Įteikė Nacionalines premijas: vienas laureatų M. Ivaškevičius linkėjo nepasiduoti baimei suklysti

Vasario 16-osios vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) buvo įteiktos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Garbingiausi šalyje apdovanojimai atiteko dirigentei Mirgai Gražinytei, aktoriui Dariui Meškauskui, vizualaus meno kūrėjui Artūrui Railai, rašytojams Vytautui Martinkui ir Mariui Ivaškevičiui, šviesaus atminimo operatoriui Andriui Kemežiui. Juos sveikino prezidentė D.Grybauskaitė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ir literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

M.Ivaškevičius (dešinėje) ir M.Kvietkauskas.<br>T.Bauro nuotr.
M.Ivaškevičius (dešinėje) ir M.Kvietkauskas.<br>T.Bauro nuotr.
Šviesaus atminimo operatorius Audrius Kemežys.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Šviesaus atminimo operatorius Audrius Kemežys.<br>R.Jurgaičio nuotr.
D.Grybauskaitė.<br>T.Bauro nuotr.
D.Grybauskaitė.<br>T.Bauro nuotr.
Mirga Gražinytė.<br>T.Bauro nuotr.
Mirga Gražinytė.<br>T.Bauro nuotr.
V.Martinkus.<br>T.Bauro nuotr.
V.Martinkus.<br>T.Bauro nuotr.
V.Martinkus.<br>T.Bauro nuotr.
V.Martinkus.<br>T.Bauro nuotr.
M.Gražinytė nedalyvavo ceremonijoje. Premiją atsiėmė jos tėvai Sigutė ir Romualdas Gražinai.<br>T.Bauro nuotr.
M.Gražinytė nedalyvavo ceremonijoje. Premiją atsiėmė jos tėvai Sigutė ir Romualdas Gražinai.<br>T.Bauro nuotr.
Ceremonijos akimirka.<br>T.Bauro nuotr.
Ceremonijos akimirka.<br>T.Bauro nuotr.
A.Kemežio žmona G.Kim.<br>T.Bauro nuotr.
A.Kemežio žmona G.Kim.<br>T.Bauro nuotr.
D.Meškauskas (dešinėje) ir M.Kvietkauskas.<br>T.Bauro nuotr.
D.Meškauskas (dešinėje) ir M.Kvietkauskas.<br>T.Bauro nuotr.
D.Meškauskas.<br>T.Bauro nuotr.
D.Meškauskas.<br>T.Bauro nuotr.
A.Raila.<br>T.Bauro nuotr.
A.Raila.<br>T.Bauro nuotr.
A.Raila.<br>T.Bauro nuotr.
A.Raila.<br>T.Bauro nuotr.
V.Daujotytė-Pakerienė.<br>T.Bauro nuotr.
V.Daujotytė-Pakerienė.<br>T.Bauro nuotr.
Mirga Gražinytė.<br>T.Bauro nuotr.
Mirga Gražinytė.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

Feb 16, 2019, 8:18 PM, atnaujinta Feb 17, 2019, 5:18 PM

Ceremonijoje nedalyvavo M.Gražinytė ir A.Kemežys. Šiems kūrėjams skirtas premijas atsiėmė artimieji. Mat A.Kemežiui apdovanojimas skirtas po mirties, o M.Gražinytė šį vakarą pristatė premjerą Birmingame su savo vadovaujamu Birmingamo miesto simfoniniu orkestru: pirmą kartą Jungtinėje Karalystėje nuskambėjo jos diriguojama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“.

„Drausdami ir neleisdami kitiems būti laisviems, galime prarasti savo ateitį“, – sveikindama Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus ištarė prezidentė D.Grybauskaitė. Daugumos laureatų padėkos kalbos sukosi būtent apie kūrybinę laisvę.

