8 ½ portreto: Robertas Verba

Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose „Studio Nominum“ pristatys naujausią režisierių Audriaus Stonio bei Kristinės Briedės filmą „Laiko tiltai“, pasakojantį apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą. Vienas iš aštuonių filmo herojų – lietuvių režisierius Robertas Verba.

 R.Verba. Kadras iš filmo „Laiko tiltai“.
 R.Verba. Kadras iš filmo „Laiko tiltai“.
R.Verba kartu su rašytoja I.Simonaityte.<br>A.Tarvydo nuotr.
R.Verba kartu su rašytoja I.Simonaityte.<br>A.Tarvydo nuotr.
 Kadras iš R.Verbos filmo „Šimtamečių godos“.
 Kadras iš R.Verbos filmo „Šimtamečių godos“.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Aug 16, 2019, 4:56 PM, atnaujinta Aug 16, 2019, 4:57 PM

„Pirma stengiuosi suartėti su žmonėmis, pripratinti juos prie aparato. Kai jie nebesidairo į mane, pamiršta kamerą, pradedu darbuotis“, – sakė R.Verba.

R.Verba – kino režisierius, operatorius, laikomas Lietuvių poetinės dokumentikos pradininku. Jo filmografijoje – daugiau nei 30 dokumentinių filmų ir apie 100 kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ siužetų.

R.Verba priskiriamas jaunųjų dokumentikos kino kūrėjų kartai. Tai režisieriai, 7-ojo dešimtmečio pradžioje grįžę iš Kinematografijos instituto Maskvoje (VGIK) ir atsinešę naują požiūrį į filmų kūrimą. Tarp jų – tokie kūrėjai kaip Almantas Grikevičius, į kino istoriją įėjęs filmu „Laikas eina per miestą“, Algirdas Dausa, žinomas dėl vaidybinių filmų, kaip „Jausmai“, bei pats R.Verba.

Iki 7-ojo dešimtmečio okupuotoje Lietuvoje vyravo propagandiniai, angažuoti dokumentiniai filmai, tarnaujantys sovietų valdžios lūkesčiams. Naujoji karta tapo išskirtinė pažvelgdama į žmogų ir jo asmeninę istoriją, kalbėdama vaizdais, o ne žodžiais. Vaizdo, montažo ir garso žaismu buvo kuriama metaforinė, simbolinė kalba. Lietuvos kino pasaulyje tai buvo visiškai nauja.

Žinomiausiuose ir labiausiai įvertintuose R.Verbos filmuose, kaip „Senis ir žemė“, „Čiutyta rūta“, „Šimtamečių godos“, įamžinti senieji Lietuvos gyventojai. Kituose režisieriaus kūriniuose taip pat dažniausiai atsigręžiama į natūralią Lietuvos kaimo aplinką ir jos paprastus, tikrus žmones, kurie, gyvendami paprastą gyvenimą, sovietinių „herojų“ kontekste galėjo atrodyti kaip maištautojai.

Filmas „Šimtamečių godos“ oficialiai buvo kuriamas Lenino šimto metų jubiliejaus metinėms. Tačiau R.Verba žvelgė ne į sovietų „herojus“ ar Sąjungos pasiekimus, o į šimto metų sulaukusius senolius. Kino juostoje įamžinti itin nuoširdūs jų atsivėrimai, pasakojimai apie jaunystę, senatvę, bėgantį laiką. Kaip sako viena filmo veikėjų, kuri neatsimena savo gimimo datos, jie gyvi „nuo pradžios pasaulio“.

Vis dėlto, ko gero, žinomiausias režisieriaus filmas – „Senis ir žemė“. Tai buvo pirmasis režisieriaus R.Verbos filmas. Kaimo šviesuolis Trimonis, kurį pats R.Verba vadino „patriarchalinio Lietuvos kaimo filosofu“, pasakoja apie gyvenime patirtą vargą, apie džiugias akimirkas, kaip sūnūs stengėsi mokslą gauti, apie žmoną, su kuria ranka rankon gyvenimą nugyveno, ir kitas asmenines istorijas.

Kino kritiko Laimono Tapino teigimu, „nedažnai pasitaiko, kad jau pirmas kino režisieriaus filmas būtų pasisekęs. (...) ir jau visai retas reiškinys, kad pirmas kūrinys pasuktų į naujas vėžes visą kinematografiją. R.Verbos pirmagimis – filmas „Senis ir žemė“ lietuvių dokumentiniam kinui turėjo būtent tokios įtakos.“

Apie filmo sukūrimą pasakojo pats režisierius: „Kartą „Švyturyje“ pamačiau Trimonių šeimos nuotrauką. Penki vaikai, visi muzikantai – reikia sukurti siužetą. Nuvažiavom. O sūnus vis apie tėvuką užsimena. Grįždami pro Molėtus ir užsukom pas senąjį Anuprą Trimonį. Taip susipažinom su šiuo filosofu. Jis, patriarchališkojo Lietuvos kaimo šviesuolis, visaip stūmė ir išstūmė savo vaikus į mokslus – visi penki tapo pedagogais (vienas net dėstytoju) ir visi muzikuojančiais. Trimonį, blaiviai mąstantį žmogų, senatvėje užgula didieji klausimai: kodėl žmogus turi mirti, kodėl nėra amžinybės?“.

Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, R.Verba „suformavo genetinį lietuvių kino dokumentikos fondą – jo stilistines ypatybes, polinkį į metaforišką vaizdą ir savotišką išraiškos priemonių minimalizmą“.

Režisieriaus A.Stonio nuomone, R.Verbos kūryba – „tai švariausia dokumentika. Man niekas nei apie praėjusį laiką, nei apie žmones tiek daug nepasakė, nors tiesioginės informacijos tuose filmuose kaip ir nėra“.

R.Verba – pirmasis dokumentinio kino kūrėjas, apie kurį buvo parašyta knyga. Rūta Oginskaitė, kino kritikė, 2010 metais išleido knygą pavadinimu „Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą“, pateikiančią išsamų režisieriaus portretą, sudėtą iš įvairių pokalbių, tekstų, kolegų bei paties režisieriaus prisiminimų.

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.