„Muzikologo scena“: Rasos Murauskaitės vidinis varikliukas – smalsumas

Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ tęsia pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame pristato ryškiausius šios muzikų bendruomenės narius. 

 R.Murauskaitė.<br> T.Tereko nuotr.
 R.Murauskaitė.<br> T.Tereko nuotr.
 R.Murauskaitė.<br> T.Tereko nuotr.
 R.Murauskaitė.<br> T.Tereko nuotr.
 R.Murauskaitė.<br> T.Tereko nuotr.
 R.Murauskaitė.<br> T.Tereko nuotr.
 R.Murauskaitė.<br> T.Tereko nuotr.
 R.Murauskaitė.<br> T.Tereko nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Karolina Rimskytė

Mar 22, 2019, 11:21 PM, atnaujinta Mar 22, 2019, 11:21 PM

Trečiajam ciklo pokalbiui pavyko pagauti itin aktyvią jaunosios kartos muzikologę Rasą Murauskaitę. Apie tai, kaip jai pavyksta visur suspėti, kaip tapti muzikinės kultūros ambasadoriais, kodėl balandžio mėnuo jau tinkamas maudynių sezono atidarymui, ar lieka tokioje palvingoje kasdienybėje laiko maisto gamybai Rasa papasakojo Karolinai Rimskytei.

- Kaip dažnai sustoji pasimėgauti pokalbiu su kitais? Kiek tau įprastas ne kalbinančiojo, o kalbančiojo vaidmuo?

- Išties man įprastesnė kalbinančiojo pozicija – interviu tenka daryti bent kartą per savaitę. Tačiau visada mėgau ir mėgstu iki šiol kalbėti pati – tai, beje, atsispindi ir mano veikloje. O labiausiai mėgstu diskusiją – tada vyksta dvipusis judėjimas. Tai labai įkvepia.

Bėgimo mano gyvenime yra išties daug, tad sustoti ramiam pokalbiui, nebūtinai profesiniam, tenka ne taip dažnai kaip norėčiau.

- Ką manai apie XXI a. diktuojamas taisykles – tą skubėjimą, gyvenimą socialiniuose tinkluose? Kaip tai keičia muzikologinės veiklos spektrą?

- Tai dviprasmiška. Kartais pati jaučiu, kad tampu socialinių tinklų auka. Atrodo, kaip pradėti dieną, nepasitikrinus feisbuko? Instagramu, laimė, dar tik pradedu naudotis. Gerai, kad jis manęs dar neįtraukė.

Kad ir kaip ten būtų, bandymas įsitraukti į įvairias socialines platformas randai dėl suvokimo, kad šiais laikais socialiniai tinklai yra neišvengiama komunikacijos priemonė. Manau, kad jų bodėtis nereikėtų, ypač mums, muzikologams, vis dar dažnai atsiduriantiems užribyje – savo tiesioginės profesinės veiklos: rašymo, kalbėjimo apie muziką, bendros kultūrinių procesų refleksijos.

Gal ir ne visi mano kolegos sutiktų su tokia nuomone, bet aš dažnai taip jaučiuosi. Labai norėtųsi, kad socialiniai tinklai taptų mums vienu iš įrankių, leidžiančių kalbėti ir būti išgirstiems platesnės auditorijos.

Nepaisant to, kad muzikologija, muzikos kritika tarsi yra nukreiptos į tam tikrą profesionalų ratą, tačiau, mano nuomone, mūsų dienomis didesnė vertybė yra gebėjimas kompetentingai, įdomiai, patraukliai ir atvirai kalbėti tiems žmonėms, kurie nėra specialistai. Mums derėtų nepamiršti, jog turime būti geros muzikos ir kultūros apskritai ambasadoriai.

- Dabar visuomenėje labai paplitęs vadinamasis „self-development“ reiškinys. Ar jis palietė ir tave, tavo gyvenimo būdą? Ar naudoji kokias nors šio judėjimo propaguojamas technikas?

- Labai norėčiau mokėti gyventi organizuotai, gyventi lėčiau – tai nuostabiai malonu. Deja, dažniausiai esu tikras chaosas – manyje menininko ir mokslininko prigimtys pasidalinusios po lygiai. O dar esu pelėda, ir nors labai norėčiau atsikelti penktą valandą ryto kasdien, tačiau iš lovos niekaip negaliu išlipti.

Apskritai visą gyvenimą domiuosi „giluma“ – nuo meno iki psichologijos, filosofijos, estetikos. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas turi individualų būdą tam vadinamajam „self-development“ įveiksminti.

Dabar matome, kad įvairios meditacijos, dvasingumo paieškos, sveika mityba ir kita yra tapę savotiška mada. Visiems šiems dalykams esu atvira, tam tikras technikas, tarkim, sąmoningą kvėpavimą, jogą, esu išbandžiusi pati. Tačiau tobulėjimo ir gilinimosi į save formos – kiekvienam žmogui individualios.

Man viena pagrindinių yra knygos – filosofinė literatūra, ypač traukia estetikos temos. Pastaruoju metu viena kitokios savęs atradimo formų man tampa aktyvus laisvalaikis. Visuomet daugiausia dėmesio skyriau intelektualiajam pasauliui, kuris man rodėsi labai savas. O pastaraisiais metais supratau, kad tobulybę, kurios vis ieškau, galima pasiekti per kūno ir sielos, dvasios, intelekto harmoniją.

Galima sakyti, kad man artimas antikinis požiūris į žmogų. Tobulas laisvalaikis man – vasarą plūduriuoti ežere žvelgiant į žvaigždėtą nakties dangų arba šokinėti per bangas audringoje jūroje. Materialus aplinkos tyrinėjimas – kažką paliesti, užuosti, kur nors nukeliauti, pavargti, tikrinti ištvermės ribas, man nepaprastai patinka.

Tai susiję ir su virtualybės, technologizacijos įsigalėjimu – vis dažniau norisi pajausti tikrą mus supantį pasaulį. Patirti daugiau gyvų pokalbių, pamatyti daugiau savomis akimis, o ne interneto portale, išgirsti koncertą gyvai ir panašiai.

- Kaip ir kodėl pasirinkai muzikologės specialybę?

- Tai nutiko netikėtai. Baigiau paprastą vidurinę mokyklą, muzikos mokykloje grojau fortepijonu, važinėjau po konkursus, dainavau.

Dainavimas visuomet buvo mano svajonė, kurios iki šiol neapleidžiu ir bandau skirti tam daugiau laiko. Kelis kartus vos neišvažiavau mokytis į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos bei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklas, tačiau būdama 13–14 metų dar nebuvau tikra, ar su muzika noriu sieti savo profesinę ateitį – per daug dalykų man buvo įdomūs.

Mano atėjimas į muziką buvo išvis atsitiktinis – tėvams atrodė gražu, kai vaikas moka kuo nors groti, padainuoti. Dar mūsų kaimynė buvo muzikos mokytoja, tad ją matydama norėjau išmokti groti ir aš. O dainuodavau ir dainas prieš veidrodį kurdavau nuo penkerių (juokiasi).

Nuo mažens buvau scenoje, o paaugusi užsimaniau studijuoti dainavimą, tačiau sudvejojau. Tada nusprendžiau, kad muziką galėčiau pažinti, net ir tęsdama dainininkės karjerą, studijuodama muzikologiją. kartu įstojau ir į žurnalistiką, tačiau pasirinkau gilintis į muziką.

Visgi palinkis į žurnalistiką niekur nedingo – didžioji dalis mano veiklos ir yra vienokios ar kitokios kultūros žurnalistikos formos. Scenoje dabar save taip pat realizuoju vesdama renginius, o artimiausiu metu turėčiau sugrįžti į ją ir kaip dainininkė.

- Tavo vardas ir veidas aktyviam koncertų lankytojui jau yra gerai žinomas. Ne tik vedi koncertus, bet ir turi laidą radijo stotyje „M-1 Plius“, taip pat aktyviai rašai recenzijas, administruoji puslapį „Muzikos antena“, imi interviu, dėstai universitete, esi įvairių žiuri narė. O kur dar ilgalaikių projektų brošiūrų sudarinėjimas, renginių organizavimas ir kuravimas… Kokia tavo sėkmės paslaptis?

- Visada buvau beprotiškai smalsus žmogus, kuriam viskas labai įdomu. Taip pat esu atsakinga, kartais – net perdėtai. Man nuolatos norisi padaryti kažką naudingo kitiems, kažkuo padėti ir jei pasižadu, negaliu to nepadaryti. Tad pagrindinis variklis – smalsumas, susidomėjimas ta sritimi, kurioje dirbu.

Pamenu, kai dar svarsčiau apie savo profesinį kelią, mano svajonė buvo turėti užrašų knygelę, kurioje užsirašinėčiau, jog vieną valandą veikiu tai, kitą valandą einu susitikti su šiuo žmogumi ir t.t. Dabar būtent taip ir yra, tik viską fiksuoju elektroniniame darbo kalendoriuje, kad ir kaip mėgstu tas užrašų knygeles.