Ceremonijoje jautėsi, kad dėl vieno laureatų M.Ivaškevičiaus romano „Žali“, išleisto prieš keliolika metų, kilęs įvairaus plauko visuomenės veikėjų nepasitenkinimas nepraėjo be pėdsakų. „Daug kartų buvo kilusi mintis atsisakyti šios premijos, bet supratau, kad tai būtų pasidavimas ir rankų nuleidimas. O jauniems kūrėjams norėčiau palinkėti nepasiduoti baimei suklysti. Ji, kaip ir visos baimės, paralyžiuoja", – kalbėjo M.Ivaškevičius.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremoniją ir Valstybės atkūrimo dienos iškilmes LNOBT vainikavo prezidentės globojamas koncertas. Jame skambėjo specialiai šiai progai sukurti ar aranžuoti lietuvių kompozitorių Arvydo Malcio, Lino Rimšos, Fausto Latėno, Giedriaus Kuprevičiaus kūriniai, retai atliekama M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“. Kūrinius atliko Nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. 

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Vienos premijos piniginė išraiška – 30,4 tūkst. eurų.

Lietuvos kultūros ir meno premijų laureatus rinkusiai komisijai priklauso: literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, architektas Audrius Ambrasas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, muzikologė Jūratė Katinaitė, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, filosofas Nerijus Milerius, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, literatūrologė Jūratė Sprindytė, kino režisierius Audrius Stonys ir menotyrininkė Jūratė Tutlytė.

Nuopelnai, už kuriuos skirtos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos:

Vytautas Martinkus – už intelektualiosios literatūros gylį

Mirga Gražinytė – už muzikos interpretacijų jėgą ir Lietuvos garsinimą

Marius Ivaškevičius – už drąsų literatūros žingsnį į teatrą

Audrius Kemežys – už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį kelius į ateitį

Darius Meškauskas – už improvizacijos ir psichologinio tikslumo dermę

Artūras Raila – už nepriklausomos vizualiosios kultūros formavimą

Premija – po mirties

Šviesaus atminimo kino operatorius Audrius Kemežys, praėjusių metų pradžioje miręs nuo sunkios ligos, buvo vienas talentingiausių šalies kino kūrėjų. Operatoriui buvo vos 44 metai, bet jo filmografijoje – daugiau nei keturios dešimtys dokumentinių ir vaidybinių filmų.

A.Kemežys buvo garsaus dokumentikos meistro Audriaus Stonio bendražygis. Kartu su juo sukurti filmai „Moteris ir ledynas“ (2017), „Kenotafas“ (2013), „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“ (2010) ir daugelis kitų. Jis filmavo ir Arūno Matelio juostą „Prieš parskrendant į žemę“ (2005), kuri pelnė daugiau nei 10 prestižinių kino apdovanojimų. Operatorius dirbo ir prie daugybės įvertinimų sulaukusio naujausio A.Matelio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ (2017).

A.Kemežys, kaip antrasis operatorius, kūrė filmus su režisieriumi Š.Bartu (filmai „Septyni nematomi vyrai“ (2005), „Laisvė“ (2001)), nufilmavo Guillaume’o Coudray filmą „Šarūnas Bartas. Vienas lauke karys“ (2010).

Operatorius padėjo sukurti įspūdingus darbus žinomam vizualiojo meno kūrėjui Deimantui Narkevičiui. Jis dirbo su daugeliu dokumentinio kino kūrėjų – Giedre Beinoriūte, Vytautu V.Landsbergiu, Agne Marcinkevičiūte. Su Giedre Žickyte kūrė filmus „Meistras ir Tatjana“ (2014) ir „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011).

A.Kemežys gimė 1973 m. Birštone, o mirė 2018 metais Vilniuje. Jis buvo baigęs Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakulteto Kino ir televizijos operatoriaus specialybės bakalauro studijas. Operatorius už savo kūrybą pelnė net tris „Sidabrines gerves“, du Kinematografininkų sąjungos apdovanojimus, Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolą“, taip pat ir tarptautinių įvertinimų.

Rašyti pradėjo 3 kartus

75 metų V.Martinkus – prozininkas, filosofijos mokslų daktaras, literatūros tyrinėtojas, parašęs ne vieną įsimintiną romaną ir esė rinkinį. Tarp naujausių jo kūrinių – istorinis romanas „Tavo bažnyčios rūsys“ (2018), novelių rinkinys „Dvylika lieptų“ (2011), esė rinkiniai „Vidaujos link“ (2018) ir „Estezė ir vertinimai“ (2013).

„Parašau nedaug, nors dirbu daug ir nesu turtingas, – yra sakęs V.Martinkus. Iš honoraro niekada neišgyvenau ir šiandien to nesiekiu. Esu apsisprendęs rašyti tik man pačiam svarbiomis temomis ir savuoju stiliumi, kuris ne kiekvienam patinka. Ką ten – ne kiekvienam. Labai retam.

