Tai vienas kūrėjų, atskleisiančių savo požiūrį į Vilnių MO muziejaus pasakojimų cikle „Menas kurti Vilnių“. Šie pasakojimai praplečia mažosios MO muziejaus parodos „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ kontekstą.
Praeitis atveria akis
Fotografas neslėpė, kad studijų metais nesidomėjo nei Vilniaus miestu, nei jo kultūra. Tačiau gal būtent dėl to šiuo metu jį įtraukė sostinės kultūros istorija, jis pajuto alkį „valgyti viską aplink akimis ir jausmais“.
„Pradėjau miestą matyti visiškai kitaip“, – prisipažino Tadas.
Jam miestas tapo įdomus dėl savo praeities. Tado draugai ne kartą atkreipė dėmesį į tokį neįprastą jo, kaip šiuolaikinio fotografo, požiūrį.
„Kodėl nenori fiksuoti to, kas yra dabar, o vis ieškai to, kas buvo?“ – T.Kazakevičiaus klausinėjo bičiuliai.
„Galiausiai supratau, kad būtent praeitis man atveria akis“, – pasakojo Tadas.
Klajonėse pažįsta miestą
Fotografas teigė mylintis ir gimtuosius Šiaulius, ir Kauną, bet jo ryšys su Vilniumi yra ypatingas, kaip ir pats miestas.
„Myliu Vilnių dėl jame alsuojančios istorijos. Klaidžiodamas po jį akimis aš gaudau vaizdus, kur miestas atrodo truputį apsilaupęs. To dar apstu: yra žmonių, kurie tik neseniai keitė medinius langus į plastikinius, – gali pamatyti senukų, išiminėjančių juos iš medinių rėmų“, – dėstė Tadas.
Atviruose Vilniaus kiemuose jis ieško praeities akimirkų, kurios padeda pažinti miestą. Menininką įkvepia ir pasivaikščiojimai ties miesto ir užmiesčio riba, tarsi grąžinantys į praeitį. „Atrodo, kad laikas čia sustojęs kaip mūsų provincijos kaimuose“, – dalijosi mintimis Tadas.
Fotografo manymu, meilę Vilniui jam įdiegė ir Lietuvos poetinė dokumentika – režisierių Roberto Verbos, Audriaus Stonio, Arūno Matelio užfiksuoti vaizdai: „Miestas čia atrodė labai gyvas.“ Anot Tado, švari siena ar švari situacija dažnai paslepia įdomiausias akimirkas.
Prarandama dalis istorijos
Fotografas pastebėjo, kad sostinė drauge su jos gyventojais keičiasi: „Kaip teigia klasikai, be žmogaus nelieka ir jo miesto. Pripažįstu šį faktą. Be to, šiandien stipriai pakitusios fotografavimo viešumoje taisyklės.“
Tado manymu, dėl privatumo reikalavimų fotografuojant žmogų ar privačias erdves prarandama dalis miesto istorijos. „Dėl apribojimų fiksuoti miestą mes greitai nežinosime, kaip jis atrodė. Negalime, kaip anksčiau, fotografuoti ir žmonių – daug kas to vengia iš baimės pažeisti privatumą“, – kalbėjo T.Kazakevičius.
Jis spėjo, kad žvelgdami į šių dienų Vilnių fotografijose greitai jausime tą patį, ką tyrinėdami 8-ojo ar 10-ojo dešimtmečių nuotraukas, nes atsiranda sentimentų detalėms, kurios jau tapo mūsų vizualinio archyvo dalimi.
Pripažintas ir svetur
T.Kazakevičius – dokumentinės ir portretinės fotografijos profesionalas, už savo kūrybą pelnęs daug tarptautinių ir nacionalinių įvertinimų.
2020 m. prestižiniame pasaulio spaudos fotografijos konkurse „World Press Photo“ jo fotografijų serija „Tarp dviejų krantų“ laimėjo trečiąją vietą portretinių fotografijų kategorijoje.
2019 m. jis pelnė „Leica Oskar Barnack“ apdovanojimą, jo kūrybą pristatė spausdintas „The British Journal of Photography“.
2018 m. fotografui skirtas „ZEISS Photography“ apdovanojimas.
2017 m. T.Kazakevičiui įteiktas „LensCulture Exposure“ apdovanojimas, jis tapo „Sony World Photography“ konkurso finalininku, laimėjo Lietuvos kultūros ministerijos prizą jaunajam kūrėjui.
Menininką ne kartą lydėjo sėkmė konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“.
