Nuo pradedančiojo dainininko iki popiežiaus – tokia A.Matulionio autografų kolekcijos aprėptis. Keliasdešimt metų nuosekliai kaupiamame rinkinyje saugomi mokslininkų ir menininkų, sportininkų ir politikų, garsių mūsų šalies asmenų ir užsienio svečių parašai.
Prieš metus kolekcininkas arti tūkstančio autografuotų knygų, periodinių leidinių, brošiūrų, proginių spaudinių, programėlių perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai – jie bus prieinami susipažinti visiems, kurie domisi šia tema.
Išsamiau apie kolekcijos leidinius ir jų istorijas bus galima perskaityti A.Matulionio parengtoje knygoje, kurią ketina išleisti M.Mažvydo biblioteka.
Naudojasi kiekviena proga
„Aš renku parašus žmonių, su kuriais esu bendravęs, kuriuos pažįstu, tad ir knyga vadinsis „Mano pasaulio žmonių autografai“. Tarptautinį žodį pavartojau ne todėl, kad atrodytų moksliškiau. Tiesiog parašą daugiau sieju su oficialiu dokumentu.
Pavyzdžiui, turiu dar senais laikais išduotą Mokslų akademijos darbuotojo pažymėjimą, kurį pasirašęs LMA prezidentas Juozas Matulis. Čia yra parašas, o autografas – vienaip ar kitaip skirtas man, gali būti su dedikacija“, – aiškino A.Matulionis ir savo žodžius iškart pailiustravo naujausiu kolekcijos eksponatu – Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič autografu, beje, turinčiu įdomią priešistorę.
A.Matulionio kolegė baltarusių sociologė Žana Griščenko bendrauja su S.Aleksijevič, net dalyvavo Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje Stokholme. Sužinojusi, kad jis renka autografus, pasišovė padėti ir po kiek laiko įteikė užrašų knygutės lapelį su S.Aleksijevič parašu.
Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūri, A.Matulionis liko nusivylęs – manė, kad gaus knygą su autografu.
Bet pavyko atsigriebti dabar, kai kovo pradžioje nobelininkė dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“ Vilniuje.
Jis nusipirko ką tik lietuviškai perleistą jos knygą „Paskutinieji liudytojai“, dar gavo „Černobylio maldą“ rusiškai ir, pakeliui į konferenciją pamatęs S.Aleksijevič, priėjo, prisistatė kaip Žanos kolega, pasikalbėjo.
„Juk jos kūrybos metodas faktiškai sociologinis. Tik mūsiškiai kartais apklausia kokį penkiasdešimt žmonių ir iš to parašo disertaciją, o ji apklausia tūkstančius žmonių, kad parašytų knygą. Na, ir meninė įtaiga kur kas didesnė“, – pažintimi su rašytoja džiaugėsi mokslininkas ir rodė knygą su įrašu: „Brangusis Arvydai, susitikimui prisiminti. Svetlana Aleksijevič“.
Domėjosi nuo mažumės
Sociologijos profesorius nebeprisimena, kada sistemingai pradėjo rinkti autografus – greičiausiai prieš gerus keturis dešimtmečius. Ir mintis kilo gal keistomis aplinkybėmis: su draugais namo rūselyje, kuriame buvo išmūrytas židinys, šventė Rygoje apgintą disertaciją. Po smagaus pasisėdėjimo kažkas sumanė parašyti linkėjimus ir pasirašyti ant ten sumūrytų plytų.
Iš pradžių nebuvo kuo rašyti, bet pravertė moteriškių turėti lūpų dažai. Nuo to laiko parašų pradėjo daugėti ir dabar jau išrašinėtos ne tik sienos, bet ir lubos.
Tačiau autografuotų knygų A.Matulionio namuose būta nuo vaikystės. Bene pirmoji – dar 1957-aisiais mamos rūpesčiu gauta Jono Karoso kelionių knyga „10 000 kilometrų aplink Europą“ su dailininko Kazimiero Naruševičiaus – mamos pusbrolio – autografu.
Ankstyviausias kolekcijoje – taip pat mamai, tuomet Raguvėlės pradžios mokyklos vedėjai Kazimierai Matulionienei priklausęs parašas knygoje „Naujoji Lietuva“: 1938 metais Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio sukakčiai atminti Švietimo ministerija šią knygą dovanojo kiekvienam, baigusiam mokyklą.
Sociologo rinkinyje – ir tėvo, žinomo miškininko Algirdo Matulionio autografuotas „Miškininko kalendorius 1941 metams“.
Pats Arvydas ypač brangina tėvo apybraižų knygelę „Girių prieglobstyje“ su dedikacija „sūneliui Arvydui“.
Kai tėvo 100-mečio proga 2011-aisiais Noreikiškėse susibūrė visos Lietuvos miškininkai veteranai, ant savo tėvo atminimui skirtos knygutės Arvydas surinko to iškilmingo renginio dalyvių, miškų urėdų bei girininkų autografus.
„Esu įsitikinęs, kad ši profesija yra viena iškiliausių, nes jie šimtmečiais augina ir prižiūri medžius. O kokia gi Lietuva be ošiančių miškų, ąžuolynų“, – kalbėjo autografų rinkėjas ir mūsų dienomis jo žodžiai nuskambėjo ypač aktualiai.
Beje, Arvydo tėvas bendravo ir su rašytojais, aktoriais, buvo gavęs knygų su autografais. Vienos likimas įdomus: tai – Alfonso Maldonio eilių rinkinys, kurį poetas buvo dedikavęs Arvydo tėvui, o vėliau toje pačioje knygoje įrašė dedikaciją Arvydui.
Primena bendravimo akimirkas
Autografų rinkimas A.Matulioniui – ne tik savotiškas azartas, bet ir atminimas apie žmones, su kuriais teko susitikti, susipažinti ar artimiau bendrauti.
Kaip pats sakė, buvo barbė šimtadarbė, vienu metu trijuose miestuose dirbo septyniose darbovietėse, yra bendravęs su daugybe žmonių ir autografai dabar primena tiek juos pačius, tiek susitikimų akimirkas. Deja, ne vienas autografų autorius jau iškeliavęs anapilin.
”Iki šiol atsimenu Joną Meką. Kai 1997-aisiais jis buvo atvykęs į Lietuvą, dirbau prezidento Algirdo Brazausko patarėju, – pasakojo kolekcininkas. – J.Mekui tuomet sukako 75-eri, prezidentas nutarė jį pasveikinti.
Jubiliatas jokių oficialių iškilmių nenorėjo, paskyrė man pasimatymą kinų restoranėlyje Islandijos ir Pylimo gatvių sankryžoje. Aš buvau nusipirkęs jo knygą „Laiškai iš niekur“, susitikome ir šnekėjome kokias dvi valandas.
Tais laikais buvo susidariusi nuomonė apie J.Meką kaip apie šiokį tokį vėjavaikį, bohemos mėgėją. O jis man padarė labai protingo ir gilaus žmogaus įspūdį: liūdesys dėl priverstinai paliktos tėvynės, gimtųjų namų gimtajame Biržų krašte buvo neišpaskytas… Bendravimas visus mano autografus nuspalvina.“
Didžiuojasi A.Matulionis ir poetų Bernardo Brazdžiono, Justino Marcinkevičiaus, dailininko Vytauto Ciplijausko, maestro Virgilijaus Noreikos, kuris, beje, mokėsi toje pačioje mokykloje kaip ir Arvydas – Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje, ir naujojo Vilniaus universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko, ir daugybės kitų žmonių autografais su dedikacijomis.
Pravertė ir faksimilė
Išskirtinę vietą A.Matulionio kolekcijoje užima garsių dainininkų autografai, nes pats yra melomanas, operos gerbėjas, vokalinio meno entuziastas.
Jis neturėjo Kipro Petrausko autografo, bet ir iš šios situacijos išsisuko.
„Vis dar sutinku K.Petrausko dukrą dailininkę Aušrą Petrauskaitę ir kartą pasiteiravau, kaip būtų galima gauti K.Petrausko autografą – bendrauti nesu bendravęs, bet buvau jį girdėjęs.
Ir Aušra man padovanojo tėvo autografą – tiesa, ne originalų, bet išspausdintą „Literatūroje ir mene“ šalia didžiulės nuotraukos. Ji turėjo kelis šio savaitraščio egzempliorius. O šalia tėvo pasirašė pati“, – džiaugėsi parašų rinkėjas.
Taigi dabar jis yra sukaupęs ištisų kūrybinių dinastijų autografų kolekcijų: K.Petrauskas – mokytojas, V.Noreika – jo mokinys ir krūva V.Noreikos mokinių.
Ką jau kalbėti apie dainininkų dinastijas – Vladimiras Prudnikovas, Ieva Prudnikovaitė, Modestas Pitrėnas arba Irena Milkevičiūtė, Gehamas Grigorianas, Asmik Grigorian, jos vyras režisierius Vasilijus Barchatovas.
Nebijo elgtis vėjavaikiškai
Unikalios yra A.Matulionio vadinamosios „autografų simfonijos“ – įvairių sukakčių minėjimų, suvažiavimų, švenčių metu ant proginių leidinių surinkti jų dalyvių parašai, iš kurių gali susidaryti vaizdą, kur ir kokie žmonės buvo susibūrę viena ar kita proga.
„Autografų simfonijos“ atspindi renginio dvasią, ar tai būtų „Poezijos pavasaris“, ar Nepriklausomybės minėjimas, ar Sąjūdžio sukaktis.
Didžiuodamasis kolekcininkas rodė iškilmingo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio koncerto programą, išmargintą daugybės parašų, ir linksmai pasakojo, kaip juos gavo: „Operos ir baleto teatre lipu laiptais ir žiūriu – atitverta zona, o ten stovi politikai. Kadaise dirbau Prezidentūroje, tad, pamatęs pažįstamą apsauginį, sakau: „Klausyk, aš čia pralįsiu.“ Jis manęs nestabdė ir patekau į ypač svarbių asmenų zoną.
Nulėkiau prie prezidentės Dalios Grybauskaitės – ji man pasirašė, šalia stovėjo Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris – irgi pasirašė, įkandin jų – Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis, Valdas Adamkus, premjeras Saulius Skvernelis, arkivyskupas Gintaras Grušas...“
Praeis dar šimtas metų ir mūsų palikuonys vien iš šios „autografų simfonijos“ galės įsivaizduoti, kas kokioje draugijoje kėlė šampano taures Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga.
Kaip pramuštgalvis A.Matulionis elgėsi ir medžiodamas prezidento Gitano Nausėdos autografą pakeliui iš Katedros į S.Daukanto aikštę: „Apsauginiai man nepažįstami, negaliu prieiti. Kai pasirodė G.Nausėda, aš, nors jau nebe piemuo, sušukau: “Ekscelencija, turiu jums dovaną!“
Ta dovana buvo nuotrauka iš ryte Seime vykusios prezidento priesaikos ceremonijos.
Išgirdęs mano šūksnį, prezidentas stabtelėjo, įteikiau jam nuotrauką ir pakišau savo sukomponuotą inauguracijos kompoziciją pasirašyti. Jis pasirašė, o aš dar susistabdžiau ir pirmąją ponią. Taigi gavau jų abiejų autografus.
Gal ir nelabai solidžiai atrodžiau, bet, kita vertus, esu medžiotojais, tai ir medžioju. Kartais man sako: tu juk pagyvenęs žmogus, o elgiesi kaip vėjavaikis. O kodėl nepavėjavaikiauti? Tai ir yra gyvenimas, kuriuo reikia mokėti džiaugtis.
Šitas vėjavaikiškumas pirmiausia yra malonumas man pačiam, bet mano surinktų autografų kolekcija, manyčiau, turi ir išliekamąją vertę, gali tapti įdomiais kultūros istoriją menančiais eksponatais.”
