą pakvietėme klausos negalią turinčius žmones. Nuo to laiko prasidėjo intensyvus mūsų teatro bendradarbiavimas su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), Kauno kurčiųjų organizacijomis, Kauno gestų kalbos centru.“
Per kelerius metus spektakliai su garsiniu vaizdavimu tarp aklųjų ir silpnaregių sulaukė didelio populiarumo. Jų žiūrėti atvykstama iš visos Lietuvos: spektaklį „Aš Moljeras“ reikėjo rodyti net du kartus ir kiekvienąkart jį žiūrėjo daugiau kaip 200 žmonių. „Balta drobulė“ rodyta vieną kartą, ją irgi žiūrėjo per 200 aklųjų ir jų asistentų.
„Susidomėjimas teatro menu tarp aklųjų ir silpnaregių akivaizdžiai auga, nebesutelpame jau ir į sales, – sako LASS respublikinio centro kultūros projektų vadovė Lina Puodžiūnienė.
Į spektaklius, pritaikytus klausos negalią turintiems žmonėms, susirenka mažiau žiūrovų, bet vien todėl, kad teatras juos rodo dažniau, bent kartą per mėnesį. Anot J. Garnytės-Jadkauskienės, ir vieni, ir kiti žiūrovai jiems skirtus spektaklius labai vertina, todėl, jeigu tik bus poreikis, teatras juos rodys ir ateityje. Pašnekovė prisimena, kad pirmąjį spektaklį į gestų kalbą vertė bene keturi vertėjai. Buvo reikalingas specialus apšvietimas, kad žiūrovai rodomus gestus galėtų matyti.
Tapo aišku, kad toks spektaklių pateikimo būdas pernelyg brangus, reikalaujantis daug žmogiškųjų resursų. „Pasaulyje plačiai taikomas spektaklių surtitravimas, šiuo keliu nusprendėme eiti ir mes. Pasitelkęs privačias lėšas teatras įsigijo reikalingą įrangą. Virš scenos kabinami ekranai, kuriuose surtitrai ir rodomi.“
Daugėja, bet lėtai
Produktų su garsiniu vaizdavimu Lietuvoje daugėja. Didesnė ir jų žanrinė įvairovė. Po truputį atsiranda ir televizijoje. „Su nacionaliniu transliuotoju ateinančiais metais planuojame parodyti akliesiems pritaikytą didesnės apimties kūrinį“, – sako audiovizualinio vertimo Lietuvoje pradininkė daktarė Laura Niedzviegienė. Ji pastebi, kad šalyje nėra nė vieno etatinio darbuotojo, kuris tiesiogiai užsiimtų garsiniu vaizdavimu. Jeigu būtų tegu ir nedidelė, bet nuolat dirbanti komanda, poslinkių sulauktume daug greičiau.
Kultūros produktams su garsiniu vaizdavimu parengti dažnai reikia papildomų lėšų, o kalbant apie televiziją – techninių galimybių. Bet ne viskas ir ne visada sprendžiama vien pinigais.
„Šalies ekonominė situacija, žmonių pragyvenimo lygis – dar ne rodiklis, – sako L. Niedzviegienė. – Turime sektiną pavyzdį Lenkijoje. Garsinis vaizdavimas randa palankią dirvą ne tik gretimos šalies televizijoje, bet ir teatruose, muziejuose.“
Jos kolegė Audiovizualinio vertimo studijų programos dėstytoja Jurgita Astrauskienė pastebi, kad daugumoje Europos valstybių jau nebediskutuojama, reikalingas garsinis vaizdavimas ir vertimas į gestų kalbą, ar nereikalingas – jo būtinumą daugelis valstybių yra reglamentavusios įstatymu. „Įvairiose šalyse skiriasi regos ir klausos negalią turintiems žmonėms pritaikyto televizijos turinio dalis, – sako J.Astrauskienė, – bet vidurkis yra maždaug 10 proc. akliesiems ir silpnaregiams ir 20–30 proc. – turintiesiems klausos negalią. Kai kur reikalaujama, kad nacionalinio transliuotojo kuriamas televizijos turinys būtų subtitruojamas visu šimtu procentų.“
Pasak J.Astrauskienės, kol kas nacionalinėje televizijoje yra tik vienas filmas su garsiniu vertimu – A. Žebriūno „Gražuolė“, kurio garsinį vaizdavimą neatlygintinai atliko docentė L. Niedzviegienė su studentų komanda. Žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ pernai parodyti 5 filmaisu subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiems, šiais metais jų jau dvigubai daugiau. Festivalis ėmėsi iniciatyvos ir į kino teatrą pakvietė akluosius ir silpnaregius, kurie galėjo mėgautis išskirtiniu, paties režisieriaus Mindaugo Survilos kurtu garsiniu vaizdavimu dokumentiniam filmui „Sengirė“. Iš visuomenės iniciatyva yra, reikia tik kultūros valdininkų, įstatymų leidėjų dėmesio.
