Kokių viršūnių ir gelmių 2021-aisiais siekė po karantino iš snaudulio pakirdę Lietuvos meno ir kultūros kūrėjai? „Lietuvos rytas“ pabandė tai išsiaiškinti.
Metų renginys
Dar 2019-aisiais pagrindinį Venecijos bienalės apdovanojimą pelnęs ir tarptautinę publiką sužavėjęs menininkių Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės kūrinys „Saulė ir jūra“ šių metų gruodį 35 metrų aukščio buvusiame Vilniaus taksi parko pastate buvo pristatytas Lietuvos publikai.
Bilietai į ekologines problemas gvildenančią operą-performansą buvo iššluoti per parą, o į papildomus pasirodymus – per keliolika minučių. Vietoje planuotų keturių dienų performansas rodytas net šešias. Kūrinį pamatė daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, tarp jų ir valstybės vadovai. Nuotraukos ir įspūdžiai iš šio renginio užtvindė socialinius tinklus.
„Saulė ir jūra“ tapo ir vienu labiausiai užsienio spaudoje aprašytu ir ypač gerų atsiliepimų iš solidžių meno kritikų sulaukusiu Lietuvos menininkų kūriniu. Populiarumo rekordą jis pasiekė Los Andžele, kur bilietai į visus pasirodymus buvo išpirkti per 8 minutes.
Metų naujovė
Minėdama Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus sostinės galerija „Vartai“ surengė parodą „An Unfinished Project“ (liet. „Nebaigtas projektas“), kurią kuravo žinomas Izraelio rašytojas ir meno kuratorius Ory Dessau. Metų pradžioje sugriežtinus karantiną nebuvo galimybės pamatyti parodą galerijoje, tačiau „Vartų“ kolektyvas, pasitelkęs šiuolaikines technologijas ir kūrybinius sprendimus, žiūrovams leido išvysti kūrinius kitu būdu.
Juos buvo galima pamatyti vitrinoje pirmame Mokytojų namų aukšte, kur specialiai įrengtame ekrane buvo rodomas virtualus 3D turas po parodą. Tuo pat metu parodoje dalyvaujančių menininkų žinutes, kurias jie norėjo perduoti savo sukurtais darbais, buvo galima rasti ir pačiame mieste – šešiose gerai matomose Vilniaus vietose. Norint pamatyti jas visas, ilgai klaidžioti netekdavo, mat kiekviena jų buvo su užuomina, kurioje vietoje yra kitas kūrinys.
Metų gastrolės
Kol didieji šalies teatrai, tokie kaip Lietuvos nacionalinis dramos teatras, ne itin sėkmingai jaukinosi mokslinę fantastiką ir distopijas, nuostabi pokarantininė mintis kilo Klaipėdos jaunimo teatrui ir pasaulinio garso vengrų režisieriui Arpadui Schillingui.
Jie sukūrė įtaigų spektaklį „Įstrigę“, pasakojantį apie periferijos gyventojų jausenas ir skirtą rodyti nedidelių miestelių kultūros centruose. Juose apsilankę, tarkim, Kulių, Rokiškio, Radviliškio gyventojai vargu ar iki tol buvo patyrę tikro teatro stebuklą ir vienoje scenoje greta jaunų aktorių matę tokias teatro žvaigždes kaip Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, Dainius Gavenonis.
Metų skandalai
Vilniaus centre esantis Vytauto Kasiulio muziejus baigiantis karantinui duris lankytojams atvėrė turėdamas naują pavadinimą – Lietuvos diasporos muziejus. Tai patiko toli gražu ne visiems. Per šio muziejaus įkurtuves buvo skelbta, jog Paryžiuje gyvenusio ir kūrusio dailininko šeima jo kūrinius Lietuvai dovanoja su sąlyga, kad jie bus rodomi jo vardu pavadintame muziejuje, todėl socialiniuose tinkluose užvirė aistringos diskusijos, ar garbinga ir teisėta nesilaikyti susitarimų.
Klaipėdiečiams nepatiko ir Prano Domšaičio dailės galerijos pavadinimo pakeitimas į Klaipėdos dailės muziejų. Po kelių dienų naujajam Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriui Arūnui Gelūnui teko atšaukti pakeitimus, nors, jo manymu, neutralūs pavadinimai mažiau klaidintų visuomenę ir pabrėžtų, jog tai – ne memorialinės vieno dailininko kūrybos ekspozicijos.
Kauno muziejininkams šie metai taip pat nebuvo lengvi. Minėdamas iškilaus skulptoriaus Juozo Zikaro jubiliejų ir ruošdamasis atnaujintuose menininko namuose atnaujinti ekspoziciją M.K.Čiurlionio muziejus gavo raštą iš Kultūros tarybos, kad tie darbai nebus finansuojami, nes muziejuje nėra nei šiuolaikinio, nei iš užsienio atvežto meno. Teko įsikišti Kultūros ministerijai, kad „Laisvės“ skulptūros autoriaus muziejus galėtų atverti duris.
Tuo tarpu Lietuvos švietimo istorijos muziejus rudens pabaigoje duris atvėrė ne lankytojams, o vagims. Eksponuodami garsaus litvakų tapytojo Marco Chagallo (1887–1985) parodą „Stebuklo laukimas“ muziejininkai užrakino pagrindinį įėjimą, tačiau paliko atvirą ir nesaugomą tarnybinį įėjimą, pro kurį buvo galima patekti į šalia esančią pasaulinio garso menininko kūrinių ekspoziciją. Galimos vagystės išvengta dėl lankytojų neabejingumo.
Metų tekstas
2021-aisiais dėl koronaviruso pandemijos suvaržymų neįvyko Vilniaus knygų mugė, bene svarbiausias ir masiškiausias knygų pasaulio renginys. Ar tik ne todėl šiemet po trisdešimties metų pertraukos nė viena Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija nebuvo skirta su literatūra ir knygomis susijusiam kūrėjui? O tai galbūt reiškė, kad lietuvių literatūra pamažu stumiama į paraštes?
Anaiptol. Literatūros pasaulyje šiemet netrūko nei prasmingų renginių, nei visai neprastų knygų. Tarp įsimintiniausių galima būtų paminėti Undinės Radzevičiūtės romaną „Minaretas ir 7“, Donaldo Kajoko romaną „Skudurėlių šventė“, Tomo Vaisetos romaną „Ch.“, vieno kito poeto eilėraščių rinkinį. Tačiau nors tai išties geros knygos, jos nepaliko tokio neišdildomo įspūdžio, kokį kadaise paliko, tarkime, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“.
Tad kažin ar vertėtų stebėtis, kad šiemet kone dažniausiai buvo giriama ne visai grožinė knyga, kurią galima skaityti kone kaip romaną. Tai – istoriko Norberto Černiausko „Paskutinė Lietuvos vasara“.
Joje lyg ir žaismingai pasakodamas apie 1940 metų pirmųjų dviejų birželio savaičių, pasibaigusių Lietuvos okupacija, žmonių ir šalies būties įvairovę, kasdienybės rutiną, autorius lyg ir netyčia pavaizdavo patį XX amžiaus vidurio lietuvių gyvenimą, kuriame derėjo ir mėšlavežis, ir diskusijos apie poeziją, ir ambicingi ateities planai, ir kol kas tolokai griaudėjantis karas.
Metų pirkiniai
Net du nauji menininkų sumanymai šiemet sudrebino karantino sukaustytą šiuolaikinio meno rinką. Gegužės pabaigoje „Compensa“ koncertų salėje Vilniuje tris dienas veikė didžiausia meno galerija Lietuvoje – „Art Compensa“.
Lietuvos dailininkų sąjungos sumanymu, joje savo darbus pristatė kūrėjai iš visos Lietuvos, kuriuos atrinko profesionalų komisija. Renginio tikslas buvo suteikti žmonėms galimybę įsigyti aukšto lygio menininkų darbus už prieinamą kainą. Nė centas nuo parduotų kūrinių nenubyrėjo ne tik galerijoms, bet ir rengėjams.
Lapkričio mėnesį šalies fotografai sumanė priminti meno mėgėjams ir kolekcininkams, kad fotografija, jos atspaudai yra ir kolekcinė vertybė, o ne vien vaizdelis, kuris renka patiktukus feisbuke ir instagrame.
Sostinės Naujosios Vilnios rajone įsikūrusiame „Dūmų fabrike“ įvyko pirmasis Fotografijos savaitgalis. Tai ne kokios nors institucijos, o pačios fotografų bendruomenės surengtas renginys, todėl jame galima buvo pamatyti visą šalies fotografijos panoramą – nuo dokumentikos iki keisčiausių meninių bandymų. Lankytojams nereikėjo pirkti bilietų, o patikusius darbus galėjo įsigyti tiesiai iš jų autorių. Planuojama, kad tokie savaitgaliai vyks du kartus per metus – rudenį ir pavasarį.
Metų arijos
2021-ieji buvo kupini ypatingų įvykių lietuvių operos solistams. 40 metų sopranas Asