Nuo to laiko, kai V.Gaftas sukūrė epigramą (rus. „Gorazdo menše na zemle armian, čem filmov, gdie sygral Džigarchanian“), A.Džigarchanianas nusifilmavo dar dešimtyse juostų. Paskutinėse – 2018 metais, du filmai, kuriuose jis vaidino, ekranuose dar nepasirodė.
Sunku net suskaičiuoti visus A.Džigarchaniano vaidmenis: vienais vertinimais, jo filmografijoje 200, kitais – 280, trečiais – daugiau kaip 350 vaidmenų. O kur dar nenufilmuoti teatro spektakliai!
Jis buvo įvairiapusis artistas, lengvai ir įtikinamai persikūnijantis į įvairiausių laikų, tautybių ir specialybių žmones – nuo Kijevo metropolito „Jaroslavnoje, Prancūzijos karalienėje“ („Jaroslavna, korolieva Franciji“) iki vairuotojo melodramoje „Senos sienos“ („Staryje steny“), nuo Ivano Turgenevo dvarininko Ležniovo „Rudine“ iki karikatūriško anglų teisėjo Krigso filme „Sveiki, aš jūsų teta!“ („Zdrastvujte, ja vaša tiotia!“).
A.Džigarchanianas vien piktadarių ir nusikaltėlių suvaidino dešimtis ir kiekvienam rasdavo savų spalvų.
Nėra nieko bendra tarp štabskapitono Ovečkino iš „Naujų nesugaunamųjų nuotykių“ („Novyje prikliučenija neulovimych“) ir Kupriaus iš „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ („Miesto vstreči izmenit nelzia“), niekšo, šantažuojnčio Kibrit, TV seriale „Tyrimą atlieka žinovai“ („Sledstvije vedut Znatoki“) ir kurčio sukčiaus iš „Profesija – tardytojas“ („Profesija – sledovatel“).
Įvairi ir jo herojų etninė priklausomybė. Armėnus jis vaidino daugiausia karjeros pradžioje. Vėliau jį kvietė vaidinti ispanus, italus, prancūzus, amerikiečius, gruzinus, Egipto sultonus, rusų valstiečius. O 2008-aisiais kvailoje komedijoje „Pats geriausias filmas“ („Samyj lučšyj film“) pakvietė Dievo vaidmeniui. Ką gi, susidorojo ir su juo.
Būsimasis teatro ir kino aktorius, teatro režisierius ir pedagogas, savo vardo teatro vienas įkūrėjų, prezidentas ir meno vadovas A.Džigarchanianas gimė Armėnijos sostinėje Jerevane 1935 m. spalio 3-iąją. Savo tėvą pamatė būdamas suaugęs: šis išėjo iš namų, kai Armenui tebuvo mėnuo. Jį užaugino patėvis.
Meilę teatrui išugdė motina, kuri buvo užkietėjusi teatralė ir nepraleisdavo nė vienos premjeros. O ir sūnus, pasak jos, nuo vaikystės elgėsi kaip apsigimęs artistas – visa laiką stengėsi ką nors pamėgdžioti.
Todėl nieko nuostabaus, kad baigęs vidurinę mokyklą Armenas bandė stoti į Valstybinį teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje. Bet jo nepriėmė – jis pats vėliau sakė, kad dėl akcento.
Grįžo į Armėniją, įsidarbino kino studijoje „Armenfilm“ operatoriaus padėjėju, o būdamas 19 metų vėl stojo į aukštąją mokyklą, šįkart – Jerevano teatro meno institutą, ir jam pavyko.
Jau po metų studijų pirmą kartą pasirodė scenoje – Jerevano Konstantino Stanislavskio rusų dramos teatre.
Jauno A.Džigarchaniano kino vaidmenų, studijos „Armenfilm“ juostų, kuriose jis pradėjo karjerą, neprisimena net užkietėję sinefilai – dabar apskritai sunku A.Džigarchianą įsivaizduoti dvidešimtmetį.
Pats aktorius savo tikruoju kino debiutu vadino pagrindinį vaidmenį karinėje dramoje „Sveikas, tai aš!“ („Zdravstvuj, eto ja“, 1965 m.), kuri Kanuose buvo nominuota Auksinei palmės šakelei.
30-metis A.Džigarchanianas, suvaidinęs mokslininką fiziką Artiomą, fronte praradusį mylimąją, išpopuliarėja tarp kino intelektualų.
Ilgainiui charakteringas A.Džigarchaniano akcentas tapo jo aktorine vizitine kortele.
1967 m. režisierius Anatolijus Efrosas talentingą armėnų aktorių perviliojo į Maskvą – iš pradžių į Lenino komjaunimo, vėliau – į Vladimiro Majakovskio teatrą.
Jis sėkmingai vaidino teatre ir kine, tapo vienu geidžiamiausių SSRS bei Rusijos aktorių ir jo šlovė neišblėso pusę amžiaus.
