47 metų niujorkietė kompozitorė Ž.Martinaitytė, atvykusi į Lietuvą atsiimti Vyriausybės kultūros ir meno premijos, ilgam įstrigo gimtinėje. Dėl koronaviruso pandemijos atšaukti skrydžiai, grįžtančių į JAV keleivių spūstys oro uostuose sulaikė menininkę nuo kelionės namo, į Niujorką, kur ji su vyru kompozitoriumi True Rosaschi gyvena jau daugiau kaip dešimt metų.
Viešinčią pas mamą Kaune menininkę pasiekė džiugi žinia apie jai suteiktą prestižinę Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendiją, kuri skiriama karjeros aukštumas pasiekusiems JAV ir Kanadoje gyvenantiems mokslininkams ir menininkams.
Be to, Ž.Martinaitytės orkestrinis kūrinys buvo pripažintas geriausiu neseniai vykusiuose Lietuvos kompozitorių sąjungos 2019 metų geriausių kūrinių apdovanojimuose.
– Daugeliui negailestingas metas jums – nepaprastai dosnus. Kokios nuotaikos jus šiandien lydi? – paklausiau Ž.Martinaitytės.
– Jaučiuosi keistai. Kai visi aplinkui kenčia, ore tvyro nerimas ir nežinia, sėkmės ir pripažinimo ženklai atrodo vos ne beprasmiai. Smagu jų sulaukti, bet jeigu niekas nepasikeis – kultūros gyvenimas liks įšaldytas dar metus ar dvejus?
Aišku, pripažinimas suteikia vidinio stabilumo ir pasitikėjimo savimi. Dabar man nereikia rūpintis ir finansais. Tačiau tokių kaip aš menininkų nedaug. Štai mano draugai Niujorke yra patekę į kritinę situaciją, nes gyveno iš koncertų honorarų, o dabar visi renginiai atšaukti.
Be to, tenykščiai menininkai dažnai neturi sveikatos draudimo. Pastaruoju metu įkurtų pagalbos fondų lėšų visiems neužteks.
– Jums pasisekė ir dėl to, kad dabar esate Kaune, o ne Niujorke. Juk čia kur kas saugiau, ar ne?
– Du kartus per dieną bendraujame skaipu su vyru. Amerikoje tikrai baisu, kas penktas niujorkietis užsikrėtęs koronavirusu.
Mano vyras taip pat ilgai sirgo, dabar sveiksta. Jeigu būčiau grįžusi namo, turbūt sirgtume abu.
Mūsų draugų aplinkoje yra ir kelios mirtys. Neišgyveno du jau karantino metu susirgę vyro bendradarbiai. Jie nepriklausė rizikos grupei, o užsikrėtė greičiausiai per buitinius kontaktus.
Gal Lietuva išgelbėjo mane, atsiviliojusi Vyriausybės kultūros ir meno premija. Paprastai tokiu metu čia nevažiuoju – kasmet vasaroju senelių sodyboje Utenos rajone ir taikau į „Gaidos“ festivalį rudenį.
Šis vizitas turėjo būti trumpas, bet skristi namo planuoju tik liepos pabaigoje.
Dar šią savaitę keliausiu į savo kūrybos studiją prie Tauragno ežero, įrengtą mano senelio pastatytoje klėtyje.
Ten atsirado nemažai mano kūrinių.
Gavus penkiaženklę stipendiją norėtųsi nukeliauti į kokią svajonių šalį. Deja, karantinas nusprendė už mane.
– Guggenheimo fondo stipendininkai – JAV muzikos elito žiedas. Kai kurie menininkai metų metus bando pelnyti šią stipendiją. Kaip pavyko jums, Lietuvos pilietei, neglobojamai jokios agentūros ar leidyklos?
– Aš pati sau esu vadybininkė – rašau projektus, teikiu paraiškas kūrybos rezidencijoms, stipendijoms. Ir kartais man pasiseka. Už Guggenheimo stipendiją didesnės yra turbūt tik valstybinės premijos, skiriamos Amerikos piliečiams.
Turėjau puikių savo kūrybos įrašų. Lietuvos muzikos informacijos centras 2017-aisiais išleido mano autorinį albumą „Horizons“, kurį pastebėjo ne tik Europos, bet ir JAV leidiniai.
2019 metų autorinis diskas „Prarasto grožio beieškant“ („In Search of Lost Beauty“), išleistas amerikiečių kompanijos „Starkland Records“, sulaukė dar daugiau dėmesio. Jis pelnė du „Global Music Awards“ aukso medalius geriausio albumo ir geriausio kompozitoriaus kategorijose.
Taigi turėjau ir recenzijų daugiau, negu reikia.
