Ištrūkusi iš karantino solistė Zalcburgo festivalyje jautėsi kaip rojuje

Škotų sopranas Katie Coventry pradėjo savo tarptautinę karjerą Zalcburge jaunųjų dainininkų projekte 2018 metais, o kitą sezoną tapo Zalcburgo „Landestheater“ ansamblio nare.Šią nenuspėjamą vasarą paskutinę minutę ji buvo pakviesta prisijungti prie jubiliejinio Zalcburgo festivalio ir atlikti nedidelį vaidmenį lenkų menininko K.Warlikowskio režisuotoje R.Strausso operoje „Elektra“.

 K.Coventry. <br> M.Vilaros nuotr.
 K.Coventry. <br> M.Vilaros nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ona Jarmalavičiūtė

Oct 13, 2020, 5:09 PM, atnaujinta Oct 13, 2020, 5:09 PM

Interviu jaunoji dainininkė papasakojo apie savo profesinį kelią, ją įkvėpusius solistus ir kaip meditacija jai padeda dainavimo perklausų metu.

– Kaip patekote į Zalcburgo „Elektros“ premjerą?

– Iš pradžių nebuvau atrinkta dainuoti „Elektroje“. Kai pavasarį buvo atšaukti visi darbo projektai, karantinavausi savo šeimos namuose Škotijoje. Labai apsidžiaugiau, sulaukusi skambučio su pasiūlymu dainuoti Zalcburgo festivalyje. Zalcburge buvau praleidusi metus ir per tą laiką labai prisirišau prie šios vietos.

Po skambučio per dvi savaites turėjau viską suplanuoti, susiorganizuoti kelionę ir gyvenamąją vietą, pasitikrinti dėl viruso. Buvo ką veikti, nes visa Škotija tuo metu buvo uždaryta karantine.

Keistai jaučiausi, kai atsidūrusi Austrijoje staiga vėl galėjau laisvai vaikščioti gatvėmis, – ten niekas nesikarantinavo.

– Koks jūsų santykis su Zalcburgo miestu ir jo kultūra?

– Atvykau čia 2018 metais, siekdama dalyvauti jaunųjų dainininkų projekte. Tai buvo didelis žingsnis mano karjeroje, – pirmasis darbas už Didžiosios Britanijos ribų.

Jaunųjų dainininkų konkursas buvo nuostabi patirtis: pabuvojau festivalio aplinkoje, susitikau su daugybe nuostabių žmonių. Dėl to po festivalio metams pasilikau Zalcburge dirbti valstybiniame operos teatre. Taip geriau pažinau šį miestą – patyriau ir jo vasaros šurmulį, ir ramią jaukią atmosferą.

Zalcburgas – nedidelis jaukus provincijos miestelis, kurio gyventojai yra gana tradicinio sukirpimo ir į kultūrą žvelgia tradiciškai. Be abejo, W.A.Mozarto kultas čia turbūt yra didžiausias nei bet kur kitur pasaulyje.

Zalcburge dainuoti Mozarto muziką, pritariant „Mozarteum“ orkestrui, yra ypatinga patirtis. Man taip pat labai patinka Zalcburgo kosmpolitiškumas: Europos viduryje plytintis miestas turi puikų tarptautinį susisiekimą ir infrastruktūrą.

– Kaip apibūdintumėte repeticijų procesą šių metų festivalyje?

– Nuo pat pradžių repetuodama jaučiausi saugiai. Mes privalėjome laikytis visų saugos reikalavimų – testuotis, laikytis atstumo nuo kitų žmonių ir taip toliau. Pirmąją savaitę visa tai atrodė neįprasta, po karantino buvau atpratusi būti prie žmonių. Tačiau neilgai trukus sutelkėme dėmesį į opera, kūrinį, darbą, ir visos kitos problemos buvo nustumtos į antrą planą. Repeticijos buvo labai gerai organizuotos, – nors jų buvo mažiau, laiko tikrai užteko. Po kurio laiko viskas normalizavosi.

