Tradicinį „Muzikinį rugpjūtį pajūryje“ pradėjęs, jūros stichijos įkvėptas kadaise Klaipėdoje dirbusio Richardo Wagnerio šedevras ne tik įspūdingai pažymėjo teatro jubiliejų, bet ir davė impulsą rastis naujai, savito formato vasaros teatro ir muzikos šventei.
„Iš karto supratau, kad elingo aplinka, industrinio paveldo ir gamtos dermė įtakos šio festivalio repertuarą ir visą programą“, – prisiminė renginio sumanytoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.
Ji ryžosi nutraukti tris dešimtmečius gyvavusią keliaujančio „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ tradiciją ir sutelkti naujo festivalio spektaklius bei koncertus prie Kuršių marių įsikūrusiame istorinės Paulio Willy Lindenau laivų statyklos elinge.
Vieta nulėmė turinį
Pirmojo Klaipėdos festivalio premjerose nestigo vandens ir inscenizuotų audrų. Į jo programą organiškai įsiliejo ir ekoprovokacijos, dažnai nuteikiančios menų publiką priešiškai kaip konjunktūros apraiška. Vienas ekologinės programos dalyvių taikliai pastebėjo, kad menininkai to išvengtų, jei pasitelktų savo ekologiniams projektams mokslininkus.
Klaipėdos festivalis pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos jūrų muziejumi, kvietėsi į ekologines diskusijas jo darbuotojus, ekologus, filosofus ir, žinoma, garsius menininkus, kurie gali įkvėpti visuomenę ne tik savo kūryba, bet ir gyvenimo būdu.
Meno kūrėjai vis labiau įsitraukia į stiprėjantį pasaulyje ekologinį sąjūdį. Pasak L.Vilimienės, tarptautinė asociacija „Opera Europa“, kuriai priklauso ir Klaipėdos muzikinis teatras, neseniai netgi sukūrė programą, skatinančią teatralus tausoti spektakliuose naudojamas medžiagas.
„Programa juda į priekį – tvarumo idėjas palaikantys teatrai siekia naujuose spektakliuose naudoti perkurtas senas dekoracijas ir kostiumus. Mes taip pat, jei įmanoma, ne vieną kartą naudojame kostiumus, iš dalis – ir dekoracijas. Tačiau nuosekliai eiti šiuo keliu dar neleistų šalies įstatymai. Panaudotą rekvizitą turime nurašyti arba parduoti aukcione, pajamas skirdami valstybei“, – pasakojo Klaipėdos muzikinio teatro vadovė.
Pasak L.Vilimienės, nėra lengva ir diegti pažangius sprendimus naujo teatro statybose. Mat jų „scenarijus“ spėjo pasenti, o jo koregavimui reikia institucijų leidimo. „Sekame technikos naujienas ir taikome pagal aplinkybes ekologiškiausius sprendimus. Visgi manau, kad mūsų naujasis teatras bus tvariausias Lietuvoje“, – kalbėjo vadovė.
Tačiau labiausiai ji didžiavosi jau įdiegta teatre elektronine dokumentų valdymo sistema. „Kai atsisakėme popierių, sumažėjo spausdintuvų ir skanerių, visi dokumentai persikėlė į virtualius debesis – tai ir patogu, ir miškų išsaugojome“, – džiaugėsi L.Vilimienė.
Žavėjo savita atmosfera
Pirmojo Klaipėdos festivalio ekoprogramą sudarė diskusijos, forumai ir jų tiesioginės transliacijos. Viskas yra dokumentuota ir iki šiol pasiekiama teatro „YouTube“ ir feisbuko paskyrose. L.Vilimienės įsitikinimu, ekoveiklos formatai gali būti patys įvairiausi, nes ši tema – neišsemiama.
Dar vienas Klaipėdos festivalio skiriamasis bruožas – dėmesys iš šio krašto kilusiems atlikėjams greta atvirumo profesionalams iš Europos bei tolimesnių pasaulio kraštų. Šiemet klaipėdietiškas pajėgas papildė „Skrajojančiame olande“ debiutavę sopranas Manuela Uhl iš Vokietijos ir baritonas Richardas Mačanovskis iš Latvijos. Spektakliuose ypač ryškiai žėrėjo į ansamblį įsiliejęs Vaidas Vyšniauskas.
Su Roberto Šerveniko diriguojamu Klaipėdos muzikinio teatro orkestru elinge griežė rusų smuikininkas maksimas Fedotovas, o didžiausia festivalio intriga tapo žymaus choreografo Edwardo Clugo su užsienio kolegomis ir Klaipėdos baleto trupe parengtos vienaveiksmių šokio spektaklių premjeros, prieš tai apkeliavusios daugybę šalių ir festivalių.
„Viskas pavyko. Kiekvienas renginys ir formatas turėjo savo publiką ir netgi atmosferą. Minučių tikslumu derinome renginių laiką su Klaipėdos džiazo festivaliu, bet, aišku, suvaldyti laivus ir gamtą buvo ne mūsų valioje – garsinis spektaklių fonas tapo nepakartojamu jų elementu“, – pasakojo L.Vilimienė, užsimojusi paversti Klaipėdos festivalį išskirtiniu tarptautiniu renginiu ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
Laivas ruošiasi išplaukti
Toną festivaliui davęs „Skrajojantis olandas“ galėtų būti puiki jo vizitinė kortelė. Deja, pagrindinis operos artistas – laivas „Nordwind“ – jau beveik restauruotas ir pasirengęs išplaukti į tikrą jūrą. Ar pavyktų surasti jam dublerį?
„Kol kas nesinori kalbėti apie ateitį, – nuo atsakymo išsisuko L.Vilimienė. – Labai džiaugiuosi „Skrajojančio olando“ sėkme ir jo skleidžiama galinga energija. Tai nepaprastas darbas“.
Neseniai šis spektaklis pelnė klaipėdietišką „Albatroso“ apdovanojimą kaip vienas reikšmingiausių praėjusių metų darbų jūrinės kultūros srityje, o prieš tai pasipuošė „Padėkos kauke“ kaip geriausias praėjusių metų Klaipėdos spektaklis. Jis jau išplaukė ir į pasaulinius vandenis – buvo transliuojamas tarptautinėje platformoje „OperaVision“, pelnė užsienio kritikų pripažinimą kaip vienas geriausių R.Wagnerio operos pastatymų pasaulyje.
„Skrajojantis olandas“ – neatsiejamas nuo senojo elingo aplinkos. Tačiau ne visos festivalio premjeros gyvuos tik čia. Iš kitų erdvių į elingą atkeliavusius E.Clugo spektaklius žadama perkelti ir į teatro sceną.
