„Pradėjau filmuoti, ką tik galėjau, pati rinkau medžiagą, padedama vis daugiau neabejingų šiems dalykams žmonių. Vis daugiau sužinojau apie tai, kaip Lietuva 25 metus bendradarbiavo su Ukraina. Ir 95 proc. iš tos informacijos buvo apie tai, kaip ši maža šalis, kurioje gyvena apie trys milijonai piliečių, padeda Ukrainai.
Tuo metu iš Ukrainos pusės neišgirdau nei vieno, kur Ukraina sakytų – „mes tai padarėme specialiai ir išskirtinai Lietuvai“. Tą akimirką man pasidarė gėda ir galvojau: ką aš galiu padaryti? Kaip galiu pasakyti „ačiū“ lietuviams, kuriuos myliu ir gerbiu?
Kadangi esu režisierė, nusprendžiau tai padaryti sukūrusi filmą – taip ir atsirado mūsų projektas“ – pasakojo apie filmo priešistorę visuomeninių organizacijų „Naujasis Donbasas“ ir „Ukrainos dokumentinio filmo platforma“ vadovė Larisa Artiugina.
Labai sąlygiškai siužetus galima suskirstyti į tris kryptis. Pirmasis – istorinis fonas ir Lietuvos bei Ukrainos disidentų patirtis. Antroji – 90-ųjų pradžios įvykiai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir ukrainiečiai masiškai ją palaikė.
Jie tiesiogiai dalyvavo mitinguose ir kituose renginiuose Vilniuje, rinko pinigus, rengė mitingus Ukrainoje. Ukraina rėmėsi būtent Lietuvos patirtimi, pati 1991 m. paskelbusi nepriklausomybę.
Trečioji siužetinė linija susijusi su dabartimi – pagalba, kurią lietuviai teikė Maidanui ir prasidėjus karo veiksmams Ukrainos rytuose. Tačiau visos šios linijos yra susipynusios, nes vienų įvykių dalyviai atsiduria kitų sūkuryje ir remiasi savo pirmtakų patirtimi.
Pagrindinė filmo mintis yra ta, kad dabartiniai Ukrainos įvykiai yra tęsinys tos pačios kovos su imperija, kurią Lietuva pradėjo, atkūrusi nepriklausomybę ir taip paženklinusi Sovietų Sąjungos pabaigos pradžią.
„Skanios sriubos neįmanoma išvirti, ją verdant tik vienoje puodo pusėje“, – interviu sako Petras Vaitiekūnas, daugelio sovietinių respublikų nacionalinių išsivadavimo judėjimų pogrindinės leidybos „tėvas“.
Jo rizikinga ir drąsi veikla, dėl kurios jis pateko į KGB akiratį, prisidėjo prie to, kad laisvės idėjos skverbėsi visur ir sugriovė SSRS imperiją.
Tarp kitų filmo herojų yra Jevgenijus Dikij, šiandien vadovaujantis Nacionaliniam Antarkties centrui. 1990-aisiais jis, septyniolikmetis studentas, Vilniuje vadovavęs ukrainiečių būriui, davė ištikimybės priesaiką Lietuvai. Vadu jis tapo dėl savo amžiaus – nes jam vienam dėl savo nepilnametystės negrėsė mirties bausmė, jei būtų pralaimėta.
„Susitikimas su viena lietuvių šeima man itin įsiminė. Kartais realiame gyvenime būna fantastiškiau nei mokslinės fantastikos literatūroje. Tai buvo senelis, sūnus ir anūkas. Anūkas kažkur baigė paskutinę klasę, jo tėvas buvo inžinierius, maždaug keturiasdešimties metų, o senelis – kovotojas už Lietuvos laisvę.
1945 m. mano senelis paslėpė pas save ginklą, kurį klaidingai vadinome „Schmeisser“, iš tikrųjų tai buvo MP-40. Taigi jis paslėpė tokį MP-40, o 1991 m. sutikti tie trys lietuviai turėjo tokį patį ginklą. Vieną trims. Jie budėjo radijo sargyboje kartu su mumis. Geresnės simbolikos, apibūdinti tam, kad vyksta, nebuvo įmanoma sugalvoti“, – savo patirtį Vilniuje prisiminė J.Dikij.
Tačiau yra ir lietuvių, galinčių prisiminti to meto įvykius. Pirmieji į Ukrainos Maidaną 2013 m. pabaigoje atvyko susibūrę lietuviai, jie taip pat pirmieji padėjo sužeistiesiems tiek per revoliuciją, tiek vėliau per karą.
„Kai prasidėjo įvykiai Kryme, mes jau per televiziją matėme, kaip Putino „pilietinė visuomenė“ veržiasi ten, kad užimtų svetimą žemę. Tada supratau, kad tai liečia ir mane. Tada Putinas sakė, kad tie žmonės karines uniformas pirko „parduotuvėje“.
Ir aš pagalvojau – na, aš taip pat galiu nusipirkti ką nors parduotuvėje ir atiduoti tiems, kuriems to reikia. Taigi 2014-ųjų vasarą pradėjome padėti kartu su draugais ir tai darome iki šiol“, – prisimeba visuomeninės organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas.
Simboliška, kad renginys vyks Profesinių sąjungų patalpose Nepriklausomybės aikštėje, kur 2013–2014 m. Buvo įsikūrusi Orumo revoliucijos aktyvistų būstinė, vėliau sudeginta per susirėmimus.
Dabar vieną iš patalpų užima Maidano muziejaus informacijos centras, kuris yra projekto partneris. Kūrybinei komandai užbaigti tai, kas buvo pradėta prieš septynerius metus, pavyko ir dėka kitos valstybės institucijos – Ukrainos kultūros fondo.
