Įdomu, kad jo komentaro apie Sapiegų parko istoriją įžanga skirta JAV televizijos giganto HBO Vilniuje nufilmuotam penkių dalių serialui „Černobylis“, kuris sulaukė puikių tarptautinių vertinimų.
„Išaugo interneto paieškų apie Vilnių ir Lietuvą skaičiai, laukiame, kaip tai transformuosis į Vilnių atvykusių turistų skaičius“, - džiaugiasi P.Poderskis. Tačiau didesnė vertybė, anot jo, yra ta, kad milijonai soclageryje negyvenusių valstybių gyventojų pamatė priežastis ir sovietinę aplinką, kurios sukėlė Černobylio avariją, - „tą toksišką abejingumo žmonėms, realybės neigimo atmosferą“.
„Turbūt daugiausiai turinio sugeneravo epizodas, kuomet kelios minutės po avarijos reaktoriaus pamainos viršininkas viską neigia, o išgirdęs, kad radioaktyvumo lygis siekia 3,6 rentgeno (nes tai yra daugiausiai, kiek gali rodyti mažiausio pajėgumo dozimetras), pasako „nėra puiku, bet nėra ir tragiška”. Nes sovietinėje sistemoje, ypač jeigu esi vadovas, niekada negali pripažinti klydęs ir turi laikytis įsikibęs savo tiesų, net jeigu ir matai rusenantį grafitą čia pat ant žemės“, - dėsto savivaldybės veikėjas.
Ką tai turi bendra su Antakalnio Sapiegų parku? Net dėl kelių panašių projektų sostinėje atakuojamas R.Poderskis pripažįsta, jog atsikratę daugelio sovietinių įpročių ir pramokę vakarietiškų vadybos principų, „vis dar turime didelių sunkumų pripažinti, kad ilgą laiką kurtas planas nėra geriausias ir kad kartais reikia, kad ir kaip bebūtų skaudu, nurašyti jau padarytas investicijas ir nustoti deginti kaštus”.
Jo įsitikinimu, Sapiegų parko, kaip jis atrodė XVIII a., projektas buvo parengtas optimaliai gerai. Tačiau suabejota, ar „visą tą istoriją turime atkurti šiandien, po trijų šimtų metų pertraukos, kai tiek architektūrinės, tiek žmonių gyvenimo sąlygos yra pasikeitusios”.
Svarbiausia, kad administracijos vadovas pagaliau sutiko: „Dažnai tiek savivaldybės, tiek ir visos mūsų valstybės problema įgyvendinant didesnius projektus būna užprogramuota projektų genezės metu, kai į projekto užduoties rengimą nėra laiku įtraukiami arba informuojami suinteresuoti gyventojai, dėl kurių visų pirma bet kokie projektai ir yra daromi”.
Jei ne Antakalnio bendruomenės aktyvumas, laiškai institucijoms, viešos akcijos, Sapiegų parke jau nebūtų 200 medžių, o R.Poderskis gal niekada nebūtų ryžęsis šiai savo išpažinčiai.
Tikrai nekasdieniška iš valdininko lūpų išgirsti: „Sapiegų parko istorija — tai nėra vien tik „profesionalių protestuotojų” ar „nieko-niekur-nestatykit-viskas-blogai” žmonių pasipiktinimas. Piktinasi ir pagrįstai tai daro labai daug žmonių, labai daug žmonių to nedaro, bet tyliai pritaria, ir tik labai mažai palaiko. Palaiko išimtinai tik tie, kuriems visos statybos yra puiku, nes tai yra statybos, o statybos yra gerai.
Kodėl žmonės nepasitiki savivaldybe? Todėl, kad yra jos ne kartą apgauti. Iš dabartinės parko priežiūros, nuolaidžiavimo parko nuomininkams, susidaro tikrai blogas vaizdas, o bendruomenei pateikti lūkesčiai buvo gerokai kitokie“.
Jeigu savivaldybei reikėtų tvarkyti parką už savo biudžeto pinigus, ar ji įgyvendintų šį projektą? Pagaliau ir apie tai susimąstė miesto valdininkai, ne kartą protinti antakalniečių.
„Vilniaus miesto parkai”, kurie prižiūrėtų Sapiegų parką po rekonstrukcijos, vien parterinei jo daliai paskaičiavo apie 93 tūkstančių eurų metinei priežiūrai. „Tokią puikią dieną kaip ši visus tuos augalus reikės bent du kartus palaistyti, ir niekas į juos nežiūrės, nes karšta stovėt saulėje, o pavėsio nėra?", - svarsto P.Poderskis.
O pavėsio nebūtų – tai yra neliktų daugybės medžių - dėl projektuotojos sumanytų takų. „Atkurti barokinį parką? Prašom barokinis parkas. Sukūrėm. Tik tiek, kad pasaulyje toks atkūrimas, kaip paveldosaugos būdas, yra vienas iš pačių labiausiai vengtinų ir tik kraštutinė priemonė.
Nenorime ir negalime daryti parko bile daryt. Savo prioritetus turime nusistatyti taip: kokybė (plačiaja prasme apimant ne tik sprendinių kokybiškumą, bet ir jų tinkamumą vietai, santykį su supančia erdve, atitikimą miesto ir miestiečių poreikiams ir t.t.), įgyvendinimo kaina ir tik tuomet laikas, per kurį turime atlikti darbus.
Norėčiau, kad tai būtų ateities parkas. Integruojantis visus kultūrinius ir istorinius sluoksnius ir kuriantis dar vieną naują. Paveldas turi būti ne pažodžiui nurašomas, o pacituojamas išryškinant jį, bet išsaugant ir bioįvairovę, atliepiant viso parko situaciją ir žmonių, kurie ten gyvena ir dirba poreikius.
Iš esmės tai mes susirgome nuo nesikalbėjimo, uždarumo. Gydysimės kalbėjimusi ir atvirumu. Stengsimės išmokti pamokas, o jeigu tai pavyks, tai pavyks ir projektas. Pradėkime nuo pauzės, nuo tvorų nukėlimo ir pasimėgavimo šiuo parku, veiklų jame išlaikymo, pastiprinimo ir pritraukimo.
Kalbėkimės, diskutuokime apie idėjas tol, kol viską išsakysime. Pažiūrėkime, kaip šie visi siūlymai jungiasi ir ką dar galėtume pridėti. (...) Pateikime šiuos duomenis ir skelbkime konkursą - galbūt ir tarptautinį idėjai ir projektuotojui atsirinkti.
Pradėkime švęsti labiau tai, ką turime, o tuomet sužinosime ir ką norime sukurti", - rašo P.Poderskis kviesdamas jau šiandien visus patirti, „kas parke yra".
18 val. Sapiegų parke, prie Antakalnio seniūnijos ( Antakalnio g. 17) vyks koncertas „Už Sapiegų parko išsaugojimą“, kuris buvo sumanytas dar prieš sprendimą nukelti parko tvarkymą. Taigi dabar tai bus ne tiek protesto, kiek džiaugsmo akcija švenčiant antakalniečių ir viso Vilniaus pergalę prieš biurokratų savivalę.
Vakare dayvaus sutartinių giedotojų grupė „Ūtara“, gitaritas Juozas Milašius, multiinstrumentininkas Skirmantas Sasnauskas, poetas ir dainų kūrėjas Domantas Razauskas, istorikas Donatas Jokūbaitis. Bus skaitomos baroko autorių – Motiejaus Sarbievijaus, Jono Radvano, poetų Kazio Bradūno, Juditos Vaičiūnaitės, J.Prevert'o eilės.