Ką turėčiau daryti? Keistis pats? Aiškinti visiems, kad esu geresnis rašytojas nei skaitytojams atrodo? Netraukia viešųjų ryšių menas. O ir jis nepadėtų. Tai lemia mano vietą ir vaidmenį rašytojų bendruomenėje, šiandienėje lietuvių literatūroje.

Dažniausiai galiu neatpažintas vaikščioti gatvėmis, prisistatyti kaip pedagogas, sodininkas ar pensininkas. Nieko ir neatsitiktų paliovus man rašyti. Labai daug ir gerų rašytojų yra Lietuvoje, tegu tik juos skaito, deja, literatūros prestižas sumenko.“

V.Martinkus teigė, kad rašyti pradėjo tris kartus. „Pirmąsyk rašyti pradėjau būdamas penktokas – nuo lyrikos. Augau nuošaliame vienkiemyje tarp miškų prie Vidaujos upelio – gal plačiau žinomos Mituvos intako. Į mokyklą (Girdžių septynmetės filialą Kavolių kaime) eidavau ir pareidavau jo pakrantėmis. Apie tą upelį ir sueiliavau porą posmų. Maždaug taip: „Per ištisus metus /tu bėgi pamažu, /nors lig tikrosios upės – /tau toli gražu“. Padeklamavau mokytojai, ji perrašė savo ranka, įdėjo į sienlaikraštį. Kodėl sueiliavau, nežinau. Matyt, man labai rūpėjo tas mažytis, juodalksniais apaugęs upelis. (Jo vardu vėliau pavadinau ne itin linksmą apysaką apie prasigėrusią tėviškę.)

Antrąsyk rašyti pradėjau baigdamas Eržvilko vidurinės mokyklos septintąją klasę. Pagavau prozos virusą. Menu vasarą, per atostogas, rašiau daug, greitai, vadinau tuos prirašytus sąsiuvinius „apysakomis“, „romanais“. Gal patiko mėgdžioti Robertą Stevensoną, Jules'į Verne'ą ar Walterį Scottą. Namiškiai tebemanė, kad tapsiu kunigu, o aš svajojau apie jūrą ir literatūrą. Kartu su dviem mokyklos draugais atradau naują žanrą – antisovietinius atsišaukimus, kuriuos vieną lapkričio naktį išklijavome mokykloje ir Eržvilko miestelyje.

Tuoj ir lioviausi rašęs, net ir skaityti užmiršau dėl stresų, kurie 1957 rudenį mane, keturiolikametį, užgriuvo po tardymų KGB. Vėl ėmiau rašyti (trumpus vaizdelius ir apsakymus), kai buvau Kauno politechnikos instituto trečiakursis. Šitą naują pradžią kiek aiškiau galėčiau komentuoti: šalia manęs atsirado bendraminčių, kuriems literatūriniai skaitymai, rašymai, pašnekesiai buvo gilesnė ar kietesnė gyvenimo atspara nei inžinerija. Trečią sykį pradėjęs, nebaigiau iki šiol.“

Dirigavimas – ne mūšis

„Kas aš esu? Manyje yra daug plotmių, jos jungiasi su Visatos syvais ir plotais. Juos atverti ir iš jų semtis – mūsų visų siekis. Jei pasimesime tarp pseudosvarbių dalykų, skubėsime, gali ištikti katastrofa“, – yra sakiusi 32 metų dirigentė Mirga Gražinytė.

Per kelerius pastaruosius metus ji įkopė į stulbinamas karjeros aukštumas, tapdama viena garsiausių visų laikų Lietuvos menininkų ir viena įtakingiausių muzikių Jungtinėje Karalystėje (JK). Jau dvejus metus M.Gražinytė vadovauja Birmingamo miesto simfoniniam orkestrui JK, prieš tai buvo Los Andželo filharmonijos orkestro meno vadovo Gustavo Dudamelio asistentė, Zalcburgo teatro meno vadovė.

