90 metų nugyvenusi režisierė, fotografė, vizualiųjų menų atstovė A.Varda iki pat gyvenimo pabaigos šių metų kovą buvo žingsniu toliau nei kiti. Tik ji galėjo save paversti memu ir į „Oskarų“ vakarienę nusiųsti iš kartono iškirptas tris skirtingas savo replikas, tapusias interneto sensacija. Viešinant priešpaskutinį jos dokumentinį filmą „Veidai kaimai“ (2017), režisuotą su menininku JR, viena jos kartoninių replikų pateko ir į Kanados premjero Justino Trudeau instagramo profilį bei įsipaišė į vieną kadrą su Martinu Scorsese ir pačia Meryl Streep.
Ne vienas režisierius ar kino kritikas galėtų iš jos pasimokyti iškalbingumo. Dar niekas taip užburiančiai nemokėjo pristatyti savo kūrybos, kurią iškart norėtųsi praryti akimis. Puikus to pavyzdys – Lietuvos kino teatruose rugsėjo 20 d. pasirodantis paskutinis A.Vardos dokumentinis filmas „Agnes apie Vardą“ (2019), kurį ji pati įvardijo savo kūrybos liudijimu.
Kelias į kiną
Belgijoje gimusi prancūzų režisierė A.Varda yra sakiusi, kad pirmajame savo gyvenime buvo fotografė. Iš pradžių norėjo tapti parodų kuratore, tad mokėsi dailės istorijos Luvro mokykloje, tačiau vėliau pasuko į fotografiją ir 10 metų išdirbo teatro fotografe Paryžiuje.
Prieš jos objektyvą stovėjo menininkas Salvadoras Dali, fotografas Brassai, italų kino režisieriai Luchino Visconti, Frederico Fellini, prancūzų aktorės Catherine Deneuve ir Jeanne Moreau. Ją prisileido net ilgametis Kubos prezidentas Fidelis Castro, užfiksuotas su akmeniniais sparnais.
Bet labiau už žymias asmenybes A.Varda traukė paprasti žmonės: jauna praeivė tuščioje Portugalijos miesto gatvėje, bėgiojantys vaikai Kinijoje ar šalia gyvenantys kaimynai. Atsitiktinai sutikti praeiviai ją lydėjo visą kūrybinį gyvenimą.
Iš fotografijos režisierė išmoko kompozicijos – mėgo kalbėti vaizdais. Tai buvo galima pastebėti jau jos pirmajame filme „La Pointe Courte“ (1955), pasakojančiame dvi – miestelio gyventojų ir jaunos poros santykių – istorijas. Neseniai susituokusios poros santykiuose išraiškingai kalba nebylūs vaizdai – it atskiros fotografijos sukomponuoti kadrai, atskiriantys dokumentalų kaimelio gyvenimą ir apmąstymuose paskendusią porą.
Apie gyvenimo meilę
Praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje A.Varda sutiko režisierių Jacques'ą Demy – savo gyvenimo partnerį arba, pasak jos, gyvenimo meilę, su kuria kartu pragyveno daugiau nei 30 metų iki pat jo mirties.
Prancūzų naujajai bangai priskiriamas kūrėjas pasaulį užbūrė miuziklais „Šerburo skėčiai“ (1964) ir „Merginos iš Rošforo“ (1967), po kurių „Paramount“ studijos buvo pakviestas dirbti Holivude.
Kartu su A.Varda ir jos dukra Rosali, kuri paskutinius 10 motinos gyvenimo metų prodiusavo jos filmus, išvykę į JAV, jiedu kūrė kiną – Jacques romantinį filmą „Model Shop“ (1969), o Agnes įsivėlė į hipių judėjimą.
Besilankydama San Fransiske režisierė iš pažįstamojo išgirdo, kad mieste gyvena dailininkas Jeanas Varda. Tai buvo jos dėdė, apie kurį moteris nebuvo girdėjusi. A.Varda įamžino šį jų susitikimą filme „Dėdė Janko“ (1967).
Režisierė yra prisipažinusi, kad niekada neužsiėmė stebimąja dokumentika. Jai labiau patiko režisuoti realybę. Filme žaismingai sumontuotas valtyje gyvenančio menininko ir režisierės susitikimas atskleidžia jos polinkį žaisti su tikrove. Iš skirtingų susitikimo scenų sumontuoti kadrai, įsiterpiantis režisieriaus asistentas – žavus A.Varda akibrokštas, kad gyvenimas yra surežisuotas.
Be šio linksmo eksperimento, kūrėja JAV dar spėjo nufilmuoti kitą trumpo metro filmą „Juodosios panteros“ (1968) apie judėjimą už juodaodžių teises ir komediją apie 3 hipius aktorius Holivude „Liūtų meilė“ (1969), kuriame pagrindinį moters vaidmenį suvaidino Andy Warholo mūza Viva.
