Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vienas pirmųjų iš šalies kultūros įstaigų persiorientavo į nuotolinę veiklą – į virtualią erdvę perkėlė artistų pratybas ir kai kuriuos spektaklius. Virtualiai čia buvo surengta ir metų geriausių teatralų apdovanojimų „Pagauk bangą“ ceremonija.
„Galėtume būti eksperimentinė bazė šiuolaikiškai įstaigai kurti, nes viskas pas mus vyksta greičiau“, – sakė 53 metų L.Vilimienė.
Tačiau klaipėdiečių situacija unikali dėl kitko. Apie tai – pokalbyje su patyrusia kultūros vadybininke L.Vilimiene.
– Karantinas jums – gera proga atsipūsti po nepaprastai intensyvių veiklos metų?
– Dalis kolektyvo kaip tik dabar yra užversta darbu – atšaukus viso ketvirčio spektaklius reikia perplanuoti repertuarą.
Įsibėgėjusius procesus karantinas nutraukė prieš pat premjeros – Jacques’o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ – bendras repeticijas. Tiesa, nukelti šį spektaklį į rugsėjo mėnesį nebuvo sunku, nes jo statytojai – lietuviai. Kur kas daugiau rūpesčių kelia vėlesni tarptautiniai projektai.
Neaišku, kada galėsime pradėti jų repeticijas ir kaip apskritai reikalai klostysis ateityje. Nori nenori, kai kurias sutartis tenka atšaukti.
Tam tikra prasme dabar dirbame net intensyviau, juolab kad turėjome visas būtinas karantino sąlygoms priemones.
Juokiuosi, kad pandemijai buvome pasiruošę jau prieš metus, – tiek laiko naudojamės nuotolinio bendravimo kanalais ir informacijos valdymo sistemomis.Mums nereikėjo verstis per galvą taikantis prie naujų sąlygų.
Kai baigsime diegti naują dokumentų valdymo programą, popierizmo liks labai mažai.
Jau esame sugalvoję ir naujų darbo planavimo sistemų. Šioje srityje per mano kadenciją daug kas pasikeitė: pirmtakai planuodavo veiklą pusmečiais, kartais – dar trumpesniais periodais, nebuvo bendros sistemos. Mes planuojame sezonais ir gerokai į priekį.
Taigi praėję metai teatre išties buvo nepaprastai intensyvūs visais atžvilgiais – ir užmojais, ir repertuaro apimtimi. Bet ir dabar niekas nesiilsi – dirbame kita forma: baletas repetuoja ir mankštinasi virtualiai, muzikantai ir dainininkai individualiai mokosi partijų. Tiesa, jie turės ir trumpų atostogų.
– Lietuvos teatre turime išskirtinę situaciją: Klaipėdos muzikinio bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatrų administracijos, galima sakyti, susikeitė teatrais. Kiek buvusių LNOBT vadovų dabar darbuojasi uostamiestyje?
– Keturi. Pirmoji po manęs į teatro administraciją įsiliejo buvusi LNOBT Meninės veiklos planavimo skyriaus vadovė Audronė Juozauskaitė, praėjusių metų pradžioje prie mūsų prisijungė buvęs generalinio direktoriaus pavaduotojas Naglis Stancikas, neseniai – ir buvusi Reklamos bei leidybos skyriaus vadovė Janina Stankevičienė.
A.Juozauskaitė tapo mano pavaduotoja meno reikalams, N.Stancikas – Strateginio ir investicijų skyriaus vedėju, atsakingu už naujo teatro statybas, investicinių projektų valdymą ir strateginių vadybos įrankių diegimą, J.Stankevičienė – pavaduotoja rinkodarai.
Tai puikūs savo srities specialistai, daug metų atidavę LNOBT. Džiaugiuosi, kad galiu remtis jų kompetencija.
Vienas mano tikslų Klaipėdoje – pastatyti naują teatrą tiek išore, tiek vidumi.
Nuo 2018-ųjų rudens trupė yra išsikėlusi iš savo salės, glaudžiamės kas kur, o senieji teatro pastatai miesto centre virto statybviete. Teatro rekonstrukcija – didžiulis darbų baras, apimtimi turbūt prilygstantis pagrindinei teatro veiklai.
Šių metų pabaigoje turėtų iškilti naujojo teatro sienos. Senajame korpuse jau išvedžiojamos instaliacijos, baigiamas ir viso teatro interjero projektas, greitai užsakysime scenos, šviesų įrangą.
Per pusantrų metų toli pasistūmėjome ir kurdami naująją teatro tapatybę – šiuolaikišką, stilingą, dinamišką ateities talentų kalvę.
Kolegas tokie užmojai, matyt, įkvepia, todėl nebuvo sunku juos įtraukti į komandą.
16 darbo metų LNOBT man suteikė žinių ir patirties, kurių reikia dideliems planams įgyvendinti.
– Gal sekate LNOBT ir meninėje veikloje?
– Tai nebūtų tikslinga. Mums reikia pagal savo kalibrą rasti nišą, kurioje būtume išskirtiniai ir matomi.
Tarkime, neseniai įstojome į tarptautinę organizaciją „Opera Europa“, kuriai priklauso ir LNOBT. Tačiau siejame tarptautinius ryšius su savo lygmens partnerių paieškomis.