Po karantino ypač džiugino galimybė kurti ryšį su kitais scenoje – dainininkais ir klausytojais. Ansamblio nariai prieš darbą „Elektroje“ vienas kito nepažinojo, tačiau labai greitai sukurta atmosfera tapo jauki, visi buvo atsipalaidavę. Tai padėjo mėgautis procesu.

Aš labai žaviuosi visais savo kolegomis, įdėjusiais daug darbo scenoje. Choreografas Claudas labai artimai su mumis dirbo ir siekė, kad mes savo personažus atkurtume realistiškai, sukeldami tikras emocijas.

– Kaip kūrėte savo vaidmenį?

– Krzysztofas ​​Warlikowskis ir Claude'as Bardouilas norėjo sukurti realistiškus personažus, daugiausia dėmesio skyrė jų praeities istorijoms ir santykiams su Elektra. Kurdama Tarnaitės vaidmenį, rėmiausi savo gyvenimo patirtimi.

Manau, visa ši opera yra nepaprastai įkvepianti – vieną akimirką nuo skambančios muzikos kraujas stingsta gyslose, o kitą yra sukuriama švelni atmosfera. Man patiko klausytis dramatiškų dviejų seserų scenų ir stebėti kaip Aušrinė Stundytė bei Asmik Grigorian kuria savo personažus, jų išraišką scenoje ir tarpusavio ryšį.

– Skaičiau, kad jau anksčiau svajojote dainuoti R.Strausso operinį repertuarą.

– Savo karjeroje dar nesu atlikusi daug vokiško repertuaro. Kurį laiką ieškojau mano balsui tinkamo R. Strauso kūrinio, mokiausi jo operą „Rožių kavalierius“ („Rosenkavalier“) ir kitas kompozicijas. Patirtis „Felsenreitschule“ salėje atlikti tokią aistringą ir dramatišką R.Strausso muziką, gyvai klausytis Vienos filharmonijos orkestro skambesio, man buvo ypatinga.

Pasirodymo pabaigoje, užsidengiant užuolaidoms scenoje, ašarojau. Labai mėgstu ir vertinu R. Strausso muziką, jos spalvas, skambesius, žodžius – man ji yra tokia nenuspėjama, atrodo, melodija niekada nenuveda ten, kur klausytojas tikisi.

Darbas su dirigentu Franzu Welseriu-Möstu buvo sutelktas į detales – diskutavome ir stengėmės nuspalvinti kiekvieną frazę ir kiekvieną žodį. Operoje turiu tik keletą eilučių, todėl jaučiau, kad man tikrai svarbu žinoti, kaip turi nuskambėti kiekvienas žodis, ką noriu juo pasakyti, kokią reikšmę suteikti.

– Kaip tapote dainininke, kokia esate šiandien?

– Visada mėgau muziką ir teatrą – vaikystėje nuolat dainavau, vaidinau, šokau. Dainavimo pamokas pradėjau būdama septynerių, tačiau į dainavimą rimtai pradėjau žiūrėti tik būdama šešiolikos metų, kai mokiausi pas Allison Cook. Ji ruošė mane būsimai dainininkės karjerai – mokė dainavimo technikos, daugybės naujų metodų.

Dainuodama su ja pradėjau iš tikrųjų naudoti savo kūną, sąmoningiau rinktis repertuarą. Vėliau, aspirantūros metu, mokiausi pas kitą vokalo dėstytoją Timą Evaną-Jonesą. Jis yra nepaprastai atsidavęs savo studentams ir savo mokymą pritaiko kiekvienam žmogui individualiai.

Dar vėliau susipažinau su savo trečiąja vokalo mokytoja Jane Robinson, kuri puikiai pažįsta mano balsą ir duoda puikių patarimų, susijusių ne tik su dainavimu, bet ir su atrankomis, repertuaru, karjeros prioritetais.

