„Šiemet buvo suplanuota, kad į „Galvės Jazz fiestą“ atvažiuos pagrot ir nemažai užsieneičių, ir Vakarų džiazo mokyklose studijuojančių lietuvių, bet tas nelemtas virusas sujaukė visus planus. Gal ir galėtų jie atvykti į Lietuvą, sienos lyg jau atidarytos, bet, didelė tikimybė, kad, nusipirkę bilietus į Lietuvą ir atvykę skrydžiams į oro uostus, jie gali sužinoti, kad lėktuvai neskris“, – apgailestavo A. Šumskas.
Pastaraisiais metais jam pačiam muzikantų ieškoti jau nebereikia. „Plaukiojantys“ džiazo koncertai Galvės ežere taip išpopuliarėjo, kad muzikantai Aringą susiranda patys ir, siūlydami savas koncertų programas, laiškus pradeda rašyti dar žiemą.
Lietuviai ateities ieško užsienyje
„Galvė Jazz fiestoje“ grojantys jauni lietuviai ir užsieniečiai suteikia klausytojams galimybių susipažinti, kuo gyvena šiandienos džiazo muzikantų karta – jie talentingi, veržlūs, nebijantys naujovių, greitai tarpusavyje „susigroja“ net ir visai nepažįstami.
„Tik daugelis lietuvių muzikantų savo ateitį sieja su studijomis užsienyje. Mano dukra šiemet baigė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnaziją, yra daug žadanti pianistė ir, jeigu ne koronaviruso pandemija, būtų išvažiavusi studijuoti į Zalcburgo (Austrija) konservatoriją. Tačiau dabar metus teks jai pasimokyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o kitais metais tikrai išvažiuos“, – kalbėjo Aringas.
Nemažai jo akiratyje esančių jaunų džiazo muzikantų iš Lietuvos irgi dažniausiai renkasi studijas Olandijos arba Didžiosios Britanijos muzikos akademijose, kuriose yra geras ir senas tradicijas turinčios džiazo mokyklos.
„Lietuvės merginos dėl suprantamų priežasčių po džiazo studijų užsienyje dažniausiai ten ir pasilieka. Dainininkė Eglė Petrošiūtė liko gyventi Olandijoje, nes ištekėjo už italo irgi džiazo muzikanto, bet dažnai abu labai noriai atvyksta pakoncertuot į Trakus. Viktorija Pilatovič baigė studijas Ispanijoje ir liko ten dėstytojauti. Yra ir daugiau užsienyje likusių dainininkių iš Lietuvos. Jos visos gražios, puikiai dainuoja, todėl ir pakeri užsieniečius vyrus. Taip ir prarasime kokią nors Ellą Fitzgerald“, – šyptelėjo Aringas.
Trimito garsai išprovokavo idėją
Pasakodamas apie „Galvė Jazz fiestos“ pradžią, Aringas prisiminė, kaip visai netikėtai gimė idėja organizuoti šį išskirtinį Lietuvoje džiazo festivalį.
Kartą jis su geru draugu, trimito virtuozu Valerijumi Ramoška, plaukiodami laiveliu Galvės ežere, sugalvojo pagrot. Kai Valerijus trimitu užgrojo keletą džiazo temų, plojimai pasigirdo nuo visų ežero krantų. Tuo metu Aringui ir kilo idėja – jei muzika nuo vandens pasklinda po visas pakrantes, reikia rengti džiazo koncertus plaukiojančiame laive.
Abu draugai stebėjosi atradę Galvės ežero išskirtinumą – užgrojus jo viduryje muzika buvo girdima net Trakuose.
„Ir kuo ilgiau tada Valerijus pūtė trimitą, tuo labiau garsėjo pakrantėse susibūrusios publikos aplodismentai. O dar po kurio laiko Valerijaus džiazo improvizacijas palydėdavo šūksniai: „Pakartot!“ Kai per keliolika minučių sulaukėme šitokio pasisekimo, nutarėme, kad Trakuose reikia džiazo ant vandens. Tuo metu įmonė „Baltų amatai“ kaip tik buvo pasistačiusi nedidelę naują baržą, kurią nutarėme išsinuomoti ir joje rengti koncertus“, – priminė Aringas.
Džiazo laivo kelionės Galvės ežeru prasidėjo 2008 metų vasarą. Kartais, prisipažino jų organizatorius, entuziazmas ieškoti vis naujų muzikantų ar dainininkų priblėsta, tačiau po kiekvieno koncerto vėl ir vėl džiazuot jį įkvepia publika, kuri neretai taip įsijaučia į džiazą, kad atrodo, jog groja ir dainuoja sykiu su muzikantais.
„Atsisakyti šių džiazo kelionių Galvėje negalėčiau ir dėl tų jaunų muzikantų, kuriems jau nebereikia aiškinti, kas vyksta „Galvė Jazz fiestos“ metu. Negalėčiau jų nuvilti ir atimti galimybę pamuzikuot Lietuvoje“, – svarstė Aringas, jau numatęs šią vasarą rengti koncertus džiazo laive kiekvieną penktadienį.
Praėjusį penktadienį grojo pianistas Vytis Smolskus, kontrabosistas Eugenijus Kanevičius, mušamaisiais – iš Olandijos atvykęs Jonas Filmanavičius, dainavo Aika ( Jekaterina Fiodorova).