Aišku, dabar niekas nežino, kiek dar būsime uždaryti ir kada galėsime keliauti, rengti projektus su užsienio kolegomis. Tačiau tarptautinių ryšių ir scenų paieška – viena mūsų veiklos krypčių.
Esminiai pokyčiai per pusantrų metų įvyko mūsų baleto trupėje, bet ir čia nesilygiavome į LNOBT, nes niekada neturėsime tokio dydžio trupės ir nestatysime klasikinių baletų. Uostamiesčio teatrui reikia mažesnės, lanksčios trupės, kuri šoktų šiuolaikinio baleto spektaklius.
2018-ųjų pabaigoje, galima sakyti, neturėjome jokios – reikėjo greitai persiorientuoti, ieškoti aukštos kvalifikacijos šokėjų. Ėjome „va bank“: sudarėme sutartį su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, priėmėme į teatrą stažuotojų, taip pat pasikvietėme dešimt jaunų, ką tik baigusių studijas šokėjų iš Kijevo, kurių aštuoni šoka iki šiol.
Dėl to galėjome vasarą pastatyti Martyno Rimeikio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“, kuris buvo išrinktas 2019 metų spektakliu Klaipėdoje.
Choreografo Kirilo Simonovo klaipėdietiškas „Spragtukas“ Lietuvos arenose atsirado kone ekspromtu, nes nebuvo pratęsta licencija rodyti miuziklą „Čikaga“ ir reikėjo užpildyti jau apmokėtas arenas.
Tuo pat metu dar vyko Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ parengiamieji darbai. Buvo sunku, bet sėkmingai išplaukėme.
Praėjusių metų pradžioje neturėjome tiek daug planų, kiek vėliau pavyko įgyvendinti.
– Klaipėdos teatre gal apskritai lengviau įgyvendinti idėjas negu didžiuliame, mažiau paslankiame LNOBT?
– Žinoma, kad mažesniu laivu manevruoti paprasčiau. Galėtume būti eksperimentinė bazė šiuolaikiškai įstaigai kurti, nes viskas pas mus vyksta greičiau.
Vadindama savo svajonių teatrą šiuolaikiška institucija turiu omenyje viską – pradedant teatro valdymu, veiklos planavimu ir baigiant repertuaro rengimu.
Klaipėdoje apskritai lengviau gyventi, nes visų institucijų – tiek valstybinių, tiek nevyriausybinių – vadovai pažįstame vieni kitus, bendraujame tarpusavyje.
Neseniai buvome virtualiai susėdę pasitarti dėl bendro renginių kalendoriaus, kad nukelti projektai pasiskirstytų tolygiai, nepakenktume vieni kitiems. Juk meno vartotojų skaičius yra ribotas.
– Gal meno pasiūla Klaipėdoje net didesnė už paklausą? Atkreipiau dėmesį, kad klaipėdiečiai mažai domisi, tarkime, operų transliacijomis iš Niujorko „Metropolitan Opera“, skirtingai nei Vilniaus ir Kauno publika.
– Publika keičiasi. Pastaruoju metu ir Klaipėdoje šie operų seansai kine sutraukdavo beveik pilnas sales.
Bet, aišku, sudominti klaipėdiečius muzikiniais spektakliais reikia kur kas daugiau pastangų nei sostinės gyventojus.
Noriu patikinti, kad mūsų teatro spektaklių kokybė dėl to, kad antrą sezoną gyvename be savo scenos, tikrai nesumenko.
Atnaujintų Žvejų kultūros rūmų salė yra ne ką prastesnė už senąją teatro. Be to, kiekvienam spektakliui nuomojame daug papildomos įrangos.
– Kai pastatysite ant kojų Klaipėdos teatrą, gal grįšite iš „emigracijos“ į sostinę su savo pavaduotojais?
– Neplanuoju tolimos ateities. Džiaugiuosi dabartiniu savo darbu, nuostabia komanda ir galimybe būti didelių pokyčių epicentre.
Gyvenimas – kaip ant delno
Klaipėdos muzikinio teatro feisbuko paskyroje ir internetinėje svetainėje šiuo metu galima pasižiūrėti M.Rimeikio šokio spektaklį pagal E.Balsio muziką „Eglė žalčių karalienė“, kompozitoriaus A.Kučinsko operą vaikams „Bulvinė pasaka“, V.Ganelino miuziklą „Velnio nuotaka“.
Netrukus virtualųjį teatro repertuarą papildys ir šokio spektaklis „Altorių šešėly“ bei „Bulvinės pasakos“ tęsinys – „Makaronų opera“. Visi šie pastatymai internete bus viešinami ribotą laiką, tad verta suskubti pasinaudoti proga.
Teatro feisbuko paskyroje laukia dar viena retenybė. Čia tarsi pro rakto skylutę galima stebėti menininkų repeticijas namuose, jų nepagražintus grimu veidus ir judesius iš arti.
Feisbuke teatras dalijasi ir naujausiais straipsniais apie savo darbuotojus. Tapus jo paskyros sekėjais ir užsiprenumeravus trupės naujienlaiškius visas teatro gyvenimas – kaip ant delno.