O rekomendacijas gavau iš kolegų, kurie domisi mano kūryba nuo pat atsikraustymo į Niujorką, – ne tik ateina į mano koncertus, bet ir pavarto kūrinių natas, be to, patys yra žinomi Amerikos muzikos pasaulyje.
Lietuviškų recenzijų pateikti negalėjau, bet lietuvių atlikėjų įrašai labai pravertė.
Į mano dosjė buvo įtraukta ir šiemet Lietuvos kompozitorių kūrinių konkurse laimėjusi kompozicija „Sielunmaisema“, kurią atliko Klaipėdos kamerinis orkestras ir violončelininkas Mindaugas Bačkus.
– Ką reiškia mįslingi jūsų kūrinių pavadinimai?
– Tai įvairių kalbų žodžiai, kuriuose telpa daugiau prasmių negu jų lietuviškuose atitikmenyse. Pavyzdžiui, portugališkas žodis „Saudade“, kuriuo pavadinau savo naują simfoninį kūrinį, beveik prilygsta filosofinei kategorijai. Jis reiškia įvairų ilgesį – ir tėvynės, ir praeities, net ateities ar savęs, koks dabar nesi.
„Sielunmaisema“ socialiniame tinkle „Twitter“ paminėjo vienas rašytojas, nurodęs ir šio žodžio reikšmę: „sielos gamtovaizdis“ – tai, kas glūdi mūsų viduje, persmelkia, niekada nepalieka.
Iš tikrųjų tuose pavadinimuose nėra jokios mistikos. Jie glaudžiai susiję su mano kūrinių idėja. Štai prancūzišku terminu „Millefleur“ apibūdinami XV amžiaus gobelenai, kurių foną sudaro augalinis raizginys, tūkstančiai detalių. Taip pavadintas mano simfoninis kūrinys taip pat suaustas iš daugybės mažų, subtilių detalių, kuriančių mirgėjimo efektą.
Užtikusi įkvepiantį svetimos kalbos žodį užsirašau savo dienoraštyje ir prireikus susirandu toje idėjų knygoje. Jau kurį laiką šitaip kuriu.
– Prieš kelerius metus parašėte „Prarasto grožio beieškant...“, dabar stipendiją gavote kūriniui „Gelmės beieškant...“ („In Search of Depth...“). Gal kursite visą epopėją kaip rašytojas Marcelis Proustas?
– Kol kas esu suplanavusi penkis valandos trukmės kūrinius, užsirašiusi jų idėjas. Mėgstu žvelgti toli į ateitį.
Šis ciklas įdomus tuo, kad ilgus kūrinius atliks nedideli ansambliai. Aišku, būtų smagu parašyti ilgą kūrinį orkestrui, bet tokį sunku atlikti – norisi daugiau mobilumo.
Pagal stipendijos sąlygas „Gelmės beieškant...“ premjera turėtų nuskambėti Niujorke, tad ją atliks tenykščiai muzikantai, o vėliau kūrinį būtinai pristatysiu su lietuvių atlikėjais Lietuvoje.
Stipendija padės įgyvendinti ir kitus sumanymus. Ji duodama tam, kad menininkas pajustų visišką kūrybos laisvę, galėtų ištisus metus užsiimti mėgstama veikla nesukdamas galvos dėl pragyvenimo.
Galėsiu atsisakyti manęs nedominančių užsakymų. Juolab kad dabar turiu ir daugiau įdomių darbų – netikėtą Vilniaus festivalio pasiūlymą ir dar vieną užsakymą rudeniui. Kartu visą laiką dirbu prie didžiojo kūrinio „Gelmės beieškant...“
Įstojo į elitinį klubą
J.S.Guggenheimo atminimo fondas stipendijas teikia nuo 1925 m. JAV ir Kanadoje gyvenantiems įvairių sričių menininkams, gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų profesionalams už kūrybos laimėjimus ir potencialą.
Stipendijomis išmokėta jau daugiau kaip 375 mln. JAV dolerių (vidutinis stipendijos dydis – apie 45 tūkst. JAV dolerių) 18 tūkst. asmenų, tarp jų – Nobelio, Pulitzerio, Turingo, Fieldso ir kitų tarptautinių premijų laureatams.
Guggenheimo stipendija itin vertinama ne tik dėl įspūdingos finansinės išraiškos, bet ir dėl poveikio meno bei mokslo procesams, istorinio konteksto. Net nesidomintys menu ir mokslu suvokia jos prestižą.
Šia stipendija nužymėta visa amerikiečių eksperimentinės muzikos istorija. Ją yra gavę Johnas Cage’as, George’as Crumbas, Luciano Berio, Mortonas Feldmanas, Steve’as Reichas, Terry Riley, Meredith Monk, Pauline Oliveros, Conlonas Nancarrow, Laurie Anderson, Davidas Langas, Michaelas Gordonas, kitos muzikos įžymybės.
