Žinomų filmų „Aferim!“ ir „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ režisierius R.Jude neseniai pasibaigusiame Berlyno kino festivalyje pristatė naujausią juostą „Didžiosiomis raidėmis“.
Tai kūrinys, pasakojantis apie paauglį Mugurą Calinescu, kurį 1981 m. pagavo Rumunijos slaptoji policija, kai jis rašė ant sienų politiniam režimui prieštaraujančius užrašus.
Pagal Gianinos Carbunariu pjesę „Tipografic Majuscul“ pastatytas filmas paremtas tikrais įvykiais. Per vieną bylą žvelgiama į šalies komunistinį režimą ir atskleidžiamos dvi istorijos – valstybės oficialusis pasakojimas ir jam besipriešinančio vaikino gyvenimas.
Nicolae Ceausescu diktatūros laikais maištingas paauglys drąsiai ir viešai pasisakė prieš komunistinį režimą. 1981-ųjų rudenį šešiolikmetis M.Calinescu antivalstybiniais šūkiais išpaišė Botošanio miestelio Komunistų partijos komiteto sienas.
Grafičiais jis kvietė kovoti už laisvę, darbininkų teises ir žmogiškas gyvenimo sąlygas. Valdžia pasitelkė į pagalbą saugumą ir jo informatorius ir sučiupo M.Calinescu. Vaikinas buvo verčiamas prisipažinti, kad jį veikė „Laisvės“ radijas. Jis galiausiai suvokė, kad jo nepalaiko nei draugai, nei šeima. M.Calinescu mirė 1985 m., jam tebuvo dvidešimt vieneri metai.
„Didžiosiomis raidėmis“ rodomas festivalyje „Kino pavasaris“, persikėlusiame į internetą. Apie šį filmą, naujos kino kalbos paieškas ir būtinybę kalbėti apie nepatogią istoriją Berlyne kalbėjomės su R.Jude.
– Kai 2012-aisiais pamatėte spektaklį pagal G.Carbunariu pjesę, draugui teigėte, kad šis kūrinys kine nesuveiktų. Kodėl pasikeitė jūsų požiūris?
– Aš suklydau. (Juokiasi.) Tuo metu kūriau tradicinius siužetinius filmus. Jaučiau, kad ši istorija būtų mažiau įdomi nei spektaklis, kuris nebuvo tradicinės formos. Jo dramaturgijai buvo naudojami tik slaptosios policijos tekstai. Tai buvo labai originalu. Bent jau Rumunijoje. Maniau, kad įprastos formos filmas tiesiog papasakotų istoriją, kuri nebūtų paveiki.
Bet per pastaruosius šešerius ar septynerius metus pradėjau atidžiau tyrinėti kino kalbą, išbandžiau naujus dalykus. Taip pat atradau archyvus ir darbą juose. Aš jau susukau du filmus, kuriuose naudojau fotografijos, kino arba tekstinius archyvus. Todėl netikėtai G.Carbunariu pjesė man prabilo visai kitu balsu – pajutau troškimą ją paversti filmu, tačiau netradicinės formos.
Esu įsitikinęs, kad kinas gali įtraukti dalykus, kurie tradiciškai jam nepriklauso, ir taip išplėsti savo kalbą, ateities perspektyvas. Pavyzdžiui, šiame filme naudoju slaptosios policijos bylas ir tam tikrus montažinius vaizdus, kurie nėra estetiški, – jie paimti iš 1981 metų televizijos laidų.
– Todėl ir jūsų filmas yra labiau hibridinės formos – nei visai vaidybinis, nei dokumentinis?
– Taip, bet vis tiek tai vadinčiau kinu. Literatūra ir teatras šią problemą išsprendė jau prieš daugelį metų. Kai kurie žmonės tai vadina eksperimentiniu kinu.
Bet juk niekas nevadina Jameso Joyce’o „Uliso“ ar Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ eksperimentine literatūra.
Mane nervina, kad kine viskas sudėliota į stalčiukus – čia dokumentika, čia vaidybinis filmas, o čia eksperimentinis. Aš taip nematau. Man kinas yra mąstymo būdas.
– G.Carbunariu parašė pjesę, o tada prisidėjo prie scenarijaus. Kaip tai vyko?
– Palyginau jos tekstą ir M.Calinescu bylą. Pastebėjau, kad rašytoja neįtraukė tam tikrų dalykų, kurie man atrodė svarbūs.
Panašiai buvo su dalykais, kuriuos ji įtraukė į tekstą, – kai kurie man atrodė nesvarbūs, todėl, autorei leidus, juos išėmiau.
– Filme rodoma archyvinė propagandinė medžiaga buvo populiari ir naudojama visoje Sovietų Sąjungoje. Ji tarsi atskleidžia ir valstybės, ir žmonių gyvenimą.
– Taip, atsirado du istorijos lygiai. Vienas sluoksnis – slaptosios policijos narpliojama paauglio byla, antrasis – tai, kokiais vaizdais ir priemonėmis režimas pristatydavo save visuomenei.
Taip ir atsirado kontrastas, konfliktas. Panašiai elgėsi ir Sergejus Eizenšteinas.
– Mane sužavėjo viena paskutinių filmo scenų, kur slaptosios policijos darbuotojai sėdi prie stalo ir kalba apie Mugurį, o jiems už nugarų sklinda šviesa, panaši į aureolę. Primena paskutinę vakarienę, ar ne?
– Bet ar tai yra paskutinė vakarienė? Man rūpėjo tarsi paklausti, kas yra vaizdinys, kaip jis sukonstruojamas.
Žmonės sakys, kad tai paskutinė vakarienė, bet aš galiu patvirtinti, kad taip nėra. Tai tik 3 ar 4 žmonės prie stalo, o už jų galvų – šviesa, ir tiek. Viskas priklauso nuo to, kaip matai šią sceną.
– Slaptoji policija stengėsi informatoriais paversti vaikus, nors tai nebuvo įprasta komunistinėse šalyse. Kaip manote, kodėl?
– Į tai nelabai gilinausi. Labai sunku tai ištyrinėti. Manau, jie verbavo paauglius, kad įgytų kuo jaunesnių žmonių prielankumą. Tokia buvo režimo paranoja.
– Jūsų ankstesnis filmas „Man nesvarbu, jei įeisime į istoriją kaip barbarai“ primena tragiškus holokausto įvykius, apie kuriuos dažnai nutylima postkomunistinėse šalyse. Filme „Didžiosiomis raidėmis“ kalbate apie savo šalies istoriją praėjusio amžiaus pabaigoje. Kodėl kuriate politinius filmus apie savo šalies istorinius įvykius?
– Dėl daugelio priežasčių. Viena jų susijusi su tuo, kad kinas gali būti naudojamas perkuriant istoriją kitokiu būdu, nei tai daroma rašant istorinę knygą.
Kita priežastis – mūsų šalies piliečiai vis dar jaučia valdžios baimę. Juolab kad daugelis žino, jog buvę slaptosios policijos darbuotojai dabar yra klestintys verslininkai ar net oligarchai.
Gyvename naujoje visuomenėje, kurioje sekimas tapo viena pagrindinių temų.
Tai nebuvo aktualu prieš dešimt metų, tačiau žmonės dabar jaučiasi nuolat sekami, jie praranda laisvę dėl technologijų galimybės juos stebėti.
Šiuo filmu norėjau pasiūlyti žiūrovams palyginti, kaip įvairiais istorijos tarpsniais skiriasi sekimo technologijos.
