Geologės ir dailės pedagogės bei radijo inžinieriaus šeimoje gimęs J.Sakalauskas užaugo namuose, kuriuose knygos buvo laikomos išskirtine vertybe. Jo tėvų bibliotekoje sukaupta apie tris tūkstančius knygų.
„Šiuo metu su didžiausiu susidomėjimu skaitau knygą „Emocinis intelektas“. Joje randu tai, ką būtina žinoti kiekvienam mūsų. Ji praverčia ir bendraujant šeimoje, ir darbe“, – kalbėjo J.Sakalauskas.
Paauglystėje J.Sakalauską labai sužavėjo Hermanno Hesse „Stepių vilkas“.
„Su pagrindiniu herojumi Hariu daug artimo atradau, – pasakojo buvęs grupės „el Fuego“ narys. – Mano pasaulėžiūrai įtakos turėjo ir Jeano Baudrillard’o veikalas „Simuliakrai ir simuliacija“, pagal kurį esu parašęs operą.
Absurdo krypties autoriai man taip pat labai įsiminė. Išskirčiau Samuelio Becketto dramą „Belaukiant Godo“.
Pamatęs režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Meistras ir Margarita“ jis panoro perskaityti to paties pavadinimo Michailo Bulgakovo kūrinį. Ypač įtraukė pirmoji dalis, kurioje netrūksta satyros, mistikos, romantikos.
J.Sakalausko nuomone, sunkiai rastume žmogų, kuriam į atmintį neįsirėžė Fiodoro Dostojevskio kūriniai „Nusikaltimas ir bausmė“, „Užrašai iš mirusiųjų namų“.
Jo teigimu, dėmesio vertas Jono Meko eilėraščių ciklas „Gėlių kalbėjimai“.
Paprašytas pasakyti mėgstamiausią citatą iš knygos J.Sakalauskas skubiai išpyškino: „Aš nežinau, ar saulė padarė tai, lietus ar vėjas, bet man labiausiai gailėjosi sniego ir baltos spalvos.“
J.Sakalauskas sakė neskaitąs saldžių meilės romanų.
„Mane supa daug kuriančių žmonių – eseistų, poetų, rašytojų, meno kritikų. Tačiau savo aplinkoje nedaug rasčiau tokių, kurie skaito populiariąją literatūrą. Gražių meilės romanų tikriausiai nebūtų su kuo aptarti“, – juokėsi J.Sakalauskas.
