Savo neįtikėtinas patirtis ir pažintis su kalnų bei džiunglių žmonėmis Šarūnas sudėjo į dokumentinį filmą „Paprastos svajonės“. Filmo premjera kino teatre „Multikino“ – jau rytoj, antradienį, 19 valandą.
- Į Nepalą išvykai be kino kameros, nusprendęs filmuoti fotoaparatu. Toks pasakojimo būdas žiūrovus tarsi dar priartina prie šalies, apie kurią pasakoji, ir jos žmonių.
- Neturėjau nei laiko, nei finansinių galimybių pasiruošti filmavimui – negalėjau detaliai išanalizuoti Nepalo aktualijų, pasirinkti personažų, o temą išvystyti aštriai. Teko pasiskolinti filmuojantį fotoaparatą, objektyvus ir leistis į visišką avantiūrą.
Tačiau pirmyn vedė begalinis noras sukurti kažką unikalaus. Man atrodo, jei nori pažinti žmones, žanras ir technika yra svarbūs, bet tikrai antraeiliai dalykai. Technika, kurią turėjau, leido sukurti rupų, iš eskizų sudėliotą, bet labai nuoširdų ir atvirą filmą. Juo labiau, kad dirbau visiškai vienas. Kai parsivežiau medžiagą į Lietuvą, buvau šiek tiek nustebęs – kai kuriose vietose, kur nuolat plieskė saulė, pavyko netgi fokusą suvesti.
- Apie Nepalo gamtą esame matę daug dokumentikos, tačiau autentiškų pasakojimų apie žmones nėra daug. Ką tokio stebinančio pamatei šeimose, kuriose gyvenai?
- Nepale prieš trejus metus praūžęs žemės drebėjimas paliko be namų apie pusę milijono gyventojų, sugriovė ir taip menką infrastruktūrą. Daugelis nepaliečių iki šiol gyvena laikinose pašiūrėse, jie neturi lėšų atstatyti savo namus.
Nepaisant to, net skurdžiausiai gyvenantys, šiltai priims, pasiūlys, ką patys valgo. Nepaliečiai yra tarsi didelė giminė, kad ir kur nuvažiuotų, iškart suranda pažįstamų pažįstamus, kurie jaučia pareigą vienaip ar kitaip pagelbėti arba bent pakalbėti. Jei autobusas užstringa siauroje gatvelėje, iš vietos nepajudės, kol vairuotojas nepasikalbės su atsitiktinai čia atsidūrusiais pažįstamais.
Nepaliečių gyvenimą reglamentuoja itin stiprios kastų tradicijos. Dalitų – žemiausios kastos – atstovai, pavyzdžiui, negali ginčytis, užeiti į svečius, į šventyklą, kurioje meldžiasi aukštesniųjų kastų atstovai.
Apie moterų teises šioje šalyje kalbėti sunku – didžioji moterų dalis nelabai žino, ką su tomis teisėmis daryti. Įsivaizduokite, per menstruacijas jos negali rodytis virtuvėje, o gūdesnėse provincijose išvis turi pasišalinti atokiau nuo namų, gyventi lūšnelėse kalnuose ar džiunglėse.
Moterys – nemokama darbo jėga ir labai sunku įvertinti, kada pasikeis papročiai. Kai savanoriai provincijoje moko moteris anglų kalbos, jas labiausiai domina, ar jos anglų kalbą galės naudoti feisbuke. Nė viena nesidomėjo, ar kalba galėtų būti naudinga pasaulėžiūrai ar žinioms.
- Svetimam, o dar atvykėliui, nėra paprasta atsiverti. Kaip tau pavyko nepaliečius prakalbinti? Kiek laiko užtruko, kol pradėjo pasitikėti tavimi?