Susižavėjimą šia menininke reiškia garsiausi pasaulio kolektyvai, klausytojai, muzikos kritikai, pažymėdami jos asmenybei būdingą neįtikėtinai stiprios energetikos, ekspresijos, intelekto, vaizduotės ir žavesio derinį. Mirgai kasmet ploja milžiniško Los Andželo „Hollywood Bowl“ amfiteatro publika, ji spėjo užkariauti su Niujorko „Metropolitan Opera“ orkestru ir bene garsiausią pasaulyje koncertų salę „Carnegie Hall“ Niujorke.

Charizmatiška dirigentė taip sužavėjo britus, kad pernai jai buvo suteiktas Birmingamo universiteto muzikos daktarės vardas greta dviejų Nobelio premijos laureatų. Tačiau savo siela menininkė visada liko Lietuvoje ir su savo bendraminčiais lietuviais. Ji globoja nuo pirmųjų kūrybos žingsnių svetur buvusius „čiurlioniukus“, kaip ji pati, siekiančius dirigavimo aukštumų. O kūrybos gyvenime per pastaruosius metus tapo tikra lietuvių muzikos ambasadore.

Atsisveikindama su Zalcburgu Mirga ten surengė visą Broniaus Kutavičiaus muzikai skirtą renginių ciklą. Tautiečių kūrybą griežė jos diriguojami Europos ir Amerikos orkestrai. Vien Birmingamo kolektyvas jau įtraukė į savo programą Onutę Narbutaitę, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Ramintą Šerkšnytę, kurios muzika lydėjo kolektyvą ir Europos gastrolėse.

M.Gražinytės pasirodymai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru buvo vieni žaviausių ir jaukiausių Lietuvos šimtmečio programos akcentų. Tiesa, jų būta mažiau, nei planuota, mat Mirga rugpjūčio pabaigoje tapo mama.

„Mano profesijoje ritmas visą laiką keičiasi. Reikia išmokti prie jo prisitaikyti – žinoti, ką privalu padaryti tą dieną, iš ko negalima atimti erdvės. Tačiau esminiai dalykai išlieka tie patys – svarbu jų visą laiką ieškoti ir nepamiršti. Dirigavimas – tai ne mūšis, kuriame reikia parodyti save. Tai – dalijimasis muzika su tais, kurie ją mėgsta taip pat, kaip aš. Muzikoje telpa visas pasaulis, o visas pasaulis yra muzika”, – yra kalbėjusi M.Gražinytė.

Sėkmė priklauso nuo žiūrovų

54 metų aktorių Darius Meškauskas pastaraisiais metais atliko daugybę pagrindinių vaidmenų garsiausių šalies teatro režisierių spektakliuose. Klaipėdos dramos teatre jis pernai suvaidino Motušę Kuraž B.Brechto pjesėje „Mama Drąsa“ (rež. E.Senkovas), Varpininką Karvelį S.Šaltenio „Kalės vaikuose“ (rež. E.Nekrošius), 2016 m. Bitininką G.Grajausko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O.Koršunovas). Jis taip pat vaidina Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliuose „Išvarymas“ ir „Tartiufas“ (abu režisavo O.Koršunovas), OKT/Vilniaus miesto teatro spektakliuose „Hamletas“, „Dugne“ ir daugelyje kitų.

„Aktorius sulaukia pasitenkinimo tik dėl žiūrovų. Manau, kad kito būdo nėra. Jeigu pakanka savęs paties, tai yra panašiau į ligą. Kad ir kaip būtų, teatras yra komunikacijos priemonė. Vadinasi, bendravimas yra būtinas, ir abi šio bendravimo pusės energetiškai turi maitinti viena kitą.

Kiekvienas spektaklis iš tiesų priklauso nuo žiūrovų. Ir ne tik sumanytas kaip interaktyvus. Netgi tas pastatymas, kuris žanrine prasme sumanytas su vadinamąja „ketvirtąja siena”, nuo žiūrovų niekaip negali atsitverti. Aktorių žargone yra tokių posakių kaip „šįvakar sutirštėjo oras”, „girdisi, kaip musė praskrenda”, „atsirado eteris“, „pakibo”. Šiuos dalykus pajutę aktoriai pradeda kitaip elgtis scenoje, išnaudoja juos. Visa tai fiksuojama tik pojūčių lygmeniu, jų išmokti greta amato dalykų nėra įmanoma“, – žurnalui „Lietuvos scena“ yra sakęs D.Meškauskas.

