Mirė maestro Gintaro Rinkevičiaus tėvas Justinas Rinkevičius

Šeštadienį pasiekė liūdna žinia – mirė maestro Gintaro Rinkevičiaus tėtis, šviesaus atminimo Justinas Rinkevičius. Jam buvo  86 metai. Apie tai pranešta Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro interneto svetainėje.

J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
G.Rinkevičius, su tėvu Justinu.<br>D.Umbraso nuotr.
G.Rinkevičius, su tėvu Justinu.<br>D.Umbraso nuotr.
J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
G.Rinkevičius su tėvu Justinu.<br>D.Umbraso nuotr.
G.Rinkevičius su tėvu Justinu.<br>D.Umbraso nuotr.
G.Rinkevičius su tėvu Justinu.<br>D.Umbraso nuotr.
G.Rinkevičius su tėvu Justinu.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Nov 22, 2020, 1:10 AM, atnaujinta Nov 24, 2020, 11:23 AM

 J.Rinkevičius buvo didelis muzikos mylėtojas, jis visą gyvenimą dainavo, nes daina jam buvo didžiausia aistra, hobis, meilė – tai, be ko jis negalėjo gyventi.

lrytas.lt skaitytojams siūlome prisiminti  2014 m. sausį publikuotą žurnalistės Astos Andrikonytės pokalbį su vyresniuoju ir jaunesniuoju Rinkevičiais – Gintaru ir Justinu.

Dirigentą G.Rinkevičių ir jo tėvą suartino skaudi netektis

Vievyje gyvenantis buvęs vokiečių kalbos mokytojas Justinas Rinkevičius (80 m.) yra vienas ištikimiausių savo sūnaus dirigento Gintaro Rinkevičiaus (53 m.) gerbėjų. Tėvas girdėjo kone visus svarbiausius jo vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertus, rengiasi atvykti ir į sausio 30-ąją Vilniaus Kongresų rūmuose vyksiančias kolektyvo 25-ojo gimtadienio iškilmes.

Kuriant orkestrą ir visus jo gyvavimo metus tėvai buvo šalia. „Kai prireikdavo, jie prižiūrėdavo mano vaikus, palaikydavo morališkai. Tai buvo labai svarbi dvasinė atrama. Tik netekęs artimiausio žmogaus gali suvokti, kiek daug praradai“, – kalbėjo G.Rinkevičius.

Praėjusį balandį maestro palaidojo savo motiną, kurią vadindavo mamule. Sunkiai sirgdama ji dar dalyvavo sūnaus 50-mečio iškilmėse, kai jos vyras kilo į Kongresų rūmų sceną dainuoti.

Pora darniai nugyveno 58 metus. Ši netektis, regis, dar labiau suartino sūnų ir tėvą Rinkevičius. Ją išgyventi abiem padeda muzika.

– Rinkevičių dinastija vis giliau leidžia šaknis į šalies muzikos gyvenimą. Ir maestro, ir jo sesers Eglės atžalos – profesionalūs muzikai. Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokosi Gintaro sūnus ir jo sesers anūkė. Ar prie to prisidėjo filologai Rinkevičiai (G.Rinkevičiaus motina Aldona Vievyje dirbo lietuvių kalbos mokytoja. – Red.)?

J.Rinkevičius: Matyt, muzikos trauka užkoduota mūsų šeimos genuose. Mano tėvas nenorėjo ūkininkauti – jis lankė vargonininkų kursus Kaune ir, gavęs diplomą, vargonavo nedidelėse parapijose. Mama gražiai dainuodavo.

Aš taip pat vienus metus mokiausi muzikos Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje pas buvusią dainininkę Oną Zabielaitę-Karvelienę. Kažkas mane pas ją nusiuntė, pastebėjęs, kad turiu neblogą balsą.

Tačiau muzikai skirti daug laiko negalėjau – anksti vedžiau, reikėjo auginti vaikus, uždirbti šeimai duoną. Todėl nusprendžiau nesiblaškyti, užbaigti vokiečių kalbos studijas ir tapti mokytoju. Matyt, gimiau per anksti: tada kaimuose nebuvo sąlygų mokytis muzikos nuo septynerių metų.

Užtat Gintarą tokio amžiaus atidaviau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Patarė jo gabumus pastebėjęs tuometis Vievio kultūros namų meno vadovas Juozas Gečas. Jis išsiuntė mokytis į Vilnių daug talentingų žmonių iš Vievio – Tadą Šumską, Dainių Pulauską, Jaroslavą Cechanovičių. Aš norėjau, kad mano vaikai mokytųsi muzikos.

G.Rinkevičius: Tėtukas, nors dirbo mokykloje, daug metų buvo Jurgio Gaižausko vadovaujamos Trakų rajono kaimo kapelos „Galvė“ solistas.

Didelis meno saviveiklos entuziastas Trakų rajono kultūros skyriaus vedėjas Julius Pulauskas atvažiuodavo pas mus į namus ir įkalbinėdavo jį dalyvauti programose, vykti į gastroles. Tėtis buvo žinomas Vievyje žmogus.

