Pats V.Etušas kalbėjo, kad turi du gimtadienius: vienas 1922 metų gegužės 6-ąją, kitas – gegužės 6-ąją, bet metais vėliau. Anuomet, po pilietinio karo, kai kurios šeimos buvo linkusios nurodyti metais vėlesnę berniukų gimimo datą, kad, atėjus šaukimo į armiją laikui, jie būtų labiau subrendę.
Taip pasielgė ir V.Etušo tėvai, todėl aktorius į visus klausimus apie amžių paprastai atsakydavo ironizuodamas: „Oficialiai gyvuoju nuo 1923 metų.“
Nuo vaikystės V.Etušas žavėjosi teatru, dalyvaudavo visuose Maskvos mokyklos, kurioje mokėsi, dramos būrelio spektakliuose.
Dėl profesijos pasirinkimo problemų nekilo, tačiau V.Etušui nepavyko savarankiškai įstoti į GITIS (Valstybinį teatro meno institutą). Dėl savo tinkamumo neabejojančio abituriento siaubui, jo pavardės įstojusiųjų sąrašuose nebuvo.
Į pagalbą atėjo režisierius Rubenas Simonovas, su kurio dukterėčia tuo metu draugavo V.Etušas.
Jam, Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovui, tarpininkaujant būsima garsenybė tapo Boriso Ščiukino teatro mokyklos studentu.
Toje mokykloje V.Etušą užklupo Antrasis pasaulinis karas. 1941-ųjų rugsėjį studentas savanoriškai išėjo į frontą.
Jis atsidūrė kovos veiksmų Kaukaze centre, o Zaporožės srityje buvo sužeistas ir, gavęs antrojo laipsnio invalidumą, grįžo į Maskvą.
1944-aisiais nutrintą milinę vilkintis V.Etušas, pasiramsčiuodamas lazdele, pasirodė ant B.Ščiukino teatro mokyklos slenksčio. Šįkart ryšių neprireikė – frontininką iškart grąžino į ketvirtą kursą.
Daugiau su teatru V.Etušas nebesiskyrė. Baigęs studijas pateko į Maskvos J.Vachtangovo teatrą ir iškart tapo vienu pagrindinių artistų.
Aktorius mėgo kartoti: „Kino aktoriai – tai sprinteriai, teatro aktoriai – ilgų distancijų bėgikai.“ Jis pats buvo ir vienas, ir kitas.
Ilgai SSRS liaudies artisto pagrindiniai namai buvo teatras. Pirmą vaidmenį kine jis sukūrė palyginti vėlai – būdamas 30 metų. Tai buvo Seidas Ali Michailo Romo istoriniame filme „Admirolas Ušakovas“. Tačiau talentingo artisto niekas nepastebėjo, todėl per ateinančius 13 metų jam teko viso labo trys kino vaidmenys.
Visiems laikams V.Etušo gyvenimą pakeitė komiškas rajono komunalinio ūkio vedėjo draugo Saachovo vaidmuo „Kaukazo belaisvėje“.
Įdomu, kad, prieš tai suvaidinęs keletą pietietiško kraujo vyrukų, aktorius iš pradžių norėjo atsisakyti lemtingo vaidmens: „Dar pora tokių tipažų ir visą likusį gyvenimą vaidinsiu tik temperamentingus brunetus.“
Vis dėlto komedijos režisieriui Leonidui Gaidajui pavyko jį įtikinti: „Štai suvaidinsi mano filme dar vieną, o tada ir spręsk!“
Po „Kaukazo belaisvės“ premjeros daugelis pažįstamų ragino aktorių būti atsargų: „Kaukaziečiai gali ir primušti.“
Tačiau viskas buvo atvirkščiai. „Kartą nuėjau į turgų ir manęs ten vos nepradėjo nešioti ant rankų. Iš visų pusių apsupo, vienas per kitą puolė vaišinti. Bendravo kaip su giminaičiu.
Nors, kaip supratau, azerbaidžaniečiai manė, kad Saachovas – tai armėnas, armėnų nuomone, jis buvo azerbaidžanietis, gruzinai taip pat savu tikrai nelaikė... Ir visiems buvo malonu. Ypač man“, – prisiminė artistas, akimirksniu tapęs nacionaliniu herojumi ir Kaukaze, ir Užkaukazėje.
Siūlymai filmuotis pasipylė kaip iš gausybės rago. Ir nors V.Etušui siūlė įvairiausių vaidmenų, dažniausiai tai būdavo sukti, godūs ar nelabai dori tipai – visiška priešingybė patikliam aktoriui.
Karabasas Barabasas „Buratino nuotykiuose“, inžinierius Brunsas „12 kėdžių“, princas Buruchtanas Antrasis-Antrasis „Nepataisomame melagyje“, Karalius „Senoje, senoje pasakoje“ – šie ir kiti filmai, kuriuose vaidino V.Etušas, priklauso prie geriausių sovietinio kinematografo pavyzdžių.
O Antono Špako iš filmo „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ replikos iki šiol cituojamos Rusijoje: „Viskas, kas užgyventa nepakeliamu darbu...“
„Viskas, kas užgyventa...“ pavadinta ir artisto autobiografija.
Tačiau V.Etušas nebuvo iš tų aktorių, kurie išgyveno šlovės valandą, o senatvėje buvo pamiršti arba nuskurdę.
Įdomu, kad kai 2007-aisiais tikri nežinomieji apšvarino „draugo Špako“ butą, po kurio laiko grąžino pagrobtus daiktus kartu su rašteliu: „Gerbiamasis Etušai!
Atleiskite mums, mes buvome priversti tai padaryti. Daiktai buvo užstatyti. Grąžiname dalį. Likusius grąžinsime vėliau.“
Net dabartiniais laikais ir net tarp nusikaltėlių sovietinė garsenybė liko neginčijamas autoritetas.
Parengė Milda Augulytė
