Bene pirmąkart Lietuvoje statomas onkologiniams ligoniams, jų artimiesiems ir publikai skirtas Aušros Žukaitės-Kupčiūnienės režisuojamas spektaklis turėtų paliesti kiekvieno žiūrovo širdį.
Jis atskleis penkių sunkia liga sergančių žmonių istorijas.
Tai ne vieno autoriaus pjesė, o ligonių parašytos mintys, sujungtos į vieną kūrinį.
Spektaklyje daugiausia dėmesio skiriama išgyvenimams, jausmams, emocijoms, potyriams, iššūkiams, galimybėms. Juos perteiks kauniečiai aktoriai Ugnė ir Ridas Žirguliai, Nika Šilova bei šokėjai Gintaras Visockis ir Viltė Kazlauskaitė.
Palies giliausius jausmus
Keturių savo ligos istorijas pasakojančių žmonių tikrieji vardai greičiausiai liks paslaptyje, nors iš anksto atskleidžiama, kad vienos istorijos herojus liga palietė ypač skaudžiu būdu – susirgo jų mažametis vaikas.
Tačiau spektaklio „Nenugalėtieji“ idėjos autorius Virginijus Šaulys sutiko būti pristatomas.
Apie savo ligą, kurios eigos neįmanoma nuspėti, jis kalba atvirai ir trokšta, kad nuo kovo pradedamas rodyti teatro ir šokio vaidinimas paliestų giliausius jausmus, priverstų susimąstyti apie gyvenimo vertybes, padėtų ligoniui bei jo artimiesiems pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis.
„Šis spektaklis – įrodymas, kad nors vėžio diagnozė skamba labai grėsmingai, ligą galima valdyti. Statyti tokio pobūdžio spektaklį kūrėjams – nemažas iššūkis. Kaip ir nelengva tiems, kurie pasakoja savo istorijas.
Tačiau tikiu, kad šis darbas bus visiems artimas, jautrus ir netikėtas. Juk vargu ar Lietuvoje rasime šeimą ar giminę, kurios nėra palietęs vėžys“, – sakė V.Šaulys.
Staiga ėmė kristi svoris
Netradicinį spektaklį sumanęs ir savo potyrius spektaklio kūrėjams jausmingai perteikęs kaunietis V.Šaulys negailestingą diagnozę – ketvirtosios stadijos kasos vėžys su metastazėmis kepenyse – išgirdo 2013 metų pabaigoje.
Iki tol jis gyveno įprastai – dirbo inžinieriumi, rinkodaros specialistu, keletą metų ėjo rimtas pareigas banke, rūpinosi šeima, laisvalaikiu mėgo aktyvų gyvenimą, dažnai žaidė stalo tenisą.
„Pirmasis ligos požymis buvo staiga ėmęs kristi svoris, nors maitinausi kaip visada. Netrukau pajusti maudimą nugaroje, ties inkstu, todėl kreipiausi į medikus. Man buvo paskirtos tam tikros procedūros, tačiau jos nepadėjo. Ultragarso tyrimas parodė daugiau nei 8 centimetrų ilgio ir 3 centimetrų pločio piktybinį auglį kasoje. Metastazių židinių rasta ir kepenyse“, – prisiminė V.Šaulys.
Ši žinia tuomet 46 metų kauniečiui buvo lyg iš giedro dangaus trenkęs perkūnas. Gydytojai tikino, jog vėžys buvo smarkiai išplitęs ir pernelyg pavojingoje vietoje, kad jį būtų galima šalinti chirurginiu būdu.
Domėdamasis liga V.Šaulys suvokė, jog jam gyventi liko mažiau nei metai.
Likimas paruošė išbandymų
Tačiau likimas nenuspėjamas: jis vyrui paruošė didelių ir ilgų išbandymų. Kitaip, paties Virginijaus teigimu, jis nebūtų kartu su mumis.
Beveik per šešerius metus kaunietis išgyveno tai, ką patiria daugybė vėžiu susirgusių žmonių.