D.Meškauskas gimė 1964 m. rugsėjo 26 d. Vilniuje). Baigė Simono Daukanto vidurinę mokyklą ir Lietuvos konservatoriją. 1988–1990 m. Marijampolės dramos teatro, nuo 1990 m. Klaipėdos dramos teatro aktorius. 1993–1995 m. Lietuvos muzikos akademijos, nuo 2004 m. Klaipėdos universiteto dėstytojas.

Stumia artimas vertybes

45 metų M.Ivaškevičius – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius. Jo plunksnai priklauso kelios itin populiarios pjesės. Tai – „Išvarymas“, „Rusiškas romanas“, „Madagaskaras“, „Artimas miestas“, „Mistras“, kitos.

Kelių romanų, apsakymų knygų autorius M.Ivaškevičius pjeses rašo ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba. Prieš keletą metų dramaturgas rusiškai parašė pjesę apie Levo Tolstojaus gyvenimą ir kūrybą „Rusiškas romanas“, šiuo metu rusų kalba rašo pjesę pagal Svetlanos Aleksijevič knygą „Cinko berniukai“, kurią Maskvos Nacijų teatre žada pastatyti Aleksandras Sokurovas.

„Pjesių parašymas rusų kalba man buvo tam tikras iššūkis, bet aš juos mėgstu. Tarkime, rašydamas „Madagaskarą“ nusprendžiau apsunkinti sau sąlygas ir sumaniau rašyti neegzistuojančia kalba, arba – stilizuota tarpukario lietuvių kalba. Kartais sau išsikeli didesnį iššūkį, nei gali įveikti, bet tai tampa varikliu“, – yra sakęs M.Ivaškevičius.

M.Ivaškevičiaus „Rusišką romaną“ Vladimiro Majakovskio teatre 2016-aisiais pastatė Rusijoje dirbantis lietuvių režisierius Mindaugas Karbauskis (ją Lietuvos rusų dramos teatre pastatė Oskaras Koršunovas). Prieš tai jis šiame Rusijos sostinės teatre buvo pastatęs M.Ivaškevičiaus pjesę „Kantas“ apie filosofą Immanuelį Kantą, o pernai – garsiąją lietuvio pjesę „Išvarymas“, kurią Lietuvoje yra režisavęs ir O.Koršunovas.

M.Ivaškevičius yra bendradarbiavęs ir su šiuo metu Maskvoje namų arešto sąlygomis gyvenančiu Kirilu Serebrenikovu. Šis garsus rusų režisierius Latvijos nacionaliniame dramos teatre pernai pastatė lietuvio „Artimą miestą“. „Artimame mieste“ gyvena didis, labai rimto lygio dramaturgas M.Ivaškevičius, su kuriuo labai seniai norėjau padirbėti. Laikau jį ypač talentingu dramaturgu. Prieš keletą metų jis parašė pjesę „Artimas miestas“, o Latvijos nacionaliniam teatrui padarė naują jos versiją“, – tuomet kalbėjo K.Serebrenikovas. 2005 metais parašytas „Artimas miestas“ – dažniausiai užsienyje statoma M.Ivaškevičiaus pjesė. Ją yra matę žiūrovai Anglijoje, JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, net ir Naujojoje Zelandijoje.

Ar tai, kad pastaraisiais metais gana aktyviai bendradarbiauja su ne tik Ukrainos atžvilgiu agresyviai nusiteikusios Rusijos teatrais, M.Ivaškevičiui nekelia nepatogumo jausmo? „Priėmiau sprendimą, kad geriau dalyvauti ten, bandant į tą šalį stumti man artimas vertybes, nei užtrenkti duris ir laukti, kas iš ten atsiris. Su žmonėmis, kurie toje šalyje kolaboruoja su valdžia, nereikia turėti nieko bendra.

Jei sakytum, kad neturėsi nieko bendra su Rusija, nes ji yra blogis, tai reikštų palikti vienus tuos Rusijos žmones, kurie yra opozicijoje ir savo tėvynėje laikomi „tautos priešais“. Jei galima skleisti kitokią nuomonę ar menu daryti poveikį, tegu minimalų, tai verta daryti pačioje Rusijoje, o ne pritarinėti iš Vilniaus ar Ukrainos“, – kalbėjo M.Ivaškevičius.

