Pirmasis karantinas truko nuo kovo 16 d. iki gegužės 11 d. Antrasis prasidėjo lapkričio 7 d. ir tęsis dar mažiausiai mėnesį.
Dėl koronaviruso pandemijos kone pusę metų gyvenome griežtokomis sąlygomis, tačiau iš įprastų vėžių išstumta kultūra nenugarmėjo į bedugnę ir toliau siekė savo viršūnių ir gelmių.
Kokios jos, tos viršūnės ir gelmės? „Lietuvos rytas“ pabandė tai išsiaiškinti.
Metų kraustynės
Šių metų kultūros gyvenimas bene labiausiai priminė didįjį tautų kraustymąsi. Tik barbarai veržėsi į Romos, o kultūrininkai – į interneto imperiją. Ją bandė užkariauti net ir tie, kurie iki šiol į visokius feisbukus žiūrėjo itin skeptiškai.
Įvairių meno sričių festivaliai buvo tiesiog priversti persikelti į skaitmeninę erdvę. Čia atsidūrė „Kino pavasaris“, „Scanorama“, „Vilniaus lapai“, Paviljono knygų savaitgalis ir kiti festivaliai. Aišku, dėl to jie prarado intymumą ir šiltumą, bet galbūt atrado naujų žiūrovų.
Filharmonijos koncertai ir geriausių atlikėjų muzikos projektai griežto karantino metu tapo publikai net labiau prieinami nei anksčiau garso režisierių Viliaus ir Aleksandros Kerų dėka.
Sutuoktinių poros prižiūrima Filharmonijos skaitmeninė salė šiemet veikė kaip niekada intensyviai.
Negalima pamiršti ir Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatro sumanyto „Zoom teatro“ seansų, kurie sulaukė ne tik karštų ginčų, bet ir stulbinančios sėkmės.
Populiariausiais tapusius Mariaus Ivaškevičiaus pjesių „Kantas“ ir „Alpulys“ virtualius skaitymus žiūrėjo keliasdešimt tūkstančių žiūrovų.
Metų meno centras
2020 metus Vilnius pasitiko buvusiame Lukiškių kalėjime atidarytu Alternatyviu Kalėdiniu kiemu, kuriame buvo pastatyta kitokia Kalėdų eglė – tekančio vandens skulptūra, įrengtos interaktyvios sūpynės, šviesos instaliacijos.
Niekas nesitikėjo, kad būtent kalėjimas pandemijos metu virs viena pagrindinių miesto renginių vietų. Liepos mėnesį jo vidiniame kieme sumontuota milžiniška danų kompanijos „Don gnu“ pusiausvyros lenta. Ant jos vyko fizinio teatro pasirodymas „Balansuojantis žmogus“ – šokio bei cirko menininkų kūrinys.
Rugpjūčio pradžioje šioje vietoje naują sezoną pradėjo Vilniaus mažasis teatras. Lukiškių kalėjimo komplekse apsilankė ir spektaklius stebėjo tūkstančiai žmonių. Išskirtinėje vietoje buvo parodyti premjeros „Čia nebus mirties“ fragmentai, spektakliai „Marti“ ir „Savižudis“.
Metų akcija
Pandemijai sustabdžius įprastą koncertinį gyvenimą viena pirmųjų naujus renginių formatus išbandė Nacionalinė filharmonija. Ji ėmė rengti gyvo garso koncertus iš savo balkono.
Pirmieji taip skleisti šviesias emocijas sumanė Valstybinio Vilniaus kvarteto muzikantai.
Vėliau į socialinę muzikinę akciją įsitraukė ir Lietuvos kamerinio orkestro vadovas, pasaulinio garso smuikininkas Sergejus Krylovas, griežęs iš balkono Johanno Sebastiabo Bacho ir Niccolo Paganini kūrinius.
Italijoje gyvenantis smuiko virtuozas Vilniuje pandemijos buvo įkalintas net kelis mėnesius. Jo karantininę veiklą Lietuvoje nušvietė populiarus interneto portalas „Violine Channel“, transliavęs menininko interviu ir pasirodymą iš balkono.