Po kelerių metų JAV sutuoktiniai grįžo į Prancūziją, kur toliau kūrė kiną. 9-ajame dešimtmetyje Agnes ir Jacques praleido dalį laiko atskirai. Gyvenimo pabaigoje Jacques‘ui susirgus AIDS, A.Varda pagal jo atsiminimus sukūrė filmą „Žakas iš Nanto“ (1991) – kūrinį apie laimingą vyro vaikystę, kuri atgimė vėlesniuose režisieriaus kūriniuose.
J.Demy mirė prabėgus 10 dienų po filmavimo pabaigos. Pasak A.Vardos, ji kūrė filmą norėdama praleisti kuo daugiau laiko su vyru. Po jo mirties režisierė niekada daugiau neįsimylėjo.
Paprastų žmonių žavesys
Daguerre’o gatvėje Paryžiuje A.Varda pragyveno daugiau nei 50 metų. Čia 1975 m. ji sukūrė dokumentinį filmą „Dagerotipai“, pasakojantį apie vietinius gatvės pardavėjus ir kepėjus. Taip režisierė norėjo pagerbti paprastus darbininkus ir savo kaimynus, iš kurių kiekvieną dieną pirkdavo duoną.
XX a. pabaigoje atsiradusios lengvos skaitmeninės kameros leido režisierei dar labiau priartėti prie savo mėgstamų personažų. 2001 m. filme „Rinkikai ir aš“, pasakojančiame apie išmetamus maisto produktus renkančius žmones įvairiuose Prancūzijos kampeliuose, ji prieina prie kiekvieno savo pašnekovo ir leidžia papasakoti savo istoriją.
Čia ji pirmą kartą bulvių lauke rado širdies formos bulvę, kurių parsivežė namo. Vėliau būtent bulvės tapo jos Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje parodytos instaliacijos dalimi, o pati A.Varda, pasipuošusi bulvės kostiumu, vaikščiojo po salę. Net ir po mirties jos gerbėjai vietoj gėlių prie režisierės namų dėjo įvairių formų bulves.
Priešpaskutinis A.Vardos dokumentinis filmas „Veidai kaimai“ (2017) sudomino jaunąją kartą ir privertė kritikus iš naujo persvarstyti šios moters vaidmenį kine. Kartu su populiariu Prancūzijos menininku JR (juos suvedė jos dukra Rosalie) A.Varda pasileido į ilgą kelionę po šalies kaimelius, norėdami įprasminti jų gyventojų gyvenimą fotografijų instaliacijomis ant apleistų arba tam tikrą reikšmę turinčių pastatų.
Tarp nufotografuotųjų buvo ir moteris, gyvenanti vienintelė visoje gatvėje savo namuose ir kovojanti už jų išlikimą. Jos didelį portretą, kaip kovojančios moters, abu menininkai užklijavo ant jos namo. Už šį filmą A.Varda buvo nominuota „Oskarui“ ir tapo vyriausia JAV kino akademijos nominuota režisiere. Toje pačioje ceremonijoje jai buvo įteiktas „Oskaras“ už viso gyvenimo nuopelnus. Bet labiau už apdovanojimus ją džiugino išgirstos herojų istorijos – jie, jos manymu, yra tikrieji didvyriai.
Su JR A.Varda išliko artimais draugais iki gyvenimo pabaigos. „Jos gyvenime atsiradau tik paskutiniaisiais metais, bet mūsų draugystė buvo daugiau nei paprasta. Prieš mirtį ji man pasakė, kad jai labai patiko mūsų kelionės filmuojant „Veidai kaimai“, ir tie pykčiai bei juokas, kurį patyrėme drauge. Mes gyvenome taip, kaip norėjome – nuo pat mūsų susitikimo. Ji visiems laikams pakeitė mano gyvenimą“, – po režisierės mirties savo meilę išreiškė menininkas.
Paskutinis šviesaus atminimo A.Vardos filmas „Agnes apie Vardą“, kurio premjera įvyko šių metų Berlyno kino festivalyje, iki šiol sėkmingai keliauja po didžiuosius kino festivalius ir įvairių šalių ekranus. Neseniai jis buvo parodytas prestižiniuose Šiaurės Amerikos žemyno festivaliuose Toronte ir Teljuraide.
A.Vardos archyvu ir filmais besirūpinanti dukra toliau pristatinėja šią juostą. Ji net užsiminė, kad po motinos mirties Jeanas-Lucas Godard‘as atsiuntė jai nuotraukų fotokoliažą, asmenišką dovaną, kurią ji labai brangina. Nors ir nesutiko filmuotis A.Vardos filme „Veidai kaimai“, palikdamas ją ir JR už durų, J.L.Godard'as Teliurido festivalyje Rosalie sakė, kad jis visą gyvenimą sekė ir garbino A.Vardos kūrybą.
„Agnes apie Varda“ anonsas:
