„Į atšaukiamus šios savaitės spektaklius daug investuota: jiems ruošėmės kelis mėnesius, nupirkti kelionės bilietai solistams, kurie jau buvo suvažiavę repetuoti, atvežtos dekoracijos, pamatuoti ir paruošti kostiumai. Visi bilietai parduoti, iš gautų pajamų padengėme praėjusių metų skolas.
Jei spektaklių nepavyktų perkelti, būtų katastrofa. Tektų užsidaryti“, – susijaudinusi kalbėjo 52 metų VCO vadovė Dalia Ibelhauptaitė.
Po praėjusio sezono spektaklių sostinės „Compensa“ salėje „bohemiečiai“ iki šiol dar nebuvo atnaujinę savo veiklos, o jų vedlė pastaruoju metu siuntė naujienas iš Holivudo, kur skynė laurus jos vyro Dexterio Fletcherio režisuoti filmai „Bohemijos rapsodija“ ir „Rocketman“. Prie jų sėkmės neslėpė prisidėjusi ir Dalia.
Gal pasikeitė jos pačios kūrybiniai prioritetai?
– Dar iki koronaviruso epidemijos prasitarėte, kad pavasariniai „Pikų damos“ spektakliai gali būti paskutiniai ne tik šį sezoną. Ką turėjote omenyje?
– Tęsti VCO veiklą tokiomis sąlygomis, kokios buvo pastaruoju metu dėl salės ir finansavimo, sunkiai įmanoma. Kongresų rūmai tai uždaromi, tai ne. Tas terminų kaitaliojimas mus įklampino komercinėje „Compensa“ salėje, kuri visiškai nepritaikyta operos spektakliams.
Negana to, kad brangiai ją rezervavome, teko dar pakloti kosmines sumas už spektaklių įgarsinimą ir apšvietimą, kad vaizdas ir garsas būtų kokybiški. Tokios išlaidos atsipirktų, jei bilietai kainuotų po 160 eurų. Tai nerealu, todėl įklimpome į dideles skolas.
Mus net į teismą pirmąkart per trylika metų tiekėjai norėjo paduoti dėl to, kad nesugebėjome laiku atsiskaityti.
Dabar nebeturime iliuzijų: „Compensoje“ spektaklių rodyti negalima, ir ne tik dėl pinigų. Man iš nevilties byrėjo ašaros matant mūsų solistus, ką tik dainavusius geriausiose pasaulio scenose, čia priverstus galynėtis su beviltiška akustika.
Negali reikalauti kokybės iš atlikėjų, įstumdamas juos į pasibaisėtinas sąlygas: poros šimtų žmonių kolektyvą – į skardinę, kurioje tėra keli persirengimo kambariai.
Kauno valstybinio choro artistai persirenginėjo laiptinėje šalia scenos – vyrai ir moterys kartu, o Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai turėdavo apsirengti koncertinius rūbus namuose, negalėdavo net rankinių su savimi pasiimti, nes nebuvo kur jų pasidėti.
Tikrai negali kokybiška klasikinė muzika skambėti salėse, skirtose tik popmuzikai arba sportui, be didelių papildomų investicijų į rodymo kokybę.
Deja, savo planus mums vėl teko keisti: Kongresų rūmų salę ketinta uždaryti kitą rugsėjį, o dabar jau terminas nukeltas iki sausio. Suplanuoti operos spektaklius vos prieš kelis mėnesius nerealu – geriausių solistų darbo grafikai planuojami kelerius metus į priekį.
Katastrofiškas yra ir finansavimas. Kolektyvas gyvena iš nupirktų bilietų, tad tokios staigmenos kaip spektaklių atšaukimas dėl nenumatytų aplinkybių kaip dabar – mums, nepriklausomam teatrui, pražūtingos. Kai darbas sustoja, kaip atsiskaityti su žmonėmis?
Rudenį praradome galimybę gauti ir Vilniaus savivaldybės subsidiją kaip miesto trupė. Ji buvo labai reikalinga, nors ir neadekvačiai maža pagal mūsų veiklos apimtį (sudarė 8 proc. metų apyvartos).
Išgirdome paaiškinimą, kad negarsiname Vilniaus vardo užsienyje. Tarsi to nedarytų trupės artistai, tarp jų – per dvidešimt iškiliausių Lietuvos solistų, dainuojančių Londono „Covent Garden“, Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan Opera“ teatruose, Berlyno, Paryžiaus, Romos, Vienos, Stokholmo operose.
Tarp VCO steigėjų ir valdybos narių yra nuolat mūsų spektakliuose dainuojantys Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas.
Kai kurie svetur gyvenantys ir dirbantys Lietuvos dainininkai savo pirmuosius didelius vaidmenis gimtinėje sukūrė būtent VCO scenoje.
Dabar turbūt iš pasigailėjimo Vilniaus savivaldybė lyg ir pažadėjo vienkartinę paramą, bet, jeigu neįstengtume perkelti spektaklių, matyt, jos negautume.
– Kongresų salės atnaujinimo dar teks ilgokai laukti. Negi iki tol užsidarysite?
– Kol nebus sutvarkyti Kongresų rūmai ir nebus Tauro kalno salės, nuo naujų didelių operos projektų teks susilaikyti. Tačiau imsimės kitų veiklos formų.
Sumaniau projektą su MO muziejumi – kartu rengsime Lietuvos operos 100-mečiui skirtą parodą-instaliaciją apie „bohemiečius“ ir alternatyvią operą Lietuvoje. Su jos vėliava visą rugsėjį vyks įvairūs susitikimai, eksperimentiniai projektai.
Instaliacijos pagrindas bus mūsų spektaklių dekoracijos ir kostiumai bei fotomenininko Mindaugo Meškausko darbai – jis jau trejus metus kuria „bohemiečių“ portretus ypatinga šlapio kolodijaus technika.
Kadangi Kongresų rūmų remontas vėl nusikėlė, parodysime ir porą serijų spektaklių. O šiuo metu mano vienintelė svajonė – rasti datas „Pikų damos“ ir „Fausto“ spektakliams, kad galėtume įvykdyti įsipareigojimus žiūrovams, jau nusipirkusiems bilietus.
Meldžiuosi, kad žiūrovai negrąžintų pinigų ir ateitų į perkeltus spektaklius, kitaip mums teks bankrutuoti.
Ironiška, kad tiek pasiekus per 15 metų, mūsų solistams išplaukus į pasaulinius vandenis, vis dar esame toje pačioje trobelėje.
Kai 2006-aisiais pas mus atvažiavo garsiose pasaulio scenose kuriantys scenografas Dickas Birdas ir šviesų dailininkas Peteris Mumfordas, teatrui nepritaikyta Kongresų rūmų scena jiems pasirodė miela ir artima – meistrus sužavėjo jaunų talentų, orkestro gebėjimai ir entuziazmas, ryžtas „kurti meną iš nieko“.
Dabar tie patys menininkai jau taip nemano – jie atvyksta tik iš meilės mums ir stebisi, kad toks kolektyvas, per dešimtmetį darbais įrodęs savo galimybes, pagal darbo sąlygas tebėra toje pačioje apgailėtinoje vietoje. Bet mes kovotojai – nepasitrauksime.
– O jūsų pačios prioritetai nepasikeitė?
– Kita mano veikla nepaveikė VCO situacijos.
Žmonės klysta manydami, kad pabėgau į kino kūrybą, palikusi „bohemiečius“ likimo valiai.
VCO yra mano vaikas ir didžiausia meilė. Šis kolektyvas turi gyvuoti ir rodyti spektaklius. Jį išsaugoti – mano uždavinys.
Tačiau kai ilgą laiką daužai galvą į lubas, pradedi matyti tik tamsą, tampi negatyvus. Man reikia augti ir judėti.
Galimybė darbuotis kine, kur nėra jokių lubų, išskyrus tavo fantazijos ribas, man buvo asmeninis išsigelbėjimas kaip menininkei ir kaip prodiuserei. Vėl galiu augti, mokytis, tobulėti, nes be to menininkas tiesiog miršta.
– Kuo užsiimate kaip savo vyro kūrybinė prodiuserė?
– Režisierius yra tarsi kompiuteris, o kūrybiniai prodiuseriai – jo kietasis diskas. Režisieriui pasirinkus filmą kūrybiniai prodiuseriai renka informaciją apie filme vaizduojamą laiką ir daugybę kitų dalykų – panašiai kaip rengiantis operos spektakliams. Režisierius tą informaciją persijoja ir susikuria savo viziją.
Sėdžiu bibliotekose, dirbu su Dexteriu prie scenarijų, padedu surinkti kūrybinę komandą. Daug kalbamės, kol išgryniname idėjas.
Kino kūrimas – tai milžiniška mašina, o aš esu Dexterio užnugaris, kaip treneris sporte, padedantis sportininkui pasirengti varžyboms, drauge kuriantis taktiką.
– Vadinasi, kine jums užtenka teatrinės patirties?
– Prie vieno kino projekto dirba daugybė žmonių. Aš užsiimu tuo, ką geriausiai išmanau, ir tiesiog kaifuoju galėdama būti aukščiausios prabos komandos dalimi – jau ne viena, kad galiu rūpintis tik meninėmis idėjomis.
Nors, tiesą sakant, mano patarimai, kaip sutaupyti pinigų, nustebina net didžiuosius Holivudo prodiusavimo milžinus.
VCO mokykla nebuvo veltui. (Juokiasi.) Be galo daug išmokau būdama VCO prodiuserė – tai mano universitetai. O specifiką pagauni labai greitai. Čia kaip režisūroje: jei negali režisuoti, nesurežisuosi nei dramos, nei operos, nei savo gyvenimo. Jei gali, visa kita – detalės.
– Ką kuriate šiuo metu?
– Dabar dirbame prie keturių projektų. Kol kas neaišku, kuris bus filmuojamas pirmiausia, tai priklausys nuo aplinkybių: kuris pirmasis gaus pagrindinį aktorių, kuri studija pirmoji skirs reikiamą finansavimą, kuriam projektui filmavimo aikštelės bus prieinamos.
Net dabar, kai pasaulis užsidarė dėl koronaviruso, mes nenustojome dirbti – darbuojamės per skaipą. Kine, jeigu nefilmuoji, vis tiek gali tęsti pasirengimo darbus, o atšaukus operos spektaklius viskas sustoja.
Baisiausia, kad tada negali sumokėti pasamdytiems žmonėms.
Mūsų operos solistai dėl pandemijos prarado daug sutarčių. Atšaukti spektakliai „Covent Garden“ karališkojoje operoje Londone ir Vienos valstybinėje operoje, kuriuose turėjo debiutuoti A.Grigorian.
Sunku suskaičiuoti, kiek koncertų ir spektaklių prarado E.Montvidas. Justinos Gringytės premjera Lisabonoje atšaukta likus pusvalandžiui iki generalinės repeticijos.
Su tuo susiduria visi artistai, o juk tai – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Man plyšta širdis, kai skaitau, kad Anglijos nacionalinė opera garbingai įvykdys įsipareigojimus menininkams, sumokės visą honorarą už atšauktus spektaklius. O mes? Apie VCO situaciją nėra ką ir kalbėti.
Suvienys kelias kartas
P.Čaikovskio operos „Pikų dama“ spektakliai iš kovo 19–21 d. turėtų persikelti į gegužės–birželio mėnesius. Pasak VCO administracijos, nepriklausomai operos kompanijai suderinti naujas spektaklių datas reikia laiko, nes visi artistai ir techninis personalas turi kitus darbus ir individualius grafikus.
Operos solistų sudėtis neturėtų keistis, o apie galimas permainas publika bus informuota.
Šis spektaklis suvienijo kelias solistų kartas – nuo I.Milkevičiūtės (Grafienė) iki jauno baritono R.Kudriašovo, pirmą kartą dainuosiančio Tomskį. Germaną pakviestas įkūnyti S.Poliakovas, Lizą pirmą kartą karjeroje sutiko dainuoti V.Miknevičiūtė. Spektakliuose taip pat laukiami A.Švilpa, J.Adamonytė, kiti.
Visi iki šiol pirkti bilietai galios būsimomis datomis be papildomų sąlygų. Paskelbus naujas datas bus sudarytos sąlygos pakeisti arba grąžinti bilietus.
