Vieną dramos teatro erdvių pavertus laikina kino sale joje sėkmingai rodomi lietuvių ir pasaulio filmai, bruzda premjeros, vyksta festivaliai. Kino teatras, vienintelis toks Kaune ir vienas nedaugelio Lietuvoje, gyvas.
Apie sugrįžtuves į iš pagrindų suremontuotus namus dar bus progų pakalbėti plačiau. Kol kas – apie tai, kuo šiandien kvėpuoja Kauno kino centras „Romuva“, kalbamės su jo kino programų koordinatore Karolina Onusaityte ir direktore Monika Inčeryte.
– Stebėdamos lankytojų srautą, kokias išvadas galite padaryt – ar kino erdvių Kaune pakanka? Ar žiūrovas sensta, o gal jaunėja?
K.O.: Kaune turime ne tik tris kino teatrus, bet ir aktyvias kultūros įstaigas, pavyzdžiui, bibliotekas, Kauno menininkų namus, Kauno kultūros centrą, kurie imasi iniciatyvos organizuoti filmų peržiūras, kino festivalius – Kaune kino erdvių tikrai netrūksta, džiugu, kad žiūrovai turi platų pasirinkimą.
Auditorija auga kartu su mumis. Pastebime, kad turime ir daug lojalių žiūrovų, kurie jau ne pirmą sezoną aktyviai lankosi „Romuvoje“. Žiūrovai, kurie mėgsta mūsų repertuaro filmus, dažnai su juo supažindina ir savo draugus, šeimos narius, kolegas, todėl žiūrovų ratas didėja. Auditorijos amžius labai įvairus – dažnai priklauso nuo pačių filmų, nes mūsų repertuaras įvairus, tai ir kiekvienas filmas turi savitą auditoriją.
Sunkiausia pritraukti jaunąją auditoriją – moksleivius, studentus, nes jiems trūksta nekomercinio kino pažinimo ir lankymosi kultūros, tačiau jaunųjų kino mėgėjų ratą aktyviai bandome padidinti, pavyzdžiui, neseniai pradėta iniciatyva „Trečias ratas“.
– Ar keičiasi kauniečių skonis – galbūt dabar labiau nei anksčiau populiaresni lietuviški filmai?
K.O.: Lietuviškų filmų lankomumas pastaraisiais metais tikrai viršija rekordus. Prie to prisideda tiek gerėjanti filmų kokybė, žanrų įvairovė, tiek didesnis Lietuvos kino centro finansavimas ir apskritai pakilimą išgyvenanti Lietuvos kino pramonė.
– Kurie festivaliai „Romuvoje“ sulaukia daugiausia susidomėjimo? Kodėl ne visi jie (tarkime, „Scanorama“), į kino teatrą užsuka?
K.O.: Labai džiaugiamės, kad „Romuvoje“ kasmet vieši per 10 įvairiausių kino festivalių su skirtingomis filmų programomis. Kiekvienas festivalis savaip žavus ir laukiamas kino mylėtojų. Daugiausia dėmesio sulaukia „Kino pavasaris“ ir „Žiemos ekranai“.
Tik vienintelis Šiaurės šalių kino forumas „Scanorama“ Kaune renkasi kitas erdves, tačiau „Romuvoje“ galima išvysti jo platinamus filmus ir praėjus festivaliui – tai irgi suteikia žiūrovui galimybę arčiau prisiliesti prie kino įvairovės.
– Turite tokių tradicijų, kaip Kalėdų komedijų maratonas ar iškyla prieš sezono pabaigą. Kaip kyla tokios netipiškos idėjos? Galbūt tariatės su nuolatiniais lankytojais?
K.O.: Tokios idėjos mums smagiausios – netipiškas kino programas vertiname ne tik mes patys, bet ir „Romuvos“ savanoriai, žiūrovai. Visos jos kyla norint paįvairinti kino repertuarą, palepinti žiūrovus ir pritraukti naujų, kuriuos apsilankyti „Romuvoje“ pritrauktų ne tik filmai, bet ir jauki, netradicinė kino teatro atmosfera.
Dažniausiai šios netipiškos idėjos atsiranda mūsų komandoje, tačiau į jaunimui skirtą veiklą įtraukiame savanorius, kurie tikrai įdeda svarų indėlį.
– Ar atranda nekomercinį kiną Kaune studijuojantys užsieniečiai?
K.O.: Kadangi rodome europietišką kiną, dažnai sulaukiame žiūrovų, kurie ateina pažiūrėti filmų, sukurtų jų gimtinėje. Kartais ateina ir į lietuviškus filmus, jei šie turi angliškus subtitrus.
Deja, filmai su papildomais angliškais subtitrais mūsų repertuare apsilanko ne taip dažnai, tačiau galime pagirti kino festivalius – dauguma jų festivalio metu stengiasi rodyti filmus tiek su lietuviškais, tiek su angliškais subtitrais.
– Kiek svarbūs „Romuvoje“ savanoriai? Kaip manote, kodėl jie renkasi laisvas valandas leisti kino teatre? Negi tik dėl nemokamų bilietų?
K.O.: „Romuvos“ savanorius branginame ir džiaugiamės, kad turime ne vieną, kuris su mumis draugauja jau ne vienus metus. Nelygu projektas, kartais savanorių įtraukiame daugiau, kartais mažiau – jie atlieka ne tik tokius techninius darbus, kaip bilietų tikrinimas, bet ir prisideda savo idėjomis, pristato filmus, padeda su renginių sklaida.
Didžiausia paskata jiems ne nemokami bilietai, o laikas, praleistas kartu, idėjų įgyvendinimas ir suteikta kūrybinė laisvė.
– „Romuva“ yra „Europa Cinemas“ tinklo narė. Ką tai reiškia paprastam žiūrovui?
M.I.: „Romuva“ priklauso Europos kino teatrų tinklui „Europa Cinemas“, tad dalyvaujame tarptautinėje erdvėje ir domimės tuo, kas vyksta aplinkui, stengiamės įveikti iššūkius.
„Europa Cinemas“ tinklas ypač vertingas tuo, kad jam priklauso labai skirtingi kino teatrai – nuo didelių kino teatrų tinklų iki pavienių keliasdešimties vietų kino salių atokiausiose Europos vietose. Tad visada gali rasti kino teatrą, kuris artimas tau veikla, repertuaru, žiūrovų įpročiais ar personalo klausimais, ir pasidalyti patirtimi.
Mes, būdami „Europa Cinemas“ dalis, pirmenybę teikiame europietiškam kinui, o narystė atveria kelius kurti tarptautinį bendradarbiavimą, rengti naujus projektus ir dalytis patirtimi.
– Dažnas kaunietis stabteli ties tikrąja „Romuva“, tad negaliu nepaklausti – kaip sekasi statybos? Kada jau tas atidarymas?
M.I.: Tikriausiai mes patys labiau nei kas kitas laukiame grįžimo į „Romuvą“. Laikinojoje salėje esame jau treti metai. Kad ir kaip jauku čia būtų, nekantraujame grįžti į savas patalpas. Tikimės, kad šių metų rudenį.