M.Ivaškevičius taip pat yra parašęs romaną „Žali“ apie Lietuvos pasipriešinimo judėjimą pokaryje. Dėl šio romano pastaruoju metu verda skandalas: kai kuriems visuomenės veikėjams atrodo, kad M.Ivaškevičius nederamai pavaizdavo partizanus ir dėl to buvo nevertas Nacionalinės premijos. 

Sukėlė ne vieną skandalą

56 metų menininkas Artūras Raila Lietuvos meno pasaulyje – iškili figūra. Įdomus skulptorius tapo vienu pirmųjų šalies menininkų, pasukusių tarpdisciplininių kūrybos formų link. Jis ne tik simboliškai sudegino savo medinę skulptūrą, nusprendęs paversti ją skaidrių projekcija, bet ir atvėrė meno centro duris motociklininkams (riedantiems pro jas motociklais), o vienoje svarbiausių Vilniaus parodų salių išeksponavo realius „tiuninguotus“ automobilius.

Kiek neįprasti, bet sėkmingi A.Railos projektai, kuriuose dalyvavo baikeriai ar automėgėjai, tobulinantys ir gražinantys savo mašinas, o taip pat senosios baltų kultūros puoselėtojai ir net neonaciai, užsienyje žinomi ir įvertinti gal net rimčiau nei Lietuvoje.

Ne pirmą kartą Nacionalinei kultūros ir meno premijai pristatytas menininkas 2013 metais netikėtai atsidūrė skandalo centre. Mat išvydę jo pavardę svarbiausios šalies meno premijos pretendentų sąraše keli vyriausios kartos lietuvių menininkai ir filosofas parašė atvirą laišką.

Laiško autoriai A.Railą apkaltino „postmodernišku savižudybių skatinimu“ ir net išvadino jį visos Lietuvos „savinaikos ideologu“. Jų manymu, tokios veiklos įrodymas – skirtingų menininkų kartų kūrybinius ginčus atskleidžiantis A.Railos filmas „Mergaitė nekalta“, kurį galima pamatyti tinklalapyje www.raila/mergaitenekalta. Laiške rašyta, kad kurdamas šį darbą menininkas privertė M.K.Čiurlionio mokyklos mokinę gilintis į Ričardo Gevelio romaną „Septyni savižudybės būdai“, filmavo ją skaitančią jo parinktus šio romano tekstus.

Gana greitai išaiškėjo, kad visi laiško faktai – melagingi, o kaltinimai laužti iš piršto. Tačiau tas deguto šaukštas, kaip ir tikėjosi laiško sumanytojai, vis dėlto išgąsdino tuometinę Nacionalinių premijų skyrimo komisiją. Todėl vienas įdomiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų apdovanojimo taip ir negavo. Kadangi A.Raila savo darbuose naudoja ne vieną meninės išraiškos formą, jo kūriniai dažniausiai vadinami performansais arba socialinėmis skulptūromis. Savo projektuose menininkas glaudžiai bendradarbiauja su įvairiomis specifinėmis socialinėmis grupėmis ar subkultūromis. Gan tolimus nuo šiuolaikinio meno pasaulio žmones jis įtraukia į kūrinio scenarijų, visuomet palikdamas erdvės nenumatytiems įvykiams.

A.Railos darbai dažnai susiję su institucijų kritika ir tautinio identiteto temomis. Lietuvai vos atgavus nepriklausomybę jis sukūrė kūrinį iš sovietų bei nacių okupaciją užfiksavusių kino kronikų, vaizdą ekrane suderindamas su gyvai skaitomomis patriotiškomis tų laikų liudininko eilėmis.

Kūrėjas dažnai pasiūlo netikėtus sprendimus, kaip socialinę realybę įmanoma įterpti į meno lauką, taip tarsi sugriaudamas sieną tarp meno ir gyvenimo.

Artūras Raila gimė 1962 metais Rainaičiuose (Panevėžio raj.), šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Dėsto Fotografijos ir medijos meno katedroje Vilnius dailės akademijoje. Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas (1989), menininkas pasuko objekto, instaliacijos, video, performanso link. Menininko darbų yra įsigiję Lietuvos, Lenkijos ir Belgijos muziejai. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.