Gruodžio 4-ąją „Netflix“ parodė po šešerių metų pertraukos sukurtą naują režisieriaus D.Fincherio ilgametražį filmą – biografinę dramą „Mankas“, pasakojančią apie vienu geriausių XX a. filmu tituluojamo „Piliečio Keino“ scenaristą Hermaną Jacobą Mankiewiczių.
D.Fincherio vardas pirmiausia asocijuojasi su juostomis „Kovos klubas“ („Fight Club“), „Septyni“ („Seven“), „Žaidimas“ („The Game“), „Zodiakas“ („Zodiac“), „Proto medžiotojas“ („Midhunter“), „Mergina su drakono tatuiruote“ („The Girl with the Dragon Tattoo“) amerikietiškąja versija, t. y. pirmiausia trileriais.
Tiesa, prieš dešimt metų „Socialiniu tinklu“ („The Social Network“) režisierius įrodė, kad geba interpretuoti ir biografinę medžiagą.
Vis dėlto D.Fincheriui, pagarsėjusiam įvairiausio plauko maniakų ir žudikų tapytojui, biografinė retrodrama „Mankas“ – nebūdingas filmas.
Nespalvotoje juostoje, imituojančioje senus filmus, pirmiausia – tą patį „Pilietį Keiną“, panardinančioje į Holivudo istoriją ir Amerikos politiką, iš pirmo žvilgsnio nėra nieko „finčeriško“: baisiausias psichologinis nuokrypis čia – pagrindinio herojaus alkoholizmas ir sociopatija.
Nepanašus „Manko“ herojus H.J.Mankiewiczius ir į kitą niūrųjį genijų Marką Zuckerbergą iš „Socialinio tinklo“ – šis, D.Fincherio akimis, greičiau piktadarys, atidaręs Pandoros skrynią.
„Mankas“ – režisieriui asmeniškas filmas, ir ne tik todėl, kad sukurtas pagal jo jau mirusio tėvo žurnalisto Jacko Fincherio scenarijų. D.Fincheris simpatizuoja karštakošiam girtuokliui H.J.Mankiewicziui ir per jį išreiškia savo požiūrį į kino pramonę, meną, gyvenamąjį metą.
„Mankas“ nėra lengvas filmas nepasirengusiam žiūrovui – jam nesunku pasiklysti detaliai atkurtame 4-ojo dešimtmečio Holivudo pasaulyje.
D.Fincheris nedaro kompromisų su žiūrovais: jo filmas pripildytas faktų iš jau nelabai žinomų aukso amžiaus kino pramonės šulų gyvenimo, H.J.Mankiewiczius svaidosi pokštais su kino klasikais ir tampa pokiliminių politinių intrigų liudytoju.
Kaip ir Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time in Hollywood“), naująjį D.Fincherio filmą vertėtų žiūrėti atlikus namų darbus. Pirmiausia – pažiūrėti arba peržiūrėti „Pilietį Keiną“.
„TV antenos“ skaitytojams norėtume atsakyti į klausimus, kurie galėtų kilti žiūrint „Manką“.
Kas tas Mankas? H.J.Mankiewiczius (draugams tiesiog Mankas) – ryški 4-ojo dešimtmečio kino pramonės figūra (filme jį puikiai įkūnijo Gary Oldmanas). Gimė 1897 metais Vokietijos žydų šeimoje, emigravusioje į JAV. Gyveno vargingai – trijų vaikų šeima laikėsi iš tėvo mokytojo atlyginimo.
Beje, Hermano brolis Josephas taip pat prasimušė į žmones ir tapo garsiu režisieriumi („Oskarai“ už „Laišką trims žmonoms“ („A Letter to Three Wives“) ir „Viskas apie Ievą“ („All About Eve“), „Kleopatra“ su Elizabeth Taylor). Jis taip pat epizodiškai pasirodo D.Fincherio filme (akt. Tomas Pelphrey).
Būdamas 19 metų Hermanas baigė Kolumbijos universitetą, kuriame buvo studentiško laikraščio redaktorius. Tai atvėrė jam kelią į didžiąją žurnalistiką: iš pradžių „Jewish Chronicle“, po to – Raudonojo Kryžiaus JAV naujienų tarnybos Paryžiuje direktoriaus pareigos ir dvejų metų (1920–1922) komandiruotė į Berlyną.