Metų meno kopa
Vilniaus rajone tarp miškų pasislėpusi Bartkuškio kopa pirmą kartą tapo šokio spektaklio aikštele, mat gatvės teatro festivalis „Spot“ išsiplėtė už miesto ribų.
Šeiko šokio teatro spektaklis „Užpustyti“ buvo sukurtas ir rodomas Nidos kopose. Poetiškas vaidinimas lakoniškomis judesio, muzikos ir balso kalbomis perteikė Neringoje gyvenusių žmonių likimus nuolat kintančio kraštovaizdžio fone. O šalia sostinės esantis įspūdingas gamtos kūrinys – žemyninė Bartkuškio kopa – leido ir vilniečiams mintimis nusikelti į Neringos kaimus.
Metų policininkas
Šalies policija šiuo nelengvu metu turi išties daug darbo, tačiau už baudas bekaukiams asmenims ir rajonų ribas kertantiems vairuotojams greičiau sulauks prakeiksmų nei įvertinimo. O štai Remyga, panašu, gali tapti populiariausiu ir mėgstamiausiu šalies policininku, tiksliau, mėgstamiausiu personažu, kuris Sąjūdžio aušroje kartu su visa Lietuva milicininko uniformą pakeitė į policininko drabužius.
Galima spėti, jog dėl tam tikrų priežasčių šiemet pasirodęs Rimanto Kmitos romanas „Remyga“ populiarumu neprilygs ankstesnei jo knygai „Pietinia kronikas“, tačiau tai nereiškia, kad jis yra prastesnis.
Tai liudija ir R.Kmitai šiemet skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija.
Metų proveržis
Pasaulio menininkams skaičiuojant nuostolius dėl pandemijos lietuvių operos sopranui 41 metų Vidai Miknevičiūtei, net 10 metų dirbusiai Mainco teatre Vokietijoje, šie metai buvo neįtikėtinai sėkmingi.
Po triumfo Melburno operos kompanijos „Salomėjoje“ Australijoje artistė tarp dviejų karantinų spėjo įspūdingai debiutuoti Salomėjos vaidmeniu vienoje svarbiausių Europos operos scenų – Vienos valstybinėje operoje, o gruodį priėmė likimo iššūkį dainuoti Berlyno valstybinės operos premjeroje vietoj pasaulio scenų žvaigždės Sonjos Jončevos.
Vida per dvi savaites parengė vieną didžiausių Richardo Wagnerio sopranui sukurtų vaidmenų – Elzą „Lohengrino“ nuotolinėje premjeroje be žiūrovų, kurią režisavo katalonų garsenybė Calixto Bieito. Jos partneriai buvo operos korifėjai: tenoras Robertas Alagna (Lohengrinas), bosas Rene Pape (Heinrichas), mecosopranas Jekaterina Gubanova (Ortruda).
Metų reginys
Kūrėjų išmone šiemet daugelį pribloškė kadaise Klaipėdoje dirbusio Richardo Wagnerio šedevro „Skrajojantis olandas“, įkvėpto jūros stichijos, premjera uostamiesčio senajame elinge.
Prieš 180 metų pats R.Wagneris keliavo audringa Baltijos jūra iš Rygos į Londoną ir košmariškosios kelionės įspūdžius išliejo savo kūrinyje. Spektaklio režisierius, operos debiutantas Dalius Abaris su scenografe Sigita Šimkūnaite įspūdingai prikėlė naujam gyvenimui technikos paminklą – senąjį elingą, klaipėdiečiams tapusį kone piktybiniu augliu miesto širdyje.
Tandemas suvaldė sudėtingą aplinką net be įprastų šiandien vaizdo projekcijų, pasitelkęs tik žemiškus objektus – metalo konstrukcijas, seną laivą, jūrinius konteinerius, dėžes, virves, kitą atributiką ir technologinę išmonę.
Kūrėjai nepaprastai tikroviškai perteikė gamtos stichijų šėlsmą ir „vaiduoklių“ akrobatiką ant lynų ir ant abipus laivo styrančių metalinių konstrukcijų.