- Mano tikslas buvo infiltruotis į vietos bendruomenę, tapti beveik vietiniu, kiek tai išvis įmanoma. Užtrukdavo apie porą dienų, kartais – ilgiau. Sėdėdavau su jais, gerdavau arbatą, fotoaparatas gulėjo šalia, jo nenaudojau. Paskui po truputį pradėdavau filmuoti – lyg sau, lyg juos... Tikrasis pasitikėjimas atsirado, kai jiems iš tiesų pagelbėjau. Jie tikrai vertina, kad ne tik kalbi, o ir darai.
Kur kas sunkiau buvo filmuoti moteris. Tradicijos apibrėžia, kad moterys beveik nebendrauja su vyrais. Nors... Kai vieną dieną maudžiausi vieninteliame kalnų kaimelio viešame duše, susirinkusios skalbti drabužių moterys plyšo juokais. Tokio „sūrio“ dar nebuvo mačiusios, o jų drovumas nubėgo kaip vanduo...
- Budizmo filosofija tau pačiam nėra svetima. Ar religinės pažiūros leidžia dar arčiau priartėti prie vietos žmonių?
- Nepale religijos draugiškai sugyvena. Anot nepaliečių – viskas kilę iš Šivos: šimtai dieviškų inkarnacijų, Buda, Jėzus, Machometas. Jaunystėje labai domėjausi induizmu, šios žinios netgi labai pravertė, vietiniai leido dalyvauti induistinėse religinėse apeigose – aukojimuose. Tiesą pasakius, Nepale esama vietų kuriose metafizinę energiją jauti itin stipriai. Taigi, dėl viso pikto ir pats pasisveikindavau su dievybėmis.
- Labai iš arti susidūrei su vieta, kurią galima pavadinti – tarp gyvybės ir mirties. Ar palaikų kremavimas iš tiesų pasirodė dvasingas ritualas?
- Man sunku spręsti apie dvasingumą. Tai – ilgas ir mirusio artimiausiems žmonėms labai rimtas procesas. Jie nesiekia kuo greičiau atsikratyti numirėliu, kuo greičiau jį pamiršti. Atvirkščiai – visus metus padeda jo pomirtinėje kelionėje gyvųjų ritualais ir mintimis.
- Ir vis dėlto, nepaliečių dvasingumas kažkur dingsta, kai jie pamato rupijas. Ar buvo interviu, už kuriuos mokėjai?
- Būnant tuose kraštuose neišvengiamai už turistinį dvasingumą susimokėsi rupijomis. Nori nusifotografuoti su sadhu – mokėk. Kažkas tau angliškai neprašytas papasakoja apie šventyklą, į kurią spoksai – mokėk. Pažiūrėjai į gulintį žmogų be kojų – irgi mokėk. Bet kai žinai, kaip elgtis tokiais atvejais, nieko baisaus nenutinka. O ir paremti varguolius – reikia.
- Kartais atrodo, kad darei beprotiškiausius dalykus, norėdamas nufilmuoti vieną ar kitą kadrą. Ar buvo vietų Nepale, kur jautei pavojų?
- Viena iš įdomesnių patirčių – autobusu lėkti per kalnus. Autobuso išorėje, laikydamasis už durų rankenos, kabo peraugęs berniukas. Jis beldžia į autobuso korpusą, jei ratas pernelyg pavojingai priartėja prie 2 km aukščio skardžio krašto. Autobusą vairuoja, mūsų akimis, visiški pienburniai, kaskart džiaugsmingai šūkčiojantys, kai beveik nestabdant, įveikiamas aklinas kalno posūkis.
Kelionė motociklu 3,5 kilometrų aukštyje irgi nebuvo lengva, vienoje kalno pusėje – karšta, kitoje – ledas... Matai, eina pasišvilpaudamas vietinis vyriokas su jaku, ir jis juda greičiau nei tu, stumdamas per akmenis motociklą...
- Kokiu transportu keliavai po Nepalą?
- Kojomis, motociklu ir autobusu. Dar indišku džipu, grįžtant į oro uostą, gerasis nepalietis pavėžėjo.
- Kaip į tave žiūrėjo vietiniai, kai apsigyvenai ne viešbutyje, o vietinio namuose?