A.Džigarchanianas tiesiog mėgo savo profesiją. Viename interviu sakė: „Kai tenorai gerai dainuoja, jų akys sudrėksta. Medikų įrodyta. Luciano Pavarotti – didis dainininkas, jo akyse pasirodydavo ašaros. Tai tam tikras fiziologinis malonumas. Drįstu pasakyti, kad aš irgi patiriu tokį malonumą... Kaip sakoma: „Ir jiems už tai pinigus moka?!“
Štai tą nuoširdų vaidybos džiaugsmą pajusdavo žiūrovai, iš dalies dėl to Armenas ir buvo mylimas.
Pagrindinių vaidmenų A.Džigarchanianas gavo, ko gero, mažiau, negu būtų galėjęs, bet ir jo antraplaniai vaidmenys būdavo tokie, kad kartais užgoždavo kitus.
Jau minėtas štabskapitonas Ovečkinas „Naujuose nesugaunamųjų nuotykiuose“ ir „Rusijos imperijos karūnoje“ („Korona Rosijskoj imperiji“), teisėjas Krigsas smagioje komedijoje „Sveiki, aš jūsų teta!“, liokajus Tristanas iš „Šuns ant šieno“ („Sobaka na sene“), kur A.Džigarchanianas pats atliko savo herojaus dainas!
Na, ir, žinoma, kuprotas gaujos „Juodoji katė“ vadeiva Karpas iš Stanislavo Govoruchino TV filmo „Susitikimo vietos pakeisti negalima“.
Jau peržengęs 60-metį, 1996-aisiais, kino žvaigždė įkūrė savo vadovaujamą Maskvos dramos teatrą, priėmęs į trupę savo buvusius studentus (nuo 1989 m. iki 1997 m. jis dėstė Rusijos valstybiniame S.Gerasimovo kinematografijos institute). Jis tebetęsė kino ir teatro veiklą net sulaukęs 80-mečio.
Pastaraisiais metais aktorių kamavo įvairios ligos, tarp jų – cukrinis diabetas, 2018 m. balandį jis patyrė infarktą ir pateko į komą, bet vėliau atsigavo.
Skandalingos skyrybos
Artisto asmeninį gyvenimą lydėjo pakilimai ir nuopuoliai.
* A.Džigarchanianas turėjo tris žmonas. Su pirmąja – Jerevano rusų dramos teatro aktore Ala Vanovskaja – jis gyveno neįregistravęs santuokos, susilaukė dukters Jelenos.
* 14 metų už Armeną vyresnė Ala kentėjo nuo genetinės ligos chorėjos, kuriai būdingi staigūs, nevalingi, betiksliai judesiai, atsirandantys dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo, ir mirė psichiatrijos ligoninėje. Ligą paveldėjo jų duktė.
* Jelena ėjo tėvo pėdomis – svajojo tapti aktore. Tačiau 1987 m. gruodžio 30-ąją ji su savo draugu rasta mirtinai apsinuodijusi išmetamosiomis dujomis automobilyje įjungtu varikliu. Kas tai buvo – lemtingas atsitiktinumas ar sąmoningas 23 metų Jelenos pasirinkimas – lieka mįslė.
* Žinoma tik tai, kad mergina su vaikinu draugavo, bet tėvas dukters pasirinkimui nepritarė. Be to, Jelena buvo pasidariusi abortą.
* Tik kartą viename interviu aktorius prasitarė apie Jelenos mirtį: „Tai mano kaltė.“
* A.Džigarchaniano draugai sakė, kad jis iki paskutinių gyvenimo dienų gedėjo tragiškai žuvusios dukters.
* Antrąja A.Džigarchaniano žmona tapo taip pat Jerevano rusų dramos teatro aktorė Tatjana Vlasova (77 m.). Vėliau ji persikvalifikavo į rusų kalbos mokytoją Dalase (JAV), kur gyveno A.Džigarchaniano įsigytame name.
* A.Džigarchanianas įsivaikino jos sūnų Stepaną iš ankstesnės santuokos. Išsiskyrė 2015 metais.
* Trečiąja žmona tapo daugiau kaip 40 metų jaunesnė pianistė Vitalina Cymbaliuk-Romanovskaja (g. 1978 m.). Jų santuoka truko nuo 2016 m. vasario iki 2017 m. lapkričio.
* Skyrybos su trečiąja žmona virto ilgai trukusiu skandalu, kurį atidžiai stebėjo Rusijos ir Armėnijos visuomenė.
* Aktorius apkaltino žmoną bandymu užgrobti A.Džigarchaniano teatrą, kuriame ji ėjo direktoriaus pareigas.
* Pasak artisto, jo žmona norėjo statyti teatre senamadiškus vaikų darželio lygio spektaklius: „O man mano scenoje saviveiklos, skambinančios gitariūkšte kokį nors šlamštą, pornografiją, nereikia! Prokuratūra turėtų surengti mano žmonos veiklos teatre finansinį patikrinimą.“
Parengė Milda Augulytė
