Medijų opera. Pagaliau!

„Pagaliau“ – vienintelė labai aiški mintis, kilusi po moderniojo Giuseppe Verdi operos „Traviata“ pastatymo peržiūros. Jis vietomis šokiravo, intrigavo bei provokavo, kėlė nuostabą suliedamas istorines laiko perskyras, o svarbiausia – edukavo, savo įvairiapusiškumu praturtindamas klausytojo kontekstus, bendrąjį operos suvokimą.

Kadras iš medijų operos „Traviata“.
Kadras iš medijų operos „Traviata“.
Kadras iš medijų operos „Traviata“.
Kadras iš medijų operos „Traviata“.
Kadras iš medijų operos „Traviata“.
Kadras iš medijų operos „Traviata“.
Kadras iš medijų operos „Traviata“.
Kadras iš medijų operos „Traviata“.
Daugiau nuotraukų (4)

Karolina Rimsk

Mar 19, 2019, 11:42 AM, atnaujinta Mar 19, 2019, 11:42 AM

Vasario 28-ąją su grupele muzikologų į Muzikų sąjungą atvykau nė nenutuokdama, kas yra toji medijų opera. Jei atvirai, klasikinės operos žanras man visuomet atrodė kiek tolimas, nesuprantamas. Pastatymų dirbtinumas, dramaturgijos neišmanymas ir lyg tyčia nesėkmingos dienos orkestrui lėmė nekokias patirtis operos ir baleto teatre.

Ir štai ateinu į taip gerai žinomą operą „Traviata“, sudominta visai ne pačios operos, o naujo – medijų – žanro. Nauji žanrai kanoninėje kūryboje, pripažinkime, – rizikingi, tačiau būtini. Dar rudenį vykusioje 46-ojoje tarptautinėje Baltijos muzikologų konferencijoje Londono karališkojo koledžo profesorius Danielis Leechas-Wilkinsonas, reflektuodamas šių dienų realijas, teigė, kad atliekant klasikinį repertuarą nėra palikta vietos individualumui. Būtent tai klasikinę muziką ir jos recenzijas paverčia neaktualiomis. Medijų operos žanras G.Verdi šedevrą parodo originaliai, savitai, tačiau tam tikrais aspektais kur kas giliau nei leidžia klasikinis formatas.

Medijų operoje kitokiu kampu pažvelgta į „Traviatos“ istoriškumą, jos reikšmę Lietuvos kultūriniame kontekste, kartu atsižvelgiant į projekto praktiškumą bei psichologinius momentus. Čia ypač ryškus istorinis aspektas, mat garso įrašų montaže panaudoti išlikę archyviniai mūsų scenos grandų Kipro Petrausko, Elenos Kardelienės, Elenos Čiudakovos, Virgilijaus Noreikos, Kosto Šilgalio ir kitų įrašai.

Nuo jų einama prie 2003 metais darytų įrašų, kuriuose girdimi Virgilijus Noreika (Alfredas), Julija Stupnianek (Violeta), Vytautas Juozapaitis (Žermonas), Sauliaus Sondeckio diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras ir choras „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas). Galimybė šiuos įrašus išgirsti vienoje vietoje, pajusti istorinės asmenybės savastį, jos indėlį į operos žanro populiarinimą Lietuvoje dainuojant lietuviškai pripildė širdį džiaugsmo ir pasididžiavimo savo tautiečiais jausmo.

Kartu juntama istorinio konteksto išmanymo reikalaujanti provokacija, skatinanti susimąstyti ir nepraleisti pro ausis paprasto klausimo: kas gi nutiko, kad 82-ejus metus natūraliai puoselėta naujametės „Traviatos“ tradicija užgeso ir iki šiol nėra atgaivinta?

Girdimus įrašus itin sustiprina ir jiems gyvasties suteikia vaizdo instaliacijos. Jas stebėdama jaučiau savotišką jaudulį: tai taip kitoniška, tačiau ar pateisinama? Taip, vietomis iškreipti atlikėjų veidai stebino, kėlė nejaukumo, nepatogumo pojūtį. Tačiau jis neužgožė vieno svarbiausių ir ryškiausiai atmintyje įstrigusio elemento – šiuolaikinio šokio.

Tiesioginis Violetos meilės džiaugsmo įkūnijimas natūraliu, tokiu širdžiai pažįstamu chaotišku šokinėjimu, netvėrimu kailyje pagaliau leido suprasti, kad tai, ką girdime operoje, nėra atgyvena. Tai amžini dalykai, tad pats laikas juos vaizduoti šiuolaikiniu pavidalu.

Beje, instaliacijos suteikė daug kontekstų ir švieslentė su žodžiais tapo nebereikalinga. Už virvučių tampomos šokėjos judesių simbolika iš esmės atskleidė vidinį Violetos konfliktą mylimojo tėvui Žoržui Žermanui atvykus reikalauti, kad ji paliktų Alfredą. Taigi, matant tokį įkūnijimą, atkreipiant dėmesį į simbolinę spalvų reikšmę ir girdint lietuvių kalbą mėgautis veiksmu buvo nepalyginamai lengviau, nes viskas tapo lengvai suprantama. Klausa papildė regą ir atvirkščiai.

Nežinau, ar tą patį medijų pastatymą žiūrėčiau antrąkart. Galbūt tai tik vieno karto potyris, kurį verta išbandyti kiekvienam. Net ir didžiausią snobą jis neabejotinai palies, išprovokuos emociją, naują mintį. Ir dar: pamažu renovavimo darbams uždaromos koncertų salės skatins muzikinės dozės troškulį. Būtent čia matau visus šansus medijų operai iškilti ir gyventi savo aukso amžių.

Norėtųsi šią operą pamatyti ne dabar nedidelei salei pritaikytu sumažintu formatu, o tuo originaliuoju, kokiam pirmiausia ir buvo parengta visa vizualinė medžiaga.

Nuoširdžiai džiaugiuosi ir sveikinu „Traviatos“ kūrybinę grupę: koncepcijos autorę Audronę Žigaitytę, režisierę Mariją Simoną Šimulynaitę, vaizdo instaliacijų autorių Rimą Sakalauską, garso režisierių Giedrių Litviną, scenografę Vitą Eidimtaitę.

PAGALIAU turime naują klasikinės muzikos formatą, patrauklų ir jaunimui, ir naujovių pasiilgusiems melomanams. Dabar jau sunku nuslopinti norą kiekvieną kanoninę operą išvysti medijų formatu.

Medijų operaTraviata“ rodoma kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį 19 val. Lietuvos muzikų sąjungoje (Gedimino pr. 32, Vilnius). Daugiau informacijos svetainėje www.muzikusajunga.lt

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.