„Po onkologinės ligos diagnozės ištinka šokas, bandai suvokti, kodėl man, kaip viskas vyksta ir ko reikėtų imtis. Po to atsiranda skubėjimas ir norisi atlikti kuo daugiau darbų. Vėliau susigyveni su liga ir pradedi suvokti, kad laikas, kurį turi, yra deimantinis.
Kitaip pradedi vertinti gyvenimą, šeimą, artimuosius. Atsigręži į tuos gyvenimo aspektus, kuriems anksčiau nebuvo laiko“, – savo patirtimi dalijosi V.Šaulys.
Vyras neslėpė, jog sužinojęs, kad serga vėžiu, šoko būsenos jis buvo maždaug tris mėnesius. Kamavo daugybė klausimų, o galvoje buvo tikra maišatis. Kitus pusę metų jis tiesiog skubėjo gyventi. V.Šauliui norėjosi atlikti kuo daugiau darbų, verstis per galvą.
Po to atėjo laikas susigyventi, priimti savo diagnozę. Kaunietis pradėjo ieškoti būdų, kaip įveikti onkologinę ligą.
„Kai šiek tiek nurimau ir susitaikiau su padėtimi, pradėjau ieškoti informacijos apie savo ligą, norėjau sužinoti, kas iš tiesų man vyksta.
Gydžiusių medikų teiravausi, ką turėčiau daryti, kad jiems būtų lengviau kovoti su mane kamuojančiu vėžiu“, – sakė pašnekovas.
Vyras ėmė plačiai domėtis, kuo minta navikinės ląstelės, kaip nenualinti imuninės sistemos, kaip pagerinti kraujo rodiklius. Jis atsisakė vadovautis principu „bus, kaip bus“ ir plaukti pasroviui.
Pirmyn veda noras gyventi
V.Šaulys įsitikinęs, kad nepasiduoti vėžiui jam padėjo ir ligi šiol padeda begalinis noras gyventi. Būtent tai jis pabrėžė ir rašydamas savo istoriją spektakliui „Nenugalėtieji“.
„Išeiti mes kiekvienas suspėsime, tačiau išeiti oriai taip pat yra menas. Supratau, kad kol kas privalau gyventi ir dėl savęs, ir šalia kitų.
Svarbiausia buvo šeima, artimieji. Duktė Monika, kuriai dabar 24-eri, man susirgus buvo abiturientė. Vieną dieną ji manęs paklausė, ar eisiu į jos mokyklos išleistuves ir ar su ja šoksiu valsą. Sakykite, ar gali būti didesnis noras gyventi?
Sūnus Juozas, kuriam dabar 20, prieš kelerius metus paklausė, ar jį išmokysiu vairuoti automobilį. Pažadėjau būtinai tai padaryti ir žodžio laikiausi.
Tai vėl buvo didelė paskata neleisti ligai manęs nugalėti, daryti viską, kad gyvenčiau“, – pasakojo V.Šaulys.
Gyventi trokšta visi spektaklio „Nenugalėtieji“ veikėjai. Todėl šis darbas vadinamas ne verkšlenimo ar skundimosi spektakliu, o priešingai – per pozityvumą norima prisibelsti į žmogaus sielą, siekiama, kad vėžio diagnozę išgirdęs žmogus ne užsisklęstų savyje, o galėtų atsiverti.
Laikosi savo mitybos plano
V.Šaulys neslėpė, jog išgirdęs apie ligą jis norėjo važiuoti gydytis į užsienį. Bet netrukus suprato, jog onkologinių ligų gydymas Lietuvoje yra tikrai aukšto lygio, todėl niekur nevyko. Ligos pradžioje kaunietis maždaug 9 mėnesius buvo gydomas biologine terapija, o vėliau – chemoterapija.
Tačiau vien tuo kaunietis neapsiribojo ir prie įprasto gydymo prisidėjo sava maisto terapija. Jis visiškai atsisakė angliavandenių: miltų, cukraus, medaus, produktų su glitimu.
Vyras valgo sėklas, riešutus, linų sėmenis, žuvį, sveikai augintą paukštieną, jautieną, pieno produktus, išskyrus patį pieną. Ant jo stalo visada yra kokybiško aliejaus.