Aš irgi norėjau dainuoti. Mes kartu koncertuodavome, važinėdavome į apžiūras, kai buvau vos penkerių metų. Iki šiol prisimenu, kaip traukdavau: „Kosmonautai ir svajotojai patvirtina, kad ir Marse baltos obelys žydės.“

Dabar per giminės susibūrimus tėtukas mėgsta paklausyti, kaip muzikuoja šeimos vaikai. Bet jeigu jis pats nepadainuoja, susitikimas laikomas neįvykusiu. Tėčiui nereikia toli ieškoti pagalbininkų – jam akompanuoja ir sesuo Eglė, ir jos duktė Emilija, kartais aš.

– Širdyje jaučiatės labiau muzikantas negu filologas?

J.Rinkevičius: Man labai patiko ir vokiečių kalba. Be to, vadovėliuose būdavo vokiškų dainų – jas dainuodavau mokiniams per pamokas. Dabar jie tai prisimena mane sutikę. Mane visi vadina Vievio dainininku.

Žmona sakydavo: „Justinui gali neduoti valgyti – tik leisk padainuoti.“ Ji pati kelerius metus dainavo kultūros namų chore, bet man leido reikštis labiau.

Visą gyvenimą dainavau. Pertrauką padariau tik sunkiai susirgus žmonai. Dar ir dabar nedrįstu eiti į sceną dainuoti. Bažnyčioje šeštadieniais giedu mišiose už mirusius, sekmadieniais – per sumą. Kai žmona mirė, nenorėjau net radijo klausytis, televizoriaus žiūrėti. Buvo labai negera. Vaikščiojau vienas ir kalbėjausi su savimi. Prisiminiau mūsų gyvenimą.

Dabar jau pasiklausau radijo, Virgilijaus Noreikos dainų, „Rigoleto“ – jubiliejaus proga anūkė man padovanojo operos kompaktinę plokštelę. Ir Gintaras stengiasi mane išjudinti, kad dažniau vaikščiočiau į koncertus. Nepamiršta manęs net per gastroles – vos grįžęs paskambina.

G.Rinkevičius: Dabar jau mes, vaikai, esame atsakingi už dvasinį ryšį su tėvais, nes jiems mūsų labiau reikia. Kartais garbaus amžiaus žmonėms atrodo, kad jie nereikalingi. Todėl joks užimtumas nepateisina dėmesio savo tėvams stokos.

– Ankstyvas savarankiškas gyvenimas nesuardo dvasinio ryšio su tėvais?

G.Rinkevičius: Esu dėkingas tėvams, kad anksti tapau savarankiškas, nors pats net neįsivaizduoju, kaip galėčiau atiduoti į internatą septynerių metų vaiką. Man buvo tiek, kai atsidūriau Vilniuje.

Prisimenu, šeštadieniais po pamokų M.K.Čiurlionio menų mokykloje stovėdavau lauke ir verkdavau laukdamas, kol mane paims į namus.

J.Rinkevičius: Verkdavome visi trys – ir aš su žmona, kai sekmadieniais reikėdavo plėšte atplėšti Gintaro rankutes nuo durų rankenos ir vežti jį į Vilnių. Sakyčiau, mama turėjo labai stiprią valią ir kietą širdį, kad galėjo tai padaryti.

Bet vieną dieną neišlaikė ir ji – įdavė man lagaminą Gintaro daiktams sukrauti ir išsiuntė parsivežti sūnaus. Bet klasės auklėtoja įkalbėjo jį pasilikti. Visko buvo.

Kai Gintaras, būdamas 20-ies, nusprendė Rusijoje vesti ir pranešė apie tai telefonu, visą naktį nemiegojome. Visiems buvo stresas. Niekas iš Lietuvos nevažiavo į vestuves. Po to jo skyrybos – dar vienas stresas.

Mums su žmona tai buvo sunkiai suvokiamas dalykas. Bet karjera Gintarui visada sekėsi. Jis turi geležinę sveikatą. Norėčiau, kad anūkas Marius būtų bent panašus į tėvą.

– Linkite vaikaičiams sunkios muzikanto dalios?

J.Rinkevičius: Jeigu Gintaras sako, kad muzika jam džiaugsmas, repeticijos – laimė, ko daugiau galima norėti?

Daugelis paprastų žmonių turbūt net nesuvokia, koks sunkus muzikanto darbas. Aš tai žinau. Kiek daug koncertuoja Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, kiek groja operų!

Beveik kiekvienas orkestrantas skundžiasi nugaros skausmais. Jie pamiršta save. Už tokį darbą reikėtų mokėti ne porą tūkstančių litų, o tris kartus daugiau. Jei nori būti geras muzikantas, turi negailėti savęs, aukotis.

G.Rinkevičius: Mes su tėtuku daug kalbamės apie muziką. Man įdomi jo nuomonė po koncertų. Vokalinį meną tėtis supranta kaip muzikantas.

Pavyzdžiui, dabar jis važinėja iš Vievio į Vilniaus B.Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą repetuoti su anūke naujų kūrinių.

J.Rinkevičius: Mes norime surinkti dainas, kurios mums gerai skamba, ir įrašyti mano solinį albumą. Tai bus daugiausia lietuvių liaudies dainos, prisiminsiu „Galvės“ repertuarą. Plokštelių išleisime tiek, kad užtektų saviškiams.

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.