Vos iš vakaro išvydusi žinutę apie šį koncertą (reklamos lyg ir nebuvo daug) užsidegiau būtinai nueiti, tiesą sakant, per daug nesigilindama, kokia proga „Okean Elzy“ čia koncertuoja. Nors ansamblis gyvuoja daugiau nei 20 metų, aš pati jį atradau tik šiemet: kartą klausantis jutūbe Boriso Grebenščikovo dainų, sistema pasiūlė „Elzės okeano“ dainą „Bez tebia“ („Be tavęs“) kaip kažką panašaus.
Sakyčiau, tai buvo meilė iš pirmo garso – išsyk suklusau, pradėjau klausytis ir kitų „gabalų“, susiradau informacijos apie grupę. O kai papasakojau pažįstamiems – labiau patyrusiems roko mėgėjams – apie savo atradimą, man iš karto palinksėjo: o taip, „Okean Elzy“ ir grupės lyderis Sviatoslavas Vakarčiukas – žvaigždės.
Taigi su neofitišku entuziazmu prasiveržiau, galima sakyti, į koncertą Kotrynos bažnyčioje, kuris, pasirodo, turėjo kilnių tikslų. Surinktos lėšos už bilietus (labai nepigius) bus skiriamos vaikų globos namams Ukrainoje, o ir pats grupės vizitas buvo suorganizuotas diplomatiniais keliais. Neprilygstamasis Sviatoslavas Vakarčiukas koncerto metu daug kalbėjo apie Ukrainą, joje vykstantį karą, dėkojo Lietuvai už palaikymą, pasakojo tą dieną lankęsis mūsų Seime.
Tarp publikos galima buvo išvysti Lietuvos politikų, užsienio diplomatų. „Okean Elzy“ ir Vakarčiukas patys buvo aktyvūs Maidano dalyviai, iš Lvovo kilusio Vakarčiuko tėvas buvo politikas, pats muzikantas (pagal profesiją fizikas, mokslų daktaras) taip pat yra dalyvavęs politinėje veikloje.
Ir vis dėlto viską nunešė muzika. Įsivaizduokite (o geriau patys susiraskite ir pasiklausykite): ukrainietiškas melodingumas ir emocionalumas solisto balse, derantis su gero vakarietiško roko „draivu“. Tiesiog sprogstamas mišinys publikai! O dar ukrainiečių kalba, papildanti skambesį savitu patrauklumu; dar solisto energetika. Todėl vis neapleido mintis, kad šis koncertas turėjo vykti arenoje, o ne kamerinėje Šv. Kotrynos bažnyčios salėje.
Taip, čia buvo sukurtas nuostabus apšvietimas, Modesto Barkausko diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras čia buvo „namie“. Be to, rokerių koncertai bažnyčiose nėra kas nors neįprasta (pvz., Stingo kalėdiniai koncertai rengiami Anglijos katedrose). Bet pagal visą „Okean Elzy“ energetiką, toji erdvė jiems buvo per maža. Ne veltui Vakarčiukas keletą kartų sėdo prie fortepijono, „nusiuntęs“ grupės narius į užkulisius, ir su orkestru bei pats vienas pateikė akustines dainų versijas.
O areną „Okean Elzi“ tikrai galėtų suburti. Sakykime, jų paskutinis koncertas Kijeve vyko stadione, publika ošė. Galima tarti, kad Lietuvoje jie nėra taip gerai žinomi, tačiau jei „Okean Elzy“ koncertas būtų organizuojamas ir viešinamas taip, kaip, tarkime, to paties Stingo koncertai, esu įsitikinusi, jis būtų komerciškai sėkmingas.
„Elzės vandenynas“, tiesą sakant, ir taip turi pakankamai gerbėjų Lietuvoje, tačiau įdėjus bent kiek pastangų grupę papildomai reklamuojant, ji galėtų patraukti ir tos publikos dėmesį, kuri mielai lankosi, pavyzdžiui, rusų popmuzikos koncertuose. Patikėkite, į Filipo Kirkorovo (ir kitų Rusijos atlikėjų) koncertus vaikšto ne tik rusakalbė publika.
Negalima visko aiškinti nostalgija kažin kokiai praeičiai: žmones traukia atviras, pavadinčiau, slaviškas muzikos jausmingumas. Todėl einama į Gorano Bregovičiaus koncertus, todėl būtų einama ir į „Okean Elzy“ (nors juos lyginti su Kirkorovu nebūtų adekvatu). Net jei esama propagandinės manipuliacijos kviečiant užsienio atlikėjus (turiu minty Rusijos popkultūros atstovus mūsų arenose), sutikite, tokios grupės kaip „Okean Elzy“ koncertas didesnėje erdvėje galėtų būti gera atsvara.
Iš tiesų pas mus vyksta gana nemažai, vadinkime, diplomatiniais keliais organizuojamų koncertų, renginių. Tai yra puiku, nes dažnai tai ir būna kai kas įdomesnio, retesnio, nutolusio nuo nuvalkiotų „meinstrymų“. Natūralu, kad į šiuos renginius kviečiama pirmiausiai vietinė diaspora (jei tokia yra) ir veiklos partneriai.
Kita medalio pusė yra ta, kad dažnu atveju tuo ir apsiribojama, nesikreipiama ar neprisišaukiama naujos publikos, kuriai būtų įdomūs tam tikri renginiai tiesiog dėl jos kultūrinių interesų. Tad džiaugdamasi tuo, jog, nesusijusi su koncerto organizatoriais ar tiksline renginio auditorija, vis dėlto patekau į šį puikų „Okean Elzy“ koncertą, pabrėšiu, kad tokia grupė verta būti pristatyta gerokai plačiau. Tai būtų dovana grupės gerbėjams Lietuvoje.
Apskritai esama labai puikaus ukrainietiško, kaip, beje, ir baltarusiško roko, kuris nė iš tolo neprimena to plastmasinio popso, su kuriuo paprastai siejame populiariąją kultūrą į Rytus ar Pietryčius nuo mūsų (ir kuri dažniausiai pas mus vežama). Tačiau tam, kad ši muzika taptų išties mums žinoma, ja turėtų susidomėti komercinių, bent jau gerokai didesnių koncertų rengėjai.