- Apsigyvenau pas bičiulį Anil, kuris man vertėjavo ir tapo ištikimu bendražygiu. Vietiniai stebėjosi, kad aš taip greitai tapau tarsi vietiniu – valgiau maistą rankomis, geriau vandenį neliesdamas butelio kakliuko, dalyvavau apeigose, domėjausi jų tradicijomis, religija, gyvenimo būdu ir svarbiausia – gerbiau juos.
- Tavo buitis buvo nepavydėtina vakariečiui. Kaip greitai galima pamiršti nepatogumus?
- Buvau nusiteikęs, kad kelionė nebus patogi, mane į priekį stūmė konkretus tikslas – nufilmuoti kuo daugiau medžiagos filmui per gana trumpą laiką. Nebuvo laiko ilsėtis, dienos buvo suskaičiuotos.
Mano probleminė nugara ant lentų pagulėjo kokias 4 dienas ir... susitvarkė, dingo skausmas. Vienintelis dalykas, kurio tikrai pasiilgau po mėnesio, buvo karštas dušas. Grįžęs iš kalnų, Katmandu viešbučio duše valandą stovėjau po šiltu vandeniu ir negalėjau užsukti čiaupo. Švaistūnas...
- Ką šioje kelionėje sužinojai apie save?
- Man buvo įdomu sužinoti, kiek galiu prisitaikyti prie išorinių sąlygų, svetimos kultūros, kokios yra mano komforto ribos. Maudynės viešame kalnų duše, klegant vietinėms moteriškėms, buvo įdomi, sakyčiau netgi intymi patirtis. Tačiau tik – pirmąjį kartą.
Vėliau pripranti ir turbūt jau galėtum nusiprausti centrinėje miesto aikštėje. Arba, padėjęs į šoną miesčioniškumą, dalyvauti religinėse apeigose, kur visą dieną aukojami gyvuliai, o vėliau juos valgyti.
Dar sužinojau, kad darau tai, kas man labai patinka ir turiu tam reikiamų įgūdžius. Beje, tai irgi svarbu žinoti.
- Kuri filmo istorija tau pačiam sukėlė daugiausia emocijų?
- Nors režisieriams patariama per daug nedraugauti su žmonėmis, kuriuos filmuoji, nori nenori tai įvyksta ir imi jaudintis dėl jų likimų. Mano pagrindiniam herojui Arun verkiant reikia antro inksto transplantacijos. Valstybė tokių išlaidų nedengia. Kad geriau įsivaizduotumėte sveikatos apsaugą Nepale, čia vienam gydytojui tenka apie 4 tūkstančius ligonių. Ligoninių, ypač periferijoje, mažai.
Arun, tik grįžęs po 6 metų tarnybos kariuomenėje, sužinojo, kad abu jo inkstai yra nesveiki. Jei tai būtų nutikę tarnaujant armijoje, jis būtų gydytas valstybės sąskaita. Dabar Arun stoikiškai su savo liga gyvena, eina savaitgaliais melstis į krikščionišką bažnyčią ir retkarčiais paklausia, kaip juda mano filmas. Labai dažnai mintimis būnu su jo šeima, toje laikinoje pašiūrėje.
- Kokią svarbiausią žinutę siunti tiems, kurie žiūrės tavo filmą?
- Džiaugtis, kiek tai yra įmanoma, savo gyvenimu, artimaisiais, draugais. Mes neįvertiname, kiek daug visko turime – jei lyginsime su nepaliečiais, gyvename visiškame pertekliuje. Keista, kad dar sugebame skųstis. Tik Himalajų neturim, o čia jau – bėda.
Šarūno Mikulskio filmo „Paprastos svajonės“ premjera kino teatre „Multikino“ – jau rytoj, antradienį, 19 valandą. Filmo idėją ir gamybą įgyvendinti padėjo TV reklamas, meninius bei dokumentinius filmus kurianti prodiuserių kompanija „Bro Production“.
