Filmo „Gimtinė“ pasakojimo centre – dvylikametis Kovas, kuris, griuvus geležinei uždangai, 1992-aisiais pirmą kartą aplanko savo tėvų gimtinę Lietuvą.
Jo mama Viktorija tikisi Lietuvoje pradėti naują gyvenimą. Šeimai priklausiusioje sodyboje apsigyvenę kiti žmonės, tad Viktorija turi apsispręsti, kiek toli ji pasirengusi žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.
„Gimtinė“ – debiutinis ilgametražis lietuvių kilmės režisieriaus iš JAV T.Vengrio kūrinys. Filmo istorija įkvėpta režisieriaus vaikystės prisiminimų apie keliones po Lietuvą, kai ji atgavo nepriklausomybę.
– Kaip ir kodėl kilo sumanymas kurti „Gimtinę“? – pasiteiravau T.Vengrio.
– Motyvai būna įvairūs – kartais pats nesupranti, kas jautriausiai veikia žmogų. Šio filmo idėja išlindo netyčia.
Vienam draugui papasakojau pirmosios kelionės į Lietuvą įspūdžius. Atsimenu, kad iš Amerikos atvežėme pilną lagaminą lauktuvių, tarp kurių buvo kramtomosios gumos dėžių. Namuose mums buvo draudžiama kramtyti gumą ir nesupratau, kodėl mes tiek daug jos vežamės į Lietuvą. Bet kai su sese išsinešėme kramtomosios gumos į kiemą, dėl jos beveik kilo muštynės.
Tada supratau, kad Lietuva – tarsi kitas pasaulis, ne toks, apie kokį mums pasakojo tėvai. Visa tai išdėsčiau draugui ir jis iškart pasakė: „Čia juk filmas!“
Man tuo metu taip neatrodė. Bet vėliau pasikalbėjau su mama apie jos įspūdžius grįžus po daugelio metų į gimtinę ir pats susijaudinau: supratau, kokia svarbi mamai buvo ta kelionė, kaip ji norėjo, kad mums su seserimi patiktų jos gimtinė, kad jaustume vienybę su Lietuva. Supratau, kad čia paslėpta tam tikra emocija, kažkas gilesnio, ko pats dar nesu ištyręs iki galo.
Pradėjau tyrinėti ir kuo toliau, tuo aiškiau suvokiau, jog iš to galima sukurti filmą. Filmą ne tik apie mano ar mamos praeitį, santykį su Lietuva, bet kur kas universalesnį, pavyzdžiui, apie grįžimą į namus, kurių nebėra.
Be to, dabar pasaulyje, ypač Vakarų, tiek daug svarstoma apie tapatybę, namų palikimą, klausiama, kokią įtaką šalis, kurioje gyvename, daro mums, mūsų istorijai, savasčiai, šeimai. O gal mus formuoja socialinis statusas?
Tema man buvo pasiūlyta netyčia, bet tik nagrinėdamas ją supratau, kokia ji man svarbi. Tikiuosi, ir kitiems.
– Kas jums yra gimtinė? Ar tai kraštas, ar kokia metafora? Pamenu, dar sovietiniais laikais kai kas stebėjosi, kodėl pasaulinio garso pianistas Sviatoslavas Richteris neemigruoja, nors tuo metu daug muzikų vyko iš Sovietų Sąjungos į Vakarus. Kažkas paaiškino: „O kur jam emigruoti? Juk jis gyvena muzikoje.“
– Žodis „gimtinė“ kartais labai sureikšminamas, bet išties tai sudėtingas klausimas. Jeigu ieškai tapatybės, savo vietos, sunkiai ir surasi.
Man gal paprasčiau – mano tėvai tapatinasi su Lietuva, aš irgi susitapatinau, nesijaučiau amerikietis, bet iš esmės mano tapatybė nėra susieta nei su Amerika, nei su Lietuva.
Šios šalys vienintelės, kuriose esu praleidęs daug laiko, matyt, kažkur yra ta gimtinė. Bet tai klausimas, kurį sprendžiu ir dar kurį laiką spręsiu.
– Filmas grįstas jūsų biografijos motyvais. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankėte 1992-aisiais. Kokią radote Lietuvą?
– Atsimenu kaip per miglas – buvau dar gana mažas, septynmetis. Prisimenu, kad buvo labai karšta ir Vilniuje smirdėjo. Gal todėl mama pasistengė kuo greičiau mus išvežti į užmiestį – gamtoje man labai patiko.
Negalėjau atsistebėti, kad galima prieiti prie medžio, nuo šakos nusiskinti obuolį ir suvalgyti – esu miestietis, užaugau Vašingtone, ir tas obuolio skynimas man buvo kaip magija.
Kaip stebuklas atrodė ir tvenkinys, kuriame kurkia varlės, – tokį vaizdą buvau matęs tik animaciniuose filmuose, o čia išeini į kiemą ir girdi gyvą koncertą.