1923 metais Hermanas grįžo į Niujorką ir tapo superpopuliariu teatro kritiku. Jauną, įžūlų ir ambicingą rašytoją pastebėjo Holivudo prodiuseriai. 1926-aisiais H.J.Mankiewiczius persikėlė į Kaliforniją. Ir vėl sėkmė! Vos per metus jis tapo „Paramount“ scenarijų skyriaus vadovu.
Įtakinga kino kritikė Pauline Kael, prisimindama Manką, rašė: „To meto didžiausios sėkmės sulaukę scenarijai buvo H.J.Mankiewicziaus redaguoti arba perėjo per jo rankas. Per dvejus metus jis parašė mažiausiai 25 filmų dialogus. Dirbdamas „Paramount“ jis prisidėj? prie daugiau kaip 60 filmų.“
Ir iš tikrųjų istorinės dramos „Paskutinis įsakymas“ („The Last Command“), melodramos „Juokas“ („Laughter“), klasikinio „Ozo šalies burtininko“ („The Wizard Of Oz“), komedijos „Vakarienė aštuntą“ („Dinner at Eight“) scenarijai neišsivertė be H.J.Mankiewicziaus plunksnos.
Tačiau daugumos filmų titruose nebuvo nurodyta jo pavardė. H.J.Mankiewiczius buvo vienas geriausiai apmokamų Holivudo asmenų ir tai jį tenkino, todėl dėl autorių teisių nelabai suko galvą.
Kuo čia dėtas „Pilietis Keinas“? Tai – kultinis filmas, Orsono Welleso (jį D.Fincherio filme vaidina Tomas Burke’as) šedevras.
25-metų režisierius ne tik nufilmavo „Keiną“, bet ir buvo prodiuseris, atliko pagrindinį vaidmenį, pats sumontavo galutinį juostos variantą ir neva vienas parašė scenarijų. Pastarasis teiginys neteisingas. Bet kad tai suprastume, reikia persikelti į 1938 metus.
Tuo metu O.Wellesas mažai ką išmanė apie kiną ir dirbo teatre. Tačiau jo entuziazmas ir legendinis radijo vaidinimas pagal bendrapavardžio Herberto Wellso romaną „Pasaulių karas“ patraukė Holivudo studijos RKO prezidento George’o Schaefero dėmesį.
(Pasak legendos, radijo vaidinimas „Pasaulių karas“ buvo toks įtaigus, kad amerikiečiai pamanė, jog iš tikrųjų Žemę puola ateiviai ir puolė gelbėtis, kaip kas išmano. Tačiau panašu, jog tai antis, kurią paleido Williamo Hearsto, „Piliečio Keino“ pagrindinio herojaus prototipo, leidiniai.)
Ne geriausius laikus išgyvenančios studijos vadovas pasiūlė O.Wellesui finansavimą ir suteikė visišką kūrybinę laisvę kuriant ilgametražį debiutą. Vėliau tokios prabangos O.Wellesas niekada nebeturėjo.
Kurį laiką Orsonas brandino pagrindinę filmo idėją – garsaus žmogaus pomirtinis portretas jo artimųjų akimis. Bet kas tas žmogus?
Režisierius kreipėsi į H.J.Mankiewiczių ir pasiūlė pagal jo idėją parašyti scenarijų. Tuo momentu Hermanas neturėjo ko veikti ir – svarbiausia – buvo blaivus (tuo rūpinosi jo žmona Sara, filme ją vaidina Tuppence Middleton), gydėsi sulaužytą koją gyvendamas rančoje.
Iš pradžių pretendentu į pagrindinio herojaus prototipus buvo JAV aviacijos tėvas Howardas Hughesas. Tačiau per kitas penkias savaites O.Welleso ir H.J.Mankiewicziaus kūrybinis duetas (filme D.Fincheris įrodinėja, kad Mankas šį sprendimą priėmė vienas) pasirinko spaudos magnato W.Hearsto asmenybę. Filme jį vaidina Charles’as Dance’as.
Kodėl būtent W.Hearstas? Čia lėmė asmeninis motyvas. Kai Mankas atvyko į Kaliforniją, jam pavyko patekti į W.Hearsto aplinką. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje verslininkas gyveno kaip Didysis Getsbis, rengė prašmatnius vakarėlius savo pilyje (dabar tai – nacionalinis paminklas).
Hermanas lankėsi daugelyje jų. Beje, tai prisidėjo prie jo priklausomybės nuo alkoholio: priėmimai trukdavo iki kelių dienų ir visi tuo metu gėrė neišsiblaivydami. Šeimininkui nemalonius sąmojus žarstančio aštrialiežuvio Manko išpuoliai galiausiai užvėrė jam kelią į aukštuomenę.
Nepadėjo net draugystė su Holivudo aktore ir kartu W.Hearsto meiluže Marion Davies („Manke“ ją vaidina Amanda Seyfried).
Supykęs Hermanas ėmė rinkti gandus, paskalas ir kitas žinias, susijusias su magnatu.
Prieš pradėdamas rašyti scenarijų jis turėjo 400 puslapių aplanką. Ten buvo visko: W.Hearsto draugystė su Adolfu Hitleriu ir Hermannu Goringu, įrodymai, kaip jis darė politinį spaudimą per Kalifornijos gubernatoriaus rinkimus, netgi išsamus prabangių namų bei didžiulės antikvariato kolekcijos, kurią verslininkas laivu atsigabeno iš Europos, aprašymas.
Daugelis šių detalių atsidūrė tiek scenarijuje, tiek „Pilietyje Keine“ (filmo darbinis pavadinimas buvo „Amerikietis“).
Kas buvo po to? 1940-ųjų sausį tarp O.Welleso ir H.J.Mankiewicziaus prasidėjo rimtų nesutarimų dėl siužeto ir Orsonas išvyko iš rančos, įpareigojęs Hermaną savarankiškai baigti scenarijaus juodraštį.
Vasario 19-ąją pateikęs jį RKO prodiuseriams H.J.Mankiewiczius pasirašė kontraktą dėl galutinio scenarijaus varianto. Sąlygos buvo tokios: gaus 1000 dolerių per savaitę ir 5000 dolerių baigęs scenarijų; darbo metu – jokio alkoholio. Be to, rašytojas sutiko, kad jo pavardė gali būti nepaminėta titruose.
Pastarasis kontrakto punktas – esminis šioje istorijoje. Studija jo reikalavo, nes ketino filmą reklamuoti kaip O.Welleso monoprojektą, kad sukurtų jaunojo genijaus įvaizdį.
Režisierius, matyt, įsijautė. Prieš bandomąją premjerą Orsonas pareiškė, kad „Pilieris Keinas“ – vien jo kūrinys. Tai užsiutino Manką ir jis ėmė reikalauti studijos pakeisti kontraktą, įtraukti jo, kaip scenaristo, pavardę į titrus.
„Filme nėra nė vienos eilutės, kurios nebūčiau parašęs aš“, – teigė jis.
Prasidėjo ginčai. RKO teisininkai buvo įsitikinę savo teisumu – dokumentas pasirašytas savanoriškai, pinigai už darbą sumokėti pagal sutartį.
Tačiau H.J.Mankiewiczius pavardė titruose vis dėlto atsirado. Yra versija, kad O.Wellesas pasinaudojo savo teise pripažinti bendraautorį, bet oficialiai tai nėra patvirtinta.
1942 m. „Pilietis Keinas“ gavo „Oskarą“ už scenarijų – vienintelį iš devynių nominacijų. H.J.Mankiewiczius ceremonijoje nedalyvavo.
„Jis nenorėjo, kad jį žemintų, – prisiminė jo žmona Sara. – Apdovanojimų teikimo vakarą Hermanas įsijungė radiją ir miegamajame įsitaisė krėsle. Aš gulėjau šalia. Artėjant scenarijų kategorijai jis apsimetė, kas beveik nesiklauso.
Staiga iš radijo pasigirdo: „Hermanas Mankiewiczius.“ O.Welleso pavardę, ištartą vėliau kaip bendraautorio, užgožė šauksmai salėje: „Mankas! Mankas! Kur jis?“ Mačiau, kaip jis nusišypsojo ir išjungė radijo aparatą.“
Parengė Eleonora Bačytė
