Ekologiška yra ir pati statulėlė. Ji pagaminta iš augalinio krakmolo, iš kukurūzų, cukranendrių ir cukrinių runkelių minkštimo. Unikalus apdovanojimas, kurį iniciavo asociacija „Avaka“ kartu su VŠĮ „Žalioji kryptis“, šiemet įteiktas filmo „Rūgštus miškas“ scenarijaus autorei ir režisierei Rugilei Barzdžiukaitei.
Jos dokumentinės juostos filmavimo vieta – apžvalgos aikštelė, į kurią įvairiataučiai turistai vyksta pamatyti mirusio miško. Vieniems kormoranų nusiaubtas miškas primena atominę katastrofą, kiti negali atsižavėti šio reginio grožiu. Keliautojus čia stebi ir girdi galybė juodų paukščių. Kaip sakė filmo režisierė, šįkart į reiškinį žvelgiama ne iš žmogaus, o iš gamtos perspektyvos.
„Jokių lūkesčių dėl šio prizo neturėjau, tad man tai buvo didžiulė maloni staigmena. Išgirdus prizo „Žalioji gervė“ pavadinimą, gali kilti asociacija, kad jis suteiktas už aktyvizmo idėjų skleidimą, žaliųjų judėjimą. Tai gali šiek tiek klaidinti.
Filme „Rūgštus miškas“ žmogaus ir gamtos sudėtingą santykį bandome gvildenti nešališkai. Į žmones žiūrime paukščio žvilgsniu, girdime, kokių įžvalgų jie pateikia matydami kormoranų ir medžių konfliktą ir paliekame spręsti žiūrovui, su kuo jam tapatintis lengviau – su lietuviais, prancūzais, rusais, suomiais, japonais, estais, kormoranų baidytojais, kormoranų palaikytojais, o gal pačiais paukščiais?“ – kalbėjo filmo „Rūgštus miškas“ režisierė.
Ne tik kūryboje, bet ir asmeniniame gyvenime R.Barzdžiukaitei rūpi gamta. Režisierės teigimu, ekologiškiau gyventi siekiantiems miestiečiams tenka dėti labai daug pastangų, tad ji pati bent karantino laikotarpiu savo kasdienybę perkėlė į namus arčiau gamtos.
„Mes esame kur kas didesni kenkėjai nei kūrėjai. Norint sumažinti kad ir po savęs paliekamų atliekų kasdienybėje reikia daug valios. Gyventi taip, kad kuo mažiau kenktum aplinkai, o ne tik dalintumeisi gražiomis idėjomis, yra labai svarbu.
Aš gyvendama didmiesčiuose nesijaučiu labai patogiai. Prie visko priprantu, galiu funkcionuoti darbiniu režimu, tam tikrą laiką dinamiškuose miestuose esu labai smalsi ir imli, bet po kelių mėnesių pajuntu, kad man trūksta stabilaus sukibimo su žeme, ne su asfaltu.
Nutrūkus darbinėms ir kūrybinėms kelionėms, karantino metas tapo labai palankus būti arčiau gamtos. Tokioje aplinkoje ir kūrybiškai kur kas geriau jaučiuosi“, – kalbėjo Girulių gyvenvietėje naujai miško takelius atradusi režisierė.
Tačiau pamėgusi gamtos prieglobstį menininkė neslėpė nevilties. „Kai džiaugdamasi gamta išgirdau, kad nuostabus Girulių miškas jau ruošiamas kirsti dėl prekybinio geležinkelio plėtros, mane nusmelkė beviltiškumo jausmas: kurk nekūrus filmų gamtos temomis – kad tokių dalykų nebūtų, reikia labai skubių pilietinių veiksmų.
Ekologija ir ekonomika, kaip šuo su kate, – nesugyvena tarpusavyje. Geriausiu atveju vyksta kova, o blogiausiu – susitaikymas su tuo, kad gyvename planetos eutanazijos amžiuje ir kitaip jau turbūt nebus, tad geriau pataupyti bent savo energiją.
Ir dabar mane stebina, kodėl pasirašyti peticiją už Girulių miško išsaugojimą kviečiami tik tie, kurie gyvena greta – tarsi mišką gintume sau. Gal galime ne sau?“.