Įsiminti ir apdoroti informaciją man sekasi greitai, tad tai labai padeda visur suspėti. Rašant tekstą tam tikra tema, iškart gimsta aiškus vaizdas, kaip jis atrodys. Tiesa, kartais pajuntu, kad per tuos didžiulius krūvius mano darbuose atsiranda paviršutiniškumo.

Norėčiau turėti daugiau laiko tiems darbams, kuriems reikia daugiau gylio. Dabar jau stengiuosi atsirinkti, ką išties noriu daryti, kad tam turėčiau daugiau laiko ir galėčiau skirti visas jėgas.

- Ar nenukenčia asmeninis gyvenimas, įsiliejant į tiek daug skirtingų veiklų?

- Aš esu labai dėkinga savo nuostabiai antrajai pusei. Niekas nesako, kad buvo ir yra labai lengva, tačiau jis mane priima tokią, kokia esu. Galbūt dėl to, kad visada išlieku savimi, mes ir esame kartu. Manau, kad didelė meilė, susižavėjimas ir pagarba jam leidžia suprasti mane net tada, kai aš dirbu naktimis, kai manęs nėra vakarais arba savaitgaliais.

Aš nemanau, kad kažkokia profesija, jos kampai ir ypatybės gali išskirti du vienas kitą labai mylinčius žmones. Man mano veikla yra mano variklis, ir mano brangiausias puikiai žino, kad be jos aš tiesiog nebūčiau aš – tad kam reikėtų tos netikros manęs?

- Ar dar yra kažkokia muzikinė svajonė, kuriai dar nepasitaikė tinkama proga?

- Mano minėtasis dainavimas, kuriam aš visada skyriau laiko, bet dabar stengiuosi skirti daugiau. Šiuo metu ruošiu solinę programą – prisipažįstu viešai, kad tikrai paruoščiau (juokiasi). Taip pat ketinu stoti į doktorantūrą, nes mokslas mane labai domina, tik tie darbų maratonai atima laiką, kurį turėčiau skirti pasiruošimui.

Be to, mane vis labiau domina visuomeninė veikla, kuri veda link platesnių nei muzikinis-kultūrinis pasaulis horizontų. Domina projektai, kurie atneštų naudos didesnei visuomenės daliai, žmogaus teisių, klimato klausimai.

Galbūt visuomeninė ar politinė veikla kažkada atsiras mano gyvenime, nes tam jaučiu didelį polinkį ir poreikį. Visi žmonės savaip suvokia gyvenimo prasmę, o man prasminga yra negyventi vien tik sau.

- Kaip jauteisi, kai savo mintis pirmąkart realizavai knygoje? Šiemetė knygų mugės metu pristatei ir antrąją. Ar knygų sudarymo procesai, jų reikšmė tau pačiai kito?

- Kartu su dr. Laima Budzinauskiene, kuri buvo abiejų mano baigiamųjų studijų darbų vadovė, 2017 m. kartu parengėme publikaciją „Liber Organistarum Colegii Crosensis Societatis Jesu“, kurioje nagrinėjamas vienas seniausių Lietuvos muzikinių šaltinių – Kražių vargonininko sąsiuvinis.

O visai neseniai pasirodė Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 25-mečiui skirtas leidinys, kurį man teko sudaryti. Tai vadinu pagrindiniu savo praėjusių metų projektu, pareikalavusiu nemažai jėgų. Tačiau buvo be galo įdomu pabendrauti su maestro Donatu Katkumi, pamatyti, kiek daug įvairių, įdomių programų orkestras atliko per 25-erius savo gyvavimo metus (maestro D. Katkus pats jas ištikimai fiksavo).

Rengiant knygą teko bendrauti ir su naujuoju orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Modestu Barkausku, daugeliu žymių šalies menininkų, muzikologų, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su orkestru – knygoje daugybė jų pasisako, dalijasi savo prisiminimais.

Ši knyga įdomi paskaityti, o ir pavartyti – ten daugybė archyvinių nuotraukų, o knygos maketuotojas sukūrė labai spalvingą ir akį traukiantį dizainą.

- Man, jaunai muzikologei, tavo recenzijos yra pavyzdinės, – esi viena iš tų, kurie akademiniame pasaulyje (ir ne tik) itin aktyviai reiškia savo nuomonę. Ar gali suformuluoti keletą esminių tezių iš savo ilgametės patirties, susijusių su kritika, jos situacija ir svarba Lietuvoje?