Bus keičiamas įstatymas
Kaip minėta, spalio mėnesį Seime įregistruotas Nacionalinio Lietuvos radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo projektas. Jam parengti Seimo kultūros komitete buvo sudaryta darbo grupė, kurioje dalyvavo neįgaliųjų organizacijų, nacionalinio transliuotojo atstovų.
„Dabartiniame LRT įstatyme jau yra reikalavimas, kad LRT produkcija turi būti pritaikoma regos ir klausos negalių turintiems žmonėms, bet nenurodoma, kiek tos produkcijos turi būti pritaikyta“, – sako viena iš naujojo įstatymo projekto iniciatorių, LR Seimo narė Raminta Popovienė. – Naujajame projekte jau nustatoma, koks procentas LRT turinio turėtų būti pritaikyta: akliesiems ir silpnaregiams – 10 proc., į gestų kalbą verčiama 20 proc., subtitruojama 50 proc. nacionalinio transliuotojo kuriamo turinio. Kol bus pasiektos įstatyme reikalaujamos apimtys, transliavimo trukmė kasmet turėtų būti didinama akliesiems – 0,5 proc., gestų kalba – 1 proc., o subtitravimas – 5 proc.
„Lyginant su tuo, kas buvo, LRT įstatymo pakeitimas – jau didelis žingsnis į priekį, – sako LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė, – vis dėlto projektas dar turi trūkumų, kuriuos iškart pastebėjome ne tik mes, bet ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas. Vienas jų – ką turi galvoje įstatymų leidėjai sakydami, kad akliesiems ir kurtiesiems kuriamų laidų trukmė kasmet turi būti didinama 0,5, 1 ar 5 proc.? Jeigu šiemet, tarkime tokių laidų trukmė yra 2 val., tai ją padidinus net pačiu didžiausiu įstatyme reikalaujamu kiekiu – 5 proc., kitais metais bus 2 val. 06 min. O kasmet ją didinant 0,5 ar 1 proc., kol pasieksime įstatyme numatytą kiekį, prireiks dešimtmečių.“
R. Balčikonienė atkreipia dėmesį, kad įgyvendinant įstatymo reikalavimus, labai svarbu visoms suinteresuotoms pusėms juos vienodai suprasti ir aiškinti – laidų trukmė yra viena, LRT rodomo turinio kiekis – kita. Jį kasmet didinant net 0,5 ar 1 proc., žmonės, kuriems tai skirta, iš karto pajustų. Šito niekaip nepasakysi apie laidų trukmę.
Naujasis LRT įstatymas turėjo įsigalioti nuo kitų metų sausio 1 dienos. Dabar jau visiškai aišku, kad jį priimti nebus spėta. Be to, kaip aiškėja, politikus labiau domina LRT valdymas ir su juo susiję užkulisiniai „žaidimai“, nei aklieji ar kurtieji. Tai turi ir teigiamą, ir neigiamą pusę: galima tikėtis, kad įstatymo projektas bus tobulinamas, bet lygiai taip pat tikėtina, kad aštrėjant politinėms kovoms, keičiantis ministrams ir viceministrams, vis greičiau sukantis rinkimų karuselei, aklieji ir kurtieji vėl bus pamiršti ir prisiminti, kai politikams ateis „ramesni laikai“.
