Penktadienį išplatintame pareiškime, adresuotame minėtiems politikams, teigiama, kad apskritai nereikėtų griauti sovietmečio epochą atspindinčių paminklų, nes taip „neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių“.
Anot sąjungos atstovų, P.Cvirka buvo „vienas talentingiausių ir žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų“, iki sovietmečio jo kūryba buvo „itin kokybiška, tačiau viskas pasikeitė parsivežus Stalino saulę“.
„Todėl ir šį paminklą derėtų palikti aikštėje, o aplinką patraukliai sutvarkius, paliekant medžius ir žalius skverus, pritaikyti visuomenės reikmėms ir atverti naujas galimybes socialinei kultūrinei raiškai. Juk griaudami sovietmečio paminklus neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių, priešingai – apie juos reikia kalbėti, kad ateityje panašūs įvykiai nesikartotų ir nauji cvirkos nepultų mums vežti naujos saulės“, – teigiama pareiškime.
Svarstoma, kad P.Cvirkos skvere prie paminklo galėtų būti pritvirtinta informacinė lentelė apie rašytojo kūrybą ir gyvenimą, skveras taptų vieta, kurioje „vyktų istorijos pamokos apie į sovietinio režimo pinkles įkliuvusius kairiąsias pažiūras išpažinusius tautiečius, kuriems atrodė, kad sovietinė sistema jas atitiko“. Anot rašytojų, daugelis jų vėliau suprato klydę, tačiau ne visi spėjo pagarsinti apie savo nesitaikstymą su sistema.
Rašytojų sąjungos teigimu, P.Cvirka „kaip ir daugelis kitų to meto maištingų ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos inteligentų“, jaunystėje buvo susižavėjęs marksizmu ir Sovietų Sąjungos propaguojamomis idėjomis, o jų paveiktas galbūt pakenkė ne vienam savo tautiečiui.
„Tačiau yra pagrindo manyti, kad už šį savo paklydimą užmokėjo gyvybe“, – rašoma pareiškime.
P.Cvirka mirė 1947 metais, būdamas 38-erių, o tai, pasak rašytojų, buvo laikas, „kai imta rimtai susidoroti su režimo nuostatų neatitinkančiais intelektualais“.
„Sprendžiant iš palikto romano „Upė negrįžta“ rankraščio, P.Cvirka buvo kaip tik vienas iš tų, kuriuos reikėjo pašalinti (...). Visų P.Cvirką pažinojusių amžininkų liudijimuose atrandame pastebėjimus, kad jis buvo labiau emocingas negu racionalus ir, remdamiesi rašytojo Gasparo Aleksos surinkta archyvine medžiaga, matome, kad ir Rašytojų sąjungos pirmininko pareigos P.Cvirkai buvo ne nomenklatūrinis karjeros laiptas, o priverstinis, nekenčiamas darbas“, – tvirtina Rašytojų sąjungos atstovai.
Sostinės konservatoriai jau praėjusią kadenciją ragino nukelti paminklą, tačiau sprendimas taip ir nepasiekė tarybos. Šią kadenciją į sostinės valdančiąją koaliciją grįžę konservatoriai įtraukė P.Cvirkos paminklo nukėlimą į koalicijos sutartį, tačiau apie konkrečias datas dar nekalbama.
Rašytojai pažymi, kad 2017-aisiais Vilniaus miesto savivaldybės politikų ir įvairių ekspertų komisijos pasisakymas už paminklo nukėlimą kelia abejonių, nes už tai balsavo aštuoni iš 17 narių, į ekspertus įtraukti ir apie tai nieko nežinojęs poetas, P.Cvirkos sūnėnas Tomas Venclova, taip pat poetas, literatūrologas ir dabartinis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
„Neįmanoma paneigti, kad Lietuvos žmonėms per daugelį metų šis paminklas buvo siejamas su „Žemės maitintojos“ ir „Cukrinių avinėlių“ autoriumi. Su šio talentingo rašytojo knygomis išaugo kelios kartos, kai kurios novelės yra ir liks lietuvių literatūros klasika, todėl reikėtų atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo sudėtingo, prieštarų kupino gyvenimo. Negi visuomenė tokia nebrandi, kad ją ideologiškai veiktų ir net žalotų (!) skverelyje stovintis P.Cvirka, per tiek metų sutapęs su ta vieta?“ – klausia rašytojai.
Paminklo nukėlimo šalininkai teigia, kad P.Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui.
