Tai jau penktasis ciklo pokalbis. Jis nuvedė muzikologę Lukreciją Stonkutę ir fotografą Tomą Tereką į etnomuzikologės Daivos Vyčinienės darbo kabinetą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Pokalbio herojė – aktyvi tradicinės muzikos propaguotoja, atlikėja ir skleidėja D.Vyčinienė – pasidalijo mintimis apie savo netikėtą profesinį posūkį į etnomuzikologiją, meilę sutartinėms ir išskirtinį etnomuzikologų gyvenimo būdą.
- Kokia jūsų nuomonė apie gan paplitusį teiginį, ypač tarp atlikėjų, kad muzikologais ar etnomuzikologais tampa nevykę muzikantai?
- (Juokiasi) Iš tiesų būna įvairių nutikimų, kurie lemia mūsų tolesnį gyvenimo kelią. Pavyzdžiui, aš pati mokiausi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, fortepijono klasėje pas Eugenijų Ignatonį, vėliau – pas prof. Veroniką Vitaitę.
Tiesą sakant, jaučiau nemažą scenos baimę ir per egzaminus pasirodydavau prasčiau, nei būdavau pasiruošusi. Aštuntoje klasėje tėvai man nupirko dviratį, kuriuo važinėdamasi pasitempiau ranką – prieš pat egzaminus. Apie šį įvykį bijojau prasitarti mokytojams, tad ilgokai grojau jausdama skausmą.
Galima sakyti, kad į muzikologiją patekau būtent todėl, kad nebegalėjau groti, tiksliau – nebetikėjau savimi kaip pianiste. Tačiau etnomuzikologijos krypties pasirinkimas buvo visiškas atsitiktinumas. Paskutiniaisiais mokyklos metais mokytoja muzikologė Ona Narbutienė (matyt, žinodama, kad dainuoju folkloro ansamblyje) manęs paklausė, ar nenorėčiau stoti į folklorą.
Aš neturėjau nė menkiausio supratimo, kokia tai specialybė. Tad paakinta O.Narbutienės, nuėjau į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją susipažinti su Laima Burkšaitiene, kuri anuomet buvo vienintelė muzikinio folkloro dėstytoja, žinoma visoje Lietuvoje specialistė. Būtent jos dėka aš „pagavau kablį“ ir visam gyvenimui pamilau folklorą. Tad, galima sakyti, mano kelias į etnomuzikologiją prasidėjo atsitiktinumo dėka, kuris peraugo į visiškai natūralų domėjimąsi šia sritimi.
- Ar tai ir buvo pradžių pradžia, o gal kelias į tradicinę muziką prasidėjo kiek anksčiau?
- Mano tėvelio šeima buvo labai daininga. Laikydavomės tradicijos: per mano bobutės Onos vardadienį (Onines) visa giminė suvažiuodavome į Panevėžio rajone esantį Uliūnų kaimą. Būtent iš to laikotarpio prisimenu neapsakomą smagumą drauge su visais ne valgyti, ne gerti, bet dainuoti, kartais net iki penktos valandos ryto.
Žinoma, tos dainos nebuvo vien lietuvių liaudies, – pasitaikydavo nemažai romansų, estradinės muzikos hitų. Vėliau dainavau M.K.Čiurlionio menų mokyklos folkloro ansamblyje, kuriam iš pradžių vadovavo violončelininkas Kazimieras Kalibatas. Jis mus mokė labai rimtų dalykų – supažindino su kalendorinėmis šventėmis, jų dainomis, pasakojo apie mitologiją.
Tuomet aš supratau kokios „bevertės“ buvo tos dainos, dainuotos drauge su gimine (tiesa, dabar apie tai galvoju visiškai kitaip).
- Paprastai žmonės, išgirdę sąvokas „folkloras“ ar „etnomuzikologija“, įsivaizduoja kaimo aplinką, dieduką su armonika rankose, vilkintį tautinį rūbą. Tačiau juk šiais vaizdiniais minėtų sąvokų reikšmė nepasibaigia. Kokias gi veiklos sritis apima etnomuzikologija?
- Aš visai nesistebiu, jog būtent tokie stereotipiniai vaizdiniai kyla mūsų galvose. Čia meškos paslaugą daro televizijos laida „Duokim garo!“. Būtent joje pateikiamas „diedukų su armonika rankose“ ir šokėjų su tautiniais rūbais formatas. Dažnu atveju tai yra tam tikras surogatas, kuris toli gražu neprilygsta tikrajai tradicinei muzikai.
Tai visiškai pramoginė, komercinė laida, kurios prodiuseriams svarbu tik aukšti reitingai. Tačiau net ir tokio formato laida galėtų ir turėtų tapti etnomuzikologų tyrimo objektu. Iš tiesų etnomuzikologijoje yra labai daug veiklos sričių. Pavyzdžiui, mano pačios veikla ypač suaugusi su sutartinėmis.
Viskas prasidėjo nuo sutartinių dainavimo iš tautosakos tyrėjo, rinkėjo ir skelbėjo Zenono Slaviūno sutartinių rinkinių. Tuo metu neturėjome autentiškų įrašų, tad drauge su tuometinėmis „čiurlioniukėmis“, dabar – kolegėmis Auste Bareikyte-Nakiene, Aušra Navasaityte-Žičkiene, Ingrida Karbauskaite – dainavome taip, kaip mums atrodė geriausia.
Vėliau, susiformavus dabartinei sutartinių giedotojų grupei „Trys keturiose“ (pasikeitus dainininkių sudėčiai), pradėjome keliauti po svečių kultūrų kraštus, bendrauti su džiazo, alternatyvios, elektroninės muzikos kūrėjais. Tad palyginus mūsų anuometinį sutartinių atlikimą ir dabartinį įdirbį – skirtumas lyg žemė ir dangus.
Kai sutartinės 2010 m. buvo įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą, pagausėjo seminarų, kursų, stovyklų, susijusių su sutartinių dainavimu. Pajutau poreikį skleisti sutartinių žinią kuo patrauklesne forma ir aš. Išleidau kelis sutartinių pradžiamokslius su kompaktinėmis plokštelėmis, Akademijoje paskelbiau sutartinių kursą anglų kalba „Erasmus“ studentams – jiems skirtas atskiras pradžiamokslis anglų kalba.
Dar viena įdomesnių pastarųjų metų veiklų – kompaktinės plokštelės „Bitela“ (sutartinių apie bites) įrašymas ne studijoje, bet gamtoje, Stripeikių bitininkystės muziejuje. (šypsosi)
Manau, kad mano sampratą apie galimą sutartinių vietą šiuolaikinėje kultūroje formavo šiuolaikinės muzikos atlikimo patirtis. Nedaug kas žino, kad aš daugelį metų buvau kompozitoriaus Šarūno Nako vadovaujamo „Vilniaus naujosios muzikos ansamblio“ narė. Atlikome Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Algirdo Martinaičio, Nomedos Valančiūtės, Ryčio Mažulio ir kitų kompozitorių kūrinius.
Šiandien esu susitelkusi į tradicinės muzikos atlikimą. Be sutartinių, dar dainuoju ir savo vyro Evaldo Vyčino vadovaujamame folkloro ansamblyje „Visi“, kuriame specializuojamės žemaičių krašto dainose. Drauge su Evaldu, pritardami kanklėmis, dainuojame ir Antano bei Jono Juškų dainas, užrašytas XIX a...
Taigi mano „muzikologo scena“, galima sakyti, labai didelė – apima ir Lietuvos kaimus bei miestelius, ir Europos folkloro bei alternatyvios muzikos festivalius, ir kamerinius pasirodymus subtiliai Japonijos publikai, ir prestižines Europos bei JAV erdves – Ščecino filharmoniją, Johno Kennedy centrą (Millennium Stage at the Kennedy Center) Vašingtone ir kt.
- Ar randate laiko sau? Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?
- Labai pasigendu laisvo laiko. Štai visai neseniai organizavome „NordTrad-Dainava 2019“ – Šiaurės ir Baltijos šalių folkloro Vilniuje ir Kaune konferenciją. Buvau labai pervargusi, tad po renginio važiavau pas mamą į sodą – ne tiek padėti, kiek „sukišti“ rankas į žemę ir nuleisti nervų kamuolį (juokiasi).
Labai mėgstu važinėtis dviračiu, plaukioti. Nuo vaikystės man sekėsi gerai plaukti, nes buvau aukšta, ilgų rankų, tad trenerė pradėjo įkalbinėti mesti meno mokyklą ir siekti plaukikės karjeros. Žinoma, muzika nugalėjo.
- Man yra tekę lankytis, taip pat nuotraukose matyti savo bendraamžių jaunųjų etnomuzikologų namus, kurie primeną nedidelį muziejų. Ten galima rasti autentiškų buities įrankių, muzikos instrumentų, rūbų. Ar ir jūs gyvenate panašioje aplinkoje?
- Instrumentų namie tikrai turime, nes vyras jų parsiveždavo iš įvairių ekspedicijų. Tarkime, net koridoriuje kabo bene penki ar šeši rankų darbo smuikeliai! Tad šiek tiek autentikos galima rasti ir pas mus.
- Kokius pastebėjote esminius skirtumus tarp savo kartos ir jaunųjų folkloro atlikėjų?
- Jaunieji folkloro atlikėjai – labai laisvi žmonės.
- Laisvesni negu jūsų kartos?
- Manau, kad taip. Mes buvome labiau „užsispaudę“. Tiesa, šiandien ir mano pačios apranga yra žymiai laisvesnė (gal ir dėl įvairios pasiūlos) – nemėgstu „akademinio“ stiliaus drabužių. Bet, kalbant apie nūdienos kartą, ypač skiriasi elgesys scenoje, grojimo ir aprangos stilius.
Pavyzdžiui, minėtosios konferencijos pabaigoje vyko koncertas, kuriame atlikėjai, suskirstyti į grupes maždaug po 10 studentų, turėjo parengti muzikinius projektus. Kai kurie jų scenoje pasirodė be batų, mūvėdami ryškias spalvotas kojines. Turbūt muzikus profesionalus ištiktų širdies priepuolis, pamačius tokį vaizdą. Tačiau dėl to negalima piktintis, nes jaunimas tai daro labai natūraliai, nesiekdami šokiruoti kitų.
- Tenka pastebėti, kad ir vyresnės kartos atstovai rengiasi savaip: moterys, kaip ir jūs šiandieną, daugiausia dėvi ilgus sijonus, vyrai – languotus marškinius, vyrauja ne itin ryškios spalvos. Galbūt tai jūsų kartos sutartinis „dress kodas“?
- Tikra tiesa! Aš pati nesu labai ryškių spalvų mėgėja. Galbūt dėl domėjimosi folkloru ir renkamės natūralias, žemiškas spalvas. Manau, tai susiję su mūsų gyvenimo būdu. Tačiau tai nebūtinai taikytina visai kartai – juk ir dabartinis jaunimas rengiasi skirtingai. O dėl vyrų languotų marškinių drįsčiau prieštarauti. Pavyzdžiui, mano vyrui, kuris vadinamas „folkloro tėvu“, neįpirši languotų marškinių. Labai daug stereotipų mūsų galvose.
- O galima sakyti, kad jūs, folkloristai, esate mažiau linkę į naujoves, sparčiai modernėjančias technologijas?
- Ne, nėra visiškai taip. Modernėjančios technologijos yra būtinos net ir pačiam folklorui kokybiškai įamžinti, saugoti, publikuoti ir pan. Pastaruoju metu visas mūsų muzikinio folkloro archyvas yra skaitmeninamas, tampa atviras pasauliui. Tiesiog mes, folkloristai, stengiamės branginti ne vien pačius naujausius, dažnai vienadienius produktus, o tai, kas tvaru, kas nugludinta laiko, tai, kas dar išlikę natūralaus. Tai nesikerta su technologijų modernėjimu.
Žinoma, tarp folkloristų yra labai įvairių žmonių. Net žvelgiant į šiandien studijuojantį jaunimą galime rasti ir „modernistų“, ir visiškų autochtonų.
Štai vienas studentas iš Raseinių yra visiškas „grynuolis“, lyg atkeliavęs iš XIX a. pabaigos: atitinkama apranga, tarmiška kalbėsena, meilė savam kraštui. Tačiau paradoksas – jis puikiai gaudosi ir šiuolaikinėse technologijose. Daug kas priklauso nuo žmogaus asmenybės.
- Kokiomis savybėmis turi pasižymėti etnomuzikologas?
- Didžiuliu žingeidumu, užsispyrimu. Jis neturi būti užsidaręs siauroje folkloro problematikoje, nes norint suvokti savo šalies folkloro savybes reikia žinoti pasaulinį kontekstą. Taip pat labai svarbu derinti teoriją ir praktiką.
Prisimenu iš savo jaunystės: kai vedžiau Akademijoje vieną folkloro ekspedicijos vakarą, manęs klausėsi ir etnomuzikologė Genovaitė Četkauskaitė., – renginiui pasibaigus, ji man pradėjo „suokti“, kad esu auganti talentinga etnomuzikologė, jog reikia „mesti visus dainavimus ansambliuose“. Po to vakaro dar gan ilgai ji bandė mane įtikinti orientuotis tik į mokslinę kryptį. Aš su tuo visiškai nesutinku, nes daugybė teorinių veikalų yra paremti praktine patirtimi.
- Pridurčiau, jog etnomuzikologas turėtų ypač mylėti tradicinę savo šalies muziką. Tačiau nemanau, jog atliekate ar klausotės tik jos?
- Pastaruoju metu klausausi ypač mažai muzikos, nes labai pavargstu nuo kasdienių darbų, juk dar esu ir Etnomuzikologijos katedros vedėja. Tačiau mėgstu džiazą, pasiklausau ir elektroninės muzikos (norisi suprasti, kuo gyvena mano pačios vaikai, studentai).
Smalsu, kokios mintys dabar sklando jauniausios kartos kompozitorių galvose. Stengiuosi, kiek spėju, sekti jų kūrybos kelią apsilankydama koncertuose. Tiesa, nuo seno esu neabejinga Johanno Sebastiano Bacho muzikai. Namie turiu abu „Gerai temperuoto klavyro“ tomus, tad retkarčiais atsiverčiu ir skambinu fortepijonu valandą ar net kelias, kol išsivalo mintys.
- Kai buvote maža, kuo svajojote tapti užaugusi? Gal svajonė išsipildė?
- Gydytoja. Mano mama buvo puiki kaulų chirurgė. Matydavau, kaip mama dėvi gražų baltą chalatą, stačią kepurę. Girdėdavau, kaip vakarais jai skambindavo įvairūs žmonės, norėdami pasikonsultuoti.
Mane žavėjo tai, kad mama galėjo padėti daugybei žmonių, buvo visiems reikalinga. Tačiau mokiausi meno mokykloje, tad labai natūraliai nukeliavau muzikos kryptimi.