Metų pirkinys
Metų pabaigoje Lietuvą pasiekė žinia, kad didžiausias Europos modernaus meno muziejus – Paryžiaus Pompidou centras įsigijo du skulptoriaus ir kino kūrėjo Deimanto Narkevičiaus darbus – „Kartą XX amžiuje“ (2004 m.) ir „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017 m.).
Pirmajame vaizduojama, kaip nuverstas Lukiškių aikštės Lenino paminklas iš lėto grįžta į savo vietą, o antrajame prisimenama Kęstučio Antanėlio Vilniaus dailės institute 1971 metais pastatyta roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“.
Metų paroda
Daugiau nei 20 tūkst. žmonių Nacionalinėje dailės galerijoje aplankė vieną svarbiausių šių metų parodų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos dailės aukso fondą pristatančią kolekciją „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“.
Pirmą kartą ji buvo eksponuojama 2018 m. Orsė muziejuje Paryžiuje minint Baltijos šalių nepriklausomybės šimtmetį. Prancūzijoje ja susidomėjo per 230 tūkstančių žiūrovų. Parodos kuratorius – vienas žymiausių simbolizmo dailės žinovų, prancūzų menotyrininkas Rodolphe’as Rapetti. Jo manymu, Baltijos tautos į Prancūzijoje atsiradusį simbolizmą įliejo unikalių spalvų.
Metų atsinaujinimas
Šiais metais sostinėje pagaliau prasidėjo vieno įspūdingiausių LDK didikų lizdo – Radvilų rūmų – atgimimas. Karai ir Rusijos imperijos veikla jiems buvo itin negailestingi. Tad XVII a. statyto Jonušo Radvilos rūmų pastatų komplekso restauravimas – itin reikšmingas įvykis.
Džiugu, kad spalio mėnesį iš esmės atnaujintoje rūmų dalyje buvo atidaryta paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, kurioje pristatoma džiazo muzikanto ir menininko Vladimiro Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanota kolekcija.
Metų lobis
Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės 30-ojo jubiliejaus išvakarėse Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje buvo surengta paroda „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“.
Pirmą kartą Lietuvoje buvo galima apžiūrėti legendinį lobį – skitų aukso dirbinius iš Kijevo istorinių brangenybių muziejaus. Apytikslė į Vilnių atvežto lobio vertė – 9 mln. eurų, todėl muziejuje buvo įdiegtos specialios saugumo priemonės, saugoti parodą padėjo policija ir šauliai.
Metų sugrįžimai
Šiemet įsitikinome, kad viskas, kas nauja, yra gerai pamiršta sena. Juk kas galėjo tikėtis, kad prieš kelis dešimtmečius Sauliaus Tomo Kondroto rašyti apsakymai, sudėti į naują rinkinį „Kolekcionierius“, taps viena išskirtiniausių metų knygų ir tikru atradimu naujajai skaitytojų kartai.
Už sėkmingai sugrįžusią praeitį S.T.Kondrotui šįmet skirta ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Birželio mėnesio Vilniaus aukcionas perrašė brangiausiai parduotų meno kūrinių sąrašą. Nors pirmoje vietoje ir išliko Antano Žmuidzinavičiaus „Dzūkų kaimelis“ (1910 m.), parduotas už 53,5 tūkst. eurų, po jo išsirikiavo trys lietuvių dailininko Petro Kalpoko kūriniai. Jų kaina – nuo 36,5 tūkst. iki 44,75 tūkst. eurų.
Pasak kolekcininko Andriaus Jankausko, „drąsiai galima teigti, kad P.Kalpokas yra tiek vienas įdomiausių, tiek šiuo metu brangiausiai parduodamų lietuvių dailininkų“.
Kolekcininkų dėka į tėvynę sugrįžus daugeliui ankstyvųjų P.Kalpoko darbų, visą Europą išmaišiusį lietuvių peizažo meistrą iš naujo atrado ir menotyrininkai bei muziejų lankytojai. Ypač daug dėmesio sulaukė M.K.Čiurlionio dailės muziejuje vasarą surengta paroda „P.Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Joje pirmąsyk pristatyta P. Kalpoko tapybos visuma.