Kai kas manęs dabar teiraujasi apie tuometį maistą. Amerikoje lietuviškas maistas buvo mamos ruošiami koldūnai, kugelis ir blynai, tad ir Lietuvoje norėjau tik blynų – kokios nors šaltienos nesinorėjo.
Vėliau į Lietuvą grįždavau kas vasarą ir patyriau įvairiausių nuotykių. Man buvo duota visiška laisvė – gal tai buvo tėvų klaida mane taip palikti, nes Amerikoje auklėjo gana griežtai. O čia patyriau visus pirmuosius paaugliškus nuotykius: pirmą kartą parūkiau, pirmą kartą prisigėriau, pirmą kartą pasibučiavau, net susimušiau.
Pamenu, dar neturėjau nė dvylikos, kai kažkur Dzūkijoje mane pradėjo mokyti vairuoti „Žiguli“. Man nebūtų net šovę į galvą sėsti prie vairo, bet ten, kaime, važiuodamas vieškeliais gavau pirmąsias vairavimo pamokas. Išmokau net melžti ožką – tėvo pusseserė išmokė. Pamenu, kaip pamelžiau ir gėrėme pieną.
Mano atsiminimai labai smagūs. Štai kartą sugalvojome iš kaimynų pasivogti rabarbarų. Man nieko netrūko, bet draugai pasiūlė – negi atsisakysi. Net nežinojau, kas tie rabarbarai – kažkokie dideli salierai.
Mums beskinant išlindo moteriškė ir pradėjo rėkti. Griebėme rabarbarus, sprukome, susėdome ir graužiame su cukrumi. Tokius nuotykius pasakodavau draugams Amerikoje ir jie negalėdavo patikėti.
Vasaros įspūdžių buvo gausybė: išvažiuoji į sodybą, kurioje nėra nei vandens, nei elektros, atrodytų, amerikiečiui turėtų būti ganėtinai baisu, bet man tai buvo „superfaina“ – semdavau vandenį iš šulinio, išvietėn eidavau į būdelę už tvarto. Romantika.
– Dabar, praėjus beveik trims dešimtmečiams, bandėte tą laikotarpį atkurti savo filme. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Filme norėjosi sukurti autentišką atmosferą, stengėmės laikytis savo krypties – nekūrėme nei ko nors ypač gražaus, nei ypač bjauraus. Tiesiog to meto kasdienybę vaiko akimis. Kad ir koks chaosas aplinkui tvyrotų, vaikai visada sugeba atrasti magijos ir grožio.
Norėjau tiksliai atkurti 1992 metus, prie to labai prisidėjo mūsų dailininkas Ramūnas Rastauskas, bet Vilniuje sunku atgal pasukti laiko ratą – jokie lietuvių filmai neturi HBO „Černobylio“ biudžeto, negalime išvaryti visų automobilių ir vietoj jų pristatyti „Žiguli“, apdengti visų pastatų, užmaskuoti plastikinių langų.
Daugiausia filmavome už miesto – Pagiriuose suradome porą butų, aplink kuriuos auga daug medžių, mažai matyti gatvės, automobilių, pavyko rasti sodybų, kurios paliktos tokios, kaip atrodė seniau.
Džiugu, kad visa komanda, kuri prisiminė tą laikotarpį, labai norėjo prisidėti, pasakojo, kokios muzikos klausėsi, kokius radijo apartus turėjo, kokie įrenginiai stovėjo vaikų žaidimo aikštelėse. Taip sugebėjome surasti ir atkurti tą pasaulį.
– Kaip pavyko dirbti su kūrybine komanda? Ar radote bendrą kalbą, o gal būta keblumų, skirtingų požiūrių?
– Visur, net Amerikoje, galima rasti požiūrių skirtumų. Suburti kūrybinę komandą, manau, vienas sudėtingiausių dalykų. Ne veltui režisieriai dirba su tais pačiais operatoriais, montažo režisieriais, dailininkais. Kai randi ką nors, su kuo susikalbi, yra palaima.
Lietuvoje dirbau pirmą kartą ir nesakyčiau, kad būta kūrybinio nesusikalbėjimo – daug kas čia jau yra bendradarbiavę ir su HBO, ir su BBC, vakarietiškų filmų, serialų kūrėjais, įvaldę amatą.
Pavyko ir dėl aktorių. Buvau įspėtas, kad lietuvių aktoriai iš teatro nelabai moka vaidinti kine, bet džiaugiuosi – visi gerai suvaidino, nors kai kuriose scenose reikėjo padirbėti, kad pasiektume tai, ko aš noriu. Man patinka filmai, kuriuose emocijos subtiliai perteikiamos žvilgsniais, minimaliomis priemonėmis, kai nereikia vaidinti – tereikia įsijausti.
