Vasario 18-ąją Kauno filharmonijoje, o vasario 20-ąją Vilniaus Kongresų rūmuose Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) įkūrėjas, meno vadovas ir vyr. dirigentas G.Rinkevičius sukvies gerbėjus į didingą jubiliejinę puotą.
Prieš dešimtmetį maestro daugelį pribloškė savo gimtadienio užmoju, o dabar klausytojai išvys, ko dar nematė: scenoje muzikuos milžiniškas simfoninis orkestras iš LVSO ir Liepojos simfoninio kolektyvo artistų (abiejų kolektyvų vadovas – G.Rinkevičius), trys chorai – Kauno valstybinis, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei „Vilnius“, penki dainininkai, pasirodys aktorius Vladas Bagdonas.
Šitiek – beveik 300 atlikėjų – suburs XX a. kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo kūrinys „Gurės dainos“ („Gurre-Lieder“), kurį diriguos G.Rinkevičius.
Tiesa, pats kompozitorius neturėjo vilčių dėl šio veikalo sėkmės – originaliam kūrėjui tekdavo kovoti už kiekvieną naują savo kompoziciją. Jis buvo įžeidinėjamas kritikų, dėl kūrybos prarado draugus.
Kovotojo dvasia visą kūrybos kelią padeda meno aukštumų siekti ir G.Rinkevičiui, įspaudusiam gilų pėdsaką šalies muzikos kultūroje.
– Ar tiesa, kad šešiasdešimtmečiai – patys laimingiausi žmonės, kaip teigia psichologai? – paklausiau G.Rinkevičiaus.
– Galbūt. Priėjęs šį brūkšnį pamatai, kas gyvenime yra svarbu, o kas gal nelabai. Aš laimingas, kad galiu įgyvendinti savo kūrybines svajones ir darau tai daugiausia Lietuvoje, nes svetur, nors ir reikalingas, esi tik svečias.
Niekada nemokėjau lankstytis ar veidmainiauti, o dabar man tiesiog nesvarbu, ką apie mane mano koks nors biurokratas, kuriam taip pat nerūpi menininkai.
Tačiau laimingiausias esu dėl to, kad turiu gražią šeimą, labai mažą sūnų Linuką, kuris laukia manęs grįžtančio, džiaugiasi, kai jį nešioju, jam dainuoju.
Ši laimė didesnė negu visas mano menas. Tikrai.
– Gal dėl jos sulėtinote ir kūrybos tempą?
– Dar ne. Be darbo su dviem orkestrais, leidžiuosi į daugybę gastrolių. Pavyzdžiui, neseniai su Asmik Grigorian koncertavome Maskvoje, naujoje puikios akustikos salėje „Zariadje“, kuri iškilo vietoj nugriauto viešbučio „Rosija“ prie Raudonosios aikštės. Pasisekimas buvo milžiniškas – rusų publika labai emocinga.
Kovo pradžioje vyksiu į Varšuvą, kur laukia koncertas su Varšuvos filharmonijos orkestru.
– Nenustojate stebinti ir didingais kūriniais. Kur pasisemiate fizinės ištvermės?
– Neturiu jokių paslapčių. Dirigentams, kaip ir visiems muzikantams, reikia pasimankštinti, kad atsileistų per repeticijas įsitempiantys raumenys.
Darau kineziterapijos pratimus, tausoju sveikatą, stengiuosi gerai išsimiegoti.
Apie galvą jau nekalbu – ji turi būti šviesi. Dabar nebevartoju alkoholio – amžius priverčia susimąstyti, kam to reikia. Nuo jo linksmiau nebus.
Seniai norėjau diriguoti „Gurės dainas“. Kažin ar dar kada nors teks, nes suburti tiek atlikėjų nėra lengva. Tai bus dovana ne tik man, bet ir publikai: vėlyvasis romantizmas, gražūs sąskambiai.
Tarp to, ką norisi diriguoti, ir to, ką norėtų išgirsti publika, visada būna šioks toks prieštaravimas, reikia kiek prigesinti savo ambicijas.
Kita vertus, man rūpi ir šviesti klausytojus. Jei publikai pataikautume, repertuare liktų operetės ir miuziklai. Mes, klasikinio meno atstovai, negalime vaikytis reitingų kaip televizijos – nusiristume ten, kur ir jos.
– Didelę gyvenimo dalį atidavėte operai, bet jūsų su Dalia Ibelhauptaite puoselėjamai „Vilnius City Opera“ trupei, regis, niekaip nepavyksta pelnyti valdininkų pasitikėjimo. Neseniai praradote ir miesto teatro vardą. Be to, ir operų seniai nerodėte. Ar gerbėjams reikėtų nerimauti?
– Netrukus į Kongresų rūmus grįš operos spektakliai. O valdininkų požiūris į mus – tik dar vienas įrodymas, kad kūrybiniai laimėjimai ir įdirbis mūsų valstybėje nebūtinai sulaukia adekvataus įvertinimo.
Apmaudu, kad valstybė vystosi, o kultūroje – sąstingis, nėra meninių kriterijų, atskiriančių tai, kas pažangu, nuo biurokratinių fokusų ir neaiškių vidinių skersvėjų.
Liūdina ir maži muzikantų atlyginimai. Juk pagal ekonomikos laimėjimus jau esame beveik pasiekę Europos Sąjungos vidurkį, bet kultūroje to nė iš tolo nesijaučia: visi kultūros žmonės vertinami pagal vieną kurpalių, kad ir kokios kvalifikacijos, išsilavinimo būtų, muzikantai nuvertinti, geriausius prarandame.
Kažkas papuvę mūsų karalystėje, kaip sakė Hamletas. Tačiau pulti į neviltį dėl to nesiruošiu. Be optimizmo nejudėtume į priekį. Raginu ir visus lietuvius tikėti, kad ateis geresni laikai.
– Neseniai per LVSO 31-ąjį gimtadienį įsitikinome, kiek puikių muzikantų išugdėte. Šis jūsų „mylimiausias kūdikis“ paprastai tapatinamas su jumis. Įdomu, kokią įsivaizduojate jo ateitį?
– Labai norėčiau, kad jis liktų tvirtose rankose, turėtų užtikrintą statusą. Kaitalioti dirigentus yra sveika, kai kolektyvo lygis tikrai aukštas, o LVSO dar toli iki geriausių Vokietijos ar Austrijos orkestrų, tad dirigentų kaita būtų rizikinga.
Gerų dirigentų nėra labai daug, todėl svarbu, kad orkestras turėtų gerą nuolatinį vedlį. Jau pagalvoju apie įpėdinį, bet neatskleisiu, kas jis. Juk nesu toks senas – dar turime tam laiko.
– Kadaise su orkestru šturmavote dar nebaigtus įrengti Kongresų rūmus. Panašu, kad teks pakovoti ir dėl teisės įsikurti naujoje salėje ant Tauro kalno?
– Paradoksalu, kad kartais valdžios žmonės, kurie turėtų labiausiai puoselėti kultūrą, elgiasi priešingai.
Juk Kongresų rūmų salę mes gavome tuometės Vidaus reikalų ministerijos dėka.
Dažnai orkestras sulaukia paramos iš žmonių, kurie tiesiog mus myli ir gerbia už mūsų meną.
Jei manęs, kaip menininko, nepažinotų Seimo, Vyriausybės nariai, galbūt šiandien kitaip būtų žvelgiama ir į orkestrą. Tačiau žinau, kad kovų dar bus visokių.
Vertinamas ir Lietuvoje, ir svetur
G.Rinkevičiaus kelias į karjeros aukštumas prasidėjo 1983 m., kai jis Maskvoje laimėjo Sąjunginį dirigentų konkursą, atvėrusį kelią į tarptautinius dirigentų konkursus. Dideliu karjeros postūmiu tapo pergalė 1985 m. tarptautiniame H.von Karajano fondo dirigentų konkurse Berlyne, taip pat 1986 m. laimėtas tarptautinis dirigentų konkursas „In memoriam Janos Ferencsik“ Budapešte.
1988 m., būdamas vos 28-erių, G.Rinkevičius buvo pakviestas įkurti Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą (LVSO), kuriam vadovauja 31 metus. Nuo šio kolektyvo labiausiai neatsiejama maestro biografija.
LVSO tapo jaunos valstybės atsinaujinimo simboliu. Diriguojamas G.Rinkevičiaus jis pristatė publikai ne vieną dešimtį negirdėtų kūrinių, tarp jų pasaulines J.Juzeliūno operos „Žaidimas“, L.Vilkončiaus roko operos „Eglė“ premjeras. Maestro tapo pirmuoju Lietuvos „maleristu“, atlikusiu ir įamžinusiu kompaktiniuose diskuose visas G.Mahlerio simfonijas.
Neįmanoma įsivaizduoti šalies muzikinio teatro be G.Rinkevičiaus ir režisierės D.Ibelhauptaitės puoselėjamos „Vilnius City Opera“ (VCO) trupės darbų, subūrusių įspūdingą operos solistų žvaigždyną. Nepritaikytoje muzikiniam teatrui Kongresų rūmų salėje VCO parodė beveik 20 operos pastatymų, kuriuose griežė LVSO.
1996–2003 m. G.Rinkevičius ėjo ir Latvijos nacionalinės operos meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas, 2007–2009 m. šiame teatre buvo pagrindinis kviestinis dirigentas, 2002–2005 m. dirbo Malmės (Švedija) operoje vyriausiuoju dirigentu, 2008–2017 m. buvo Novosibirsko (Rusija) akademinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, o nuo 2017 m. vadovauja Liepojos (Latvija) simfoniniam orkestrui.
1983-2018 m. menininkas dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2008 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 2013 m. jis tapo Pasaulio taikos orkestro dirigentu bei tarybos nariu.
Už kūrybinę veiklą dirigentas pelnė Lietuvos, Latvijos, Portugalijos, Rusijos ir Norvegijos Karalystės ordinus, Latvijoje jis buvo išrinktas Metų dirigentu (1999 m.) ir dukart apdovanotas Latvijos Didžiuoju muzikos prizu (1997, 2000 m.). Lietuvoje jo nuopelnus vainikavo Nacionalinė kultūros ir meno premija (1994 m.) ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius (2020 m.). Jis taip pat pelnė „Metų šviesuolio“ apdovanojimą (2010 m.), LR Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014 m.).
