Susirinkę į laisvalaikio centrą Pašilaičiuose „Kūrybos avilys“ mokytis lipdybos vaikai sulaukia G.Radzevičiaus užduoties – lipdyti ką nori. Kai vienas mažylių pareiškia, kad nežino, ką, sulaukia „konkretesnės“ užduoties – nulipdyti „nežinau ką“.
Panašių taisyklių mokant tapybos laikosi ir S.Skrebienė. „Vaikų nemokome, neauklėjame. Mūsų principas – suteikti jiems sąlygas kurti. Žinoma, jeigu klausia patarimo, visada padedame. O viso to esmė – parengti ne menininką, o išmokyti vaiką priimti sprendimą“, – aiškino G.Radzevičius.
Nors taip dirbančių vaikų užimtumo centrų jau atsiranda, dauguma vis tiek siekia moksleiviams įskiepyti, įdiegti, supažindinti. Trumpai tariant, prikimšti galvą žinių, kurias vaikas augdamas kažin ar panaudos.
Palieka vaikui nuspręsti
Anot S.Skrebienės, bazinės žinios vis dėlto suteikiamos. Tačiau po to abu dėstytojai stengiasi, kad vaikai išmoktų jas patys pritaikyti.
G.Radzevičius vaikus lipdybos moko nuo 1982 metų. Baigusi studijas Lietuvos edukologijos universitete prie jo prisijungė ir duktė S.Skrebienė.
Nupiešę arba nulipdę vaikai mėgsta klausti – ar gerai? „Tada aiškiname: tai yra tavo darbas, tu jį kuri, valdai, taigi ir sprendi, ar gerai. Savo nuomonę galiu išsakyti, bet ji nebus lemianti“, – pasakojo S.Skrebienė.
Prisimindamas, ką per pirmuosius užsiėmimus nulipdydavo vaikai, G.Radzevičius juokėsi: „Būtinai būdavo kūrinių, kurių pavadinimas „Du apvalūs, vienas pailgas“. Taip, paaugliai lipdydavo falus.“
Toks pradžiamokslis kartojasi ne vienus metus, tad skulptorius stengiasi viską paversti juokais. Jis žino: jei drausi, lipdys toliau.
O jei pasijuoksi – per kitą užsiėmimą falus jau bus pamiršę.
Lipdybos mokytojas prisiminė, kad tokie neklaužados ir jį sugebėdavo nustebinti. Kartais jie nulipdydavo širdį ar verkiančias akis. Kam? Pasirodo, mamai.
Ar dabar vaikų laisvalaikio centre sunkiau nei prieš keletą metų?
G.Radzevičius pridūrė: sunkiau bendrauti ne su vaikais, bet su tėvais – visi labai įnoringi.
„Būna, kad tėvai tiesiai pareiškia: norime, kad iš mūsų vaiko padarytumėte menininką.
Tokiems tenka atsakyti, kad reikia palūkėti, kad būtina stebėti, kur vaikas linksta, pagaliau ir jis pats turi apsispręsti, kurį kelią pasirinkti. Ir apskritai svarbiau į galvą laisvę įdėti, kad vaikas pats mąstytų“, – svarstė S.Skrebienė.
Žaidimas moko skaičiuoti
S.Skrebienė neslėpė, kad atėję vaikai stebisi: iš jų niekas nieko nemėgina išlaužti, nepuola reikalauti gerų rezultatų. Tai smarkiai skiriasi nuo mokyklos.
„Kūrybos avilio“ mokytojų nuomone, daug svarbiau, kad vaiko galvoje prabustų paprasti sugebėjimai. Tarkim, tam šiame laisvalaikio centre patiems mažiausiems buvo sukurtas iš pažiūros paprastas žaidimas „Riedukas“.
Mažyliai mėgo molinį kauliuką, ant kurio surašyti skaitmenys nuo 1 iki 6. Laimi tas, kuris greičiausiai surenka didesnę nei 50 sumą. Vienas vaikas privalo skaičiuoti iškrintančius skaičius – jis lavina sudėties įgūdžius. Kiti taip stengiasi skaičiuoti, be to, mėtančius kauliuką apima toks azartas, kad mažylius tenka raminti.
„Žaidžiame iki 50 ir toliau lipdome. Taip vaikai įpranta skaičiuoti be telefono pagalbos“, – šypsojosi G.Radzevičius.
Daug užsidirbti neįmanoma
„Tai mūsų laisvalaikis. Pailsi ir vaikai, ir mes. O kartu ir patys kokį darbelį sukuriame“, – dėstė G.Radzevičius.
Vaikai, matydami, kaip kuria jų mokytojai, ne visada supranta, koks rezultatas. „Tačiau jiems būna gražu – jie mūsų kūrybą supranta kaip siekiamybę. Pavydo iš vaikų pusės nejaučiame“, – tikino S.Skrebienė.
Jos žodžiais, klysta tie, kurie mano, kad iš tokių laisvalaikio centrų kaip „Kūrybos avilys“ galima nemažai uždirbti. Nors užsiėmimai mokami, pinigų reikia patalpų nuomai, medžiagoms įsigyti.
„Jeigu norėčiau iš to duoną valgyti, man taip dirbti visiškai neapsimoka. Geriau kokį paminklą iš akmens nukalti“, – šyptelėjo skulptorius G.Radzevičius.
Paklaustas apie lavinimo programas, ar jas turi surašytas popieriuje, jis tvirtino, kad viskas – galvoje.
Tik patirtis lemia, koks bus kitas užsiėmimas.
„Kūrybos avilio“ šeimininkai sakė, kad sulaukė ir ne vieno pasiūlymo iš rašančių disertacijas švietimo temomis papasakoti apie savo sistemą.
Prisiklauso įvairių dalykų
Kas tie vaikai, kurie lanko laisvalaikio centrą?
Anot S.Skrebienės, tai Pašilaičiuose gyvenančių paprastų vilniečių šeimų atžalos, kai kurie rusakalbiai.
G.Radzevičius prisiminė, kad anksčiau, kai dirbo Pavilnyje, iš tenykščio jaunimo išgirsdavo tokių dalykų, nuo kurių per nugarą pagaugai eidavo.
Kurdami paaugliai atsipalaiduodavo, užmiršdavo, kad šalia vyresnis žmogus, todėl tarpusavyje imdavo kalbėti, kur ir kas prekiauja narkotikais, kaip patys svaiginosi.
Laisvalaikio centre visi vaikai įpratinti telefonus padėti į šalį. Buvo tokių, kurie dėl to protestavo, bet tokie sulaukia pasiūlymo tyliai pasėdėti kampe, kad netrukdytų kitiems.
„Būna, kad vaikui tenka paaiškinti: tu atėjai pas mane, vadinasi, turi prie mano taisyklių taikytis“, – kalbėjo G.Radzevičius.
Beje, anksčiau laisvalaikio centre buvo net baltas kampas. Ne juodas, kad vaikai nesiskųstų jų teisių gynėjams. Tame kampe mokytojai pasiūlydavo pastovėti ar pasėdėti neklaužadoms.
Jeigu vaikas po užsiėmimo pareiškia, kad nieko nepavyko sukurti, G.Radzevičius patikslina: „Tu šiandien lavinai kantrybę.
Kantriai išsėdėjai pamoką. Netriukšmavai, moliu nesimėtei, lango neišdaužei.“