– Pagrindinis filmo herojus – paauglys berniukas Kovas, kurį vaidina Amerikoje gimęs ir užaugęs, tačiau dažnai į Lietuvą atvykstantis Matas Metlevskis, – primena jus. Kaip jį suradote, ar pateisino lūkesčius, sugebėjo įsijausti?
– Matas yra puikus berniukas, dabar – jau paauglys. Jis gyvena Kanzaso valstijoje, Manhatano mieste. Aktorių atrankos režisierė Dovilė netyčia jį rado Lietuvos kaime, kai Matas viešėjo pas tetą. Mes jau planavome šį filmą ir ji žinojo, kad ateityje prireiks amerikiečio berniuko, tad jį nufilmavo. Šiaip sau, nes filmo herojui jis dar buvo per mažas.
Praėjo pora metų, jau renkame aktorius – per Amerikos lietuvių bendruomenę, per parapijas Baltimorėje, Čikagoje, Los Andžele, Niujorke. Buvo šaunių vaikų, bet vis kas nors kliūdavo. Galiausiai grįžome prie pirmojo kandidato, kuris turėjo kai ką įdomaus ir elgėsi natūraliai.
„Gimtinė“ – filmas apie tai, kaip berniukas atsiduria jam keistame pasaulyje, kurio anksčiau nėra matęs. Jis – paauglys, tyrinėtojas, jam viskas nauja. O svarbiausia – mamos ir berniuko santykis, kurio fone – Lietuva, kaip ir berniukas, žengianti pirmuosius nepriklausomybės žingsnius.
Norėjau, kad žiūrovas viską matytų iš jo perspektyvos, kad viskas filme būtų pasakojama jo akimis ar mintimis. Kartu tai istorija apie berniuką, kuris pirmą kartą savo mamą suvokia kaip žmogų, pamato, kad ji turėjo norų, jaunystę, seksualumą, kitų dalykų. Viską matome berniuko akimis, tačiau mamos istorija viską stumia į priekį.
Manau, kad daug emocinio turinio būna ne tik dialoguose, bet ir žvilgsniuose, kalbos nuotrupose, nuojautose. Matas nebuvo lankęs kokio nors teatro būrelio, neturėjo patirties, bet turėjo natūralų talentą įsijausti. Tas mums labai padėjo aikštelėje, labai džiaugiuosi dėl to.
– Gal filmuojant pasitaikė netikėtų ar juokingų nutikimų, kurioziškų situacijų?
– Kai filmavome, nebuvo labai juokinga, bet dabar šypsausi. Nesitikėjau, kad taip priklausysiu nuo lietuviškų orų. Aš dirbęs daugiausia Los Andžele ir Ostine, kur saulėta ir visada iš anksto žinosi, kada lis ir kiek.
„Gimtinės“ scenarijuje vyrauja saulėta vasara, o 2017-aisiais, kai filmavome, ji tokia tikrai nebuvo.
Man pasisekė, kad jau buvau sukūręs keletą trumpametražių filmų, kur viskas improvizuota, šiek tiek buvau įpratęs atsižvelgti į aplinkybes. Jeigu būčiau viską daręs, kaip iš pradžių buvo sumanyta, filmo apskritai nebūtų buvę.
Štai turėjo būti scena, kaip šeimyna išeina apžiūrėti dvaro – šviečia saulė, žydi gėlės, jie pamato svajonių vaizdą. Tame dvare turėjome dirbti dvi tris dienas ir kiekvieną lijo.
Ką darysi, vis tiek reikia nufilmuoti. Perkėliau sceną į automobilį. Tik pradedame filmuoti ir staiga išlenda saulė! Tad ieškome balų, bandome sukurti įspūdį, kad diena apsiniaukusi.
Arba filmavome atrakcionų parke Kaune, kur išlikę seni įrenginiai. Norėjome jį parodyti visą – perdažėme atrakcionus, nuvalėme grafičius. Jau filmuosime, bet lyja.
Ką gi, parke yra angaras su automobiliukais, tad nutarėme filmuoti ten, nes scena svarbi – apie tai, kaip berniukas suranda su mama tam tikrą santykį, džiaugiasi kartu. Viską buvome tiksliai suplanavę, žinojau, ko emociškai iš tos scenos reikia.
Bet nebuvome susitarę, kad filmuosime angare, tad neįjungė elektros, mašinos negali važinėti. Berniukui teko stumdyti automobiliuką su mama. Šiaip ši scena, man atrodo, išėjo visai graži, bet kaip nuvarginome Matą!
Dėl orų reikėjo daug ką paskutinę minutę perrašyti, pergalvoti. Man tai buvo iššūkis. Bet, man regis, sugebėjome išpešti grožio, poezijos, vaikystės pojūčių ir iš lietuviško lietaus.