Toks maitinimasis, pasak pašnekovo, yra juodas darbas, įvertinus tai, jog anksčiau jis buvo didelis saldumynų mėgėjas. Būdavo dienų, kai prekybos centruose saldumynų skyrių vyras apeidavo dideliu ratu. Kad tik nekiltų pagunda.
„Daugelis klinikinių tyrimų įrodė, koks žalingas cukrus sergant vėžiu. Tuo įsitikinau ir pats, kai ėmiau keisti mitybą. Esu įsitikinęs, jog taisyklinga, subalansuota mityba yra ateities vaistas. Šia informacija nuolat dalijuosi su kitais. Ją išgirs ir atėjusieji į spektaklį“, – tvirtino V.Šaulys.
Praėjo ketveri metai po išgirstos diagnozės, kai kaunietis sužinojo, jog per tą laiką auglys kasoje sumažėjo perpus, kepenyse – kone tris kartus.
2017 metais jam buvo atlikta operacija. Medikai pašalino dalį kasos, blužnį, trečdalį kepenų.
Padeda meditacija ir šeima
Šiuo metu vyro organizme navikinių židinių nėra, bet baimė, kad klastingas pasalūnas bet kada gali sugrįžti, niekur nedingo.
„Pajunti bent menkiausią skausmą rieše, delne, kelyje ar nugaroje, ir mintys pradeda suktis apie galimai plintančias metastazes. Tada save tenka raminti, vyti šalin liūdnas mintis.
Padeda meditacija, laikas su artimaisiais“, – sakė vyras.
Jau kurį laiką V.Šaulys yra Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos direktorius. Vyras daug dirba telkdamas sunkios ligos užkluptus žmones, skaito paskaitas apie savo atrastą maisto terapiją, dalijasi patarimais, viltimi ir tikėjimu, kad pokyčiai, kuriems žmogus ryžtasi, padeda sveikti.
Kviesdamas į nemokamą spektaklį, kuris bus rodomas „Žalgirio“ arenoje vyksiančios parodos „Sveikatos dienos“ metu, V.Šaulys tikino, jog šis darbas gali sudominti ne vien onkologinėmis, bet ir kitomis sunkiomis ligomis sergančius žmones, jų artimuosius.
„Kyla baimių svarstant, kaip publika priims mūsų idėją. Bet suvokiu, kad būtina pasiekti su sunkiomis ligomis kovojančius žmones ir jų artimuosius, parodyti, kad jie nėra vieni. Kartu siekiame atkreipti ir visuomenės dėmesį“, – tvirtino V.Šaulys.
Rašydami atvėrė vidinius klodus
Aušra Žukaitė-Kupčiūnienė
Režisierė
„Mūsų kūrybinė komanda su ligoniais dirba jau ne vienus metus, tačiau tokį spektaklį kuriame pirmą kartą.
Spektaklyje pristatomos 5 istorijos. Jos pasakojamos ne atskirai, bet sujungiamos ir viena su kita susipina.
Vienas kito anksčiau nepažinoję žmonės savo išgyvenimus perteikė iš skirtingų požiūrio taškų. Ypatinga tai, kad onkologiniams ligoniams suteikėme galimybę dalyvauti rašymo procese. Tai, ką jie parašė, mus nuoširdžiai nustebino. Rašant žmonėms tarsi atsivėrė vidiniai klodai, atrodo, lyg istorijas būtų rašę rašytojai ar poetai. Neabejoju, kad įtakos turėjo tai, kad įžanga į rašymą truko apie penkias valandas. Žmonės savo istorijas rašė artimiesiems ir visuomenei. Juk nė vienas nežinome, kas mums ar mūsų artimiesiems nutiks rytoj. Labai svarbu sužinoti, kuo gyvena žinią apie ligą išgirdę žmonės, apie ką ir kaip jie mąsto, kaip keičiasi jų vertybės.
Spektaklyje susilieja šokio, teatro, muzikos terapija.“