Ji mokė mane patogiai jaustis savo balso galimybių ribose, nebandyti jo daryti kažkuo, kas jis nėra. Man pasisekė, kad turėjau tokius skirtingus ir kompetentingus mokytojus, kurių pamokos papildė vienos kitas, formavo mane kaip dainininkę.

– Kaip rengiatės pasirodymui scenoje?

– Susikaupti prieš kiekvieną koncertą ar operos spektaklį man labiausiai padeda joga ir meditacija. Taip atsipalaiduoju ir sutelkiu dėmesį į savo kūną, protą – paruošiu juos pasirodymui.

Po to dažnai akimis permetu partitūrą ir pasikartoju sudėtingus pasirodymo momentus. Nors tiesioginis pasiruošimas prasideda tik pavakariais, iš tiesų ruošiuosi scenai visą dieną. Laukimas sukelia labai daug įtampos ir baimės, bet užlipusi į sceną būnu atsipalaidavusi ir galiu mėgautis dainavimu.

Man nepaprastai patinka keistis energija su žiūrovais ir kolegomis scenoje. Meditacija man padeda ir per operų perklausas teatruose. Jose reikia greitai persiorientuoti – tai būti veikėju, tai savimi, o ir skirtingi veikėjai keičia vienas kitą.

Meditacijos pagalba perklausų metu galiu sutelkti dėmesį į dabarties akimirką ir persijungti į skirtingus veikėjus.

– Jus įkvepia skirtingi dainininkai, atliekantys nebūtinai akademinę muziką. Ko iš jų mokotės?

– Aš klausausi labai įvairios muzikos – populiariosios, džiazo, klasikos. Tai atsipalaidavimo, atsijungimo, poilsio forma. Mėgstu klausytis dainų, kurias vaikystėje leisdavo mano tėvai. Jos mane guodžia, palaiko, atkuria senus prisiminimus.

Tačiau aš taip pat žaviuosi daugeliu akademinių dainininkų. Pavyzdžiui, kelis kartus turėjau galimybę dirbti su mecosopranu Anna Murray, kuri, man atrodo, puikiai pažįsta savo balsa ir žino, kaip juo naudotis.

Mėgstu dalintis scena su labiau patyrusiais dainininkais ir mokytis iš jų. Tokie susitikimai visada įkvepia. Manau, kad vis dar daugelį savo kolegų regiu ant pjedestalo. Jie mane motyvuoja toliau dirbti, stengtis ir tobulėti. Aš trokštu būti ten, kur jie yra.

– Kaip apibūdintumėte šiandieninį operos dainininko gyvenimo būdą?

– Aš vis dar bandau suprasti, koks gyvenimo būdas man iš tiesų tinka. Tenka daug keliauti, nedaug laiko būti namuose, ir tai dažnai skaudina, nes praleidžiu daugybę šeimos švenčių, renginių, draugų vestuvių, gimtadienių ir panašiai.

Tačiau man pasisekė, nes mano šeima ir draugai mane labai supranta ir palaiko. Man operos dainininko profesija yra vienintelis profesinis kelias, kuriuo kada nors norėjau eiti ir esu labai laiminga, jog tai tapo mano gyvenimu, kad galiu pragyventi iš dainavimo. Manau, operos solisto karjera žmogui atveria daugybę naujų kultūrų ir patirčių.

– Kokią matote savo profesinę ateitį?

– Daugelis dalykų šiais metais tūno nežinomybėje. Be abejo, tikiuosi, kad viskas greitai grįš į savo vėžes ir džiaugiuosi visomis galimybėmis dirbti taip pat prie naujų, karantino sąlygotų internetinių projektų.

Ateityje planuoju su drauge įrašyti keletą škotiškų dainų, taip pat atlikti naujus karantino proga užsakytus kūrinius pandemijos tema. Kompozitoriai prigalvojo labai daug įdomių kūrinių. Pavyzdžiui, tarp jų yra apdainuojantys internetinį „Skype“ skambutį ir paskutinių maisto produktų namuose valgymą.

Tačiau, kaip ir kiekvienas dainininkas, noriu dainuoti scenoje.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.