- Kritiką laikau viena svarbiausių kiekvieno muzikologo veiklų. Ji jokiu būdu negali būti apleista. Tai intelektualinė veikla, kuri formuoja mūsų visuomenės žvilgsnį į muziką, atspindi kultūrinę aplinką ir gali lemti kultūrinius pokyčius. Man norisi, kad tas koncertas, tas kūrinys apie kurį rašau, įsipintų į platesnį mūsų kultūrinį kontekstą, taptų tam tikro kultūrinio būvio atspindžiu.

Galbūt kolegos nepritartų, tačiau geros kritikos aš pastebiu nedaug. Ir nors daug kas sako, kad mes neturime niekam pataikauti ir veržtis į platesnius vandenis, aš nesutinku tik dėl pataikavimo.

Jei mums svarbu, kad visuomenei kokybiška muzikinė kultūra, šiuolaikinė muzika neatrodytų tolimos ir nesuprantamos, kad klasika netaptų tik vyresnės kartos žmonių domėjimosi lauku, kaip kad yra įsitikinę mano studentai universitete, turime mokėti ir atitinkamai apie tai kalbėti, o taip pat nuomonę reikšti drąsiai.

Kritiko darbas gali būti net ir kvapą gniaužiantis. Ne kartą man teko paleisti vieną kitą kritikos strėlę gerai žinomų atlikėjų ar kūrėjų link. Paprastai po tokių tekstų visuomet sulaukiu tai skambučio, tai kokio komentaro socialiniuose tinkluose (juokiasi). Bet tai man patinka, nes primena, kad tavo tekstą kažkas išties perskaitė, kad jis sukėlė kažkokį rezonansą, emociją.

Nepretenduoju į apologeto poziciją ir netvirtinu, kad mano nuomonė yra vienintelė teisinga ir neginčijama. Kaip sakiau ir kritikos konferencijos metu vykusioje diskusijoje, į recenzijas žiūriu kaip į impulsą diskusijai, pasidalijimui mintimis apie konkretų kultūrinį reiškinį ir kultūrą apskritai.

- Kokia veikla tave labiausiai įkvepia?

- Mane labai įkvepia darbas radijuje – labai jį mėgstu. Dirbti eteryje, vesti koncertus yra didelis malonumas. Įkvepia ir akimirkos, kai pati suprantu, kad pavyko parengti gerą tekstą – nesvarbu, ar recenzijos, ar interviu, taikliai išdėstyti įžvalgas, išreikšti savo poziciją, ir kažkam tai atrodo įdomu, naudinga – nuostabu.

Semiuosi įkvėpimo ir iš kitų meno sričių – teatro, moderniosios ir šiuolaikinės dailės, literatūros. Knygų klausimais visada galima į mane kreiptis. Esu kaip vaikščiojanti biblioteka, mėgstu draugams ir kolegoms pagal jų asmenybes ir polinkius rekomenduoti knygas – bandau skleisti „literatūrinį virusą“. Pati kaupiu savo biblioteką.

Įkvėpimas mane aplanko ir užmezgus asmeninį ryšį su gamta. Štai kažkurį savaitgalį žiemą išėjau pasivaikščioti į mišką. Ten pusvalandį stovėjau vienoje vietoje, žiūrėjau į dangų, klausiausi aplinkos garsų ir galvojau, kad jau seniai nebuvau patyrusi tokio nepaprasto džiaugsmo.

- O koks muzikinis žanras pačiai artimiausias? Ar egzistuoja tau niekada nenusibostantis kūrinys?

- Ypač mėgstu Maurice’ą Ravelį, jo Koncerto fortepijonui G-dur antrąją dalį. Bet šiaip nesu tas žmogus, kuris klauso vien tik klasikinę muziką ar per naktis ieško naujausių kompozitorių eksperimentų.

Labai mėgstu klasikinį džiazą. Vairuodama klausausi Franko Sinatros įrašų, taip pat nepaprastai mėgstu tokias legendines dainininkes kaip Ellą Fitzgerald, Niną Simone, vieną raiškiausių šiandienos džiazo balsų Gregorį Porterį. Jo koncerte buvau tris kartus. Teko gyvai su juo pabendrauti, ir jis man prisipažino, kad didžiausia jo aistra – kulinarija (juokiasi).

Iš lietuvių autorių kūrybos man nuostabiausias kūrinys yra Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“.

- Tarp visų reikalų, atsidūrusi automobilyje, paskęsti džiazo skambesiuose?

- Kartais, – dažniausiai važiuoju tyloje, nes nuo muzikos pavargstu. Radijuje skamba muzika, vedu koncertus, rašau apie koncertus, imu interviu iš menininkų, todėl labai vertinu tylą.

Kartais įsijungiu radiją, paklausau kolegų. Kitąkart ieškau kitų dainų ar pasiklausau gautų naujų „kompaktų“. Vis tik vairuojant būtent tyla man padeda susidėlioti mintis.

- Be muzikos, dar turi kokių pomėgių?

- Kaip jau minėjau, mėgstu knygas, vandens pramogas, gerą kiną, be abejonės, keliones, esu aistringa krepšinio sirgalė. Sezono metu kone kasdien važiuoju prie vandens telkinių maudytis – vandenyje aš ir gyventi galėčiau (juokiasi). Nelabai man rūpi ir jo temperatūra. Į eketę dar nešoku, Naujųjų metų vandenyje nepasitinku, bet tai tik laiko klausimas. Artėja balandis ir jau dairausi, kur galėčiau atidaryti maudymosi sezoną.

- Kaip muzikinis išsilavinimas atsiskleidžia kitose tavo gyvenimo sferose?

- Muzikinis išsilavinimas, apskritai universitetinis išsilavinimas, kultūros išmanymas bet kuriam žmogui suteikia platesnį akiratį, daugiau „įrankių“ kalbėti, mąstyti įvairiomis temomis. Ypač vedant radijo laidą, būnant tiesioginiame eteryje reikia mąstyti, susivokti, kas viešai sakytina, o kas ne.

Akiratis ir išsilavinimas žmogų daro įdomų. Įvairių kontekstų žinojimas, domėjimasis įvairiomis sritimis praverčia ir pokalbiuose ne apie muziką.

- Kokia pastaruoju metu skaityta knyga, matytas filmas įsiminė?

- Iš knygų man labai patiko latvių režisieriaus Alvio Hermanio dienoraštis. Jį netikėtai gavau dovanų po konferencijos. Tai mažytė, bet labai vertinga ir įdomi knyga, naudinga tiek profesiniu atžvilgiu (jis režisavo daug operų garsiausiuose operos teatruose), tiek domintis mūsų visuomenės būvio refleksija. Nors Hermanio pažiūros daugeliu atvejų gana kontraversiškos, nebūtina su viskuo, kas rašoma, sutikti. Vėlgi – tai akstinas diskusijai.

Taip pat neseniai perskaičiau pirmąją ir jau turiu antrąją Karlo Oves Knausgårdo knygos „Mano kova“ dalį. Jis išleido šešis autobiografinius romanus, kuriuose pasakoja apie savo gyvenimą. Nepaprastas kūrinys.

- Pakalbėkime apie maistą, konkrečiai blynus – juk neseniai Lietuva atšventė Užgavėnes. Ar dažnai tenka pačiai gaminti? Ką tau reiškia gimtosios šalies tradicijos, etnokultūra?

- Pati praktiškai negaminu. Nerandu tam laiko, o ir gyslelės neturiu. Tačiau man labai patinka ragauti įvairiausią maistą. Jį nepaprastai skaniai gamina mano brangiausias. Vis dėlto per Užgavėnes blynų iškepiau, juos moku iškepti gardžiausius pasaulyje. Tikrai!

Kalbant apie tradicijas, esu visiška konservatorė – jos man labai svarbios, nepaprastai žavios. Jos gali įnešti daugybę spalvų į kartais papilkėjančią kasdienybę. Šventės, senieji amatai, etnokultūra – tai labai įdomu. Vis svajoju kada nors nuvažiuoti į kokias nors senųjų amatų dirbtuves.

Labai domiuosi dvarų kultūra. Džiaugiuosi, kad su koncertais nemažai jų teko aplankyti. Dėl savotiškos dvaruose tvyrančios intelektualumo, išsilavinimo, kultūringumo, tradicijų atmosferos norisi jų aplankyti dar daugiau.

- Jei reiktų išsirinkti vieną simbolį tatuiruotei kaip kasdienį priminimą, ką rinktumeisi?

- Nesu iš tų, kurie svajoja apie tatuiruotę – greičiau šokčiau į minėtą eketę. Tačiau niekada nesakau „niekada“, nemanau, kad negaliu keistis. Jei man kada gyvenime pasirodys, kad noriu mažos prasmingos tatuiruotės – kodėl gi ne?

Tai greičiausiai būtų abstrakcija, suprantama tik man. Arba žodžiai „homo ludens“ („žaidžiantis žmogus“). Norėčiau, kad simbolis man primintų: gyvenimas – tai pats žaviausias žaidimas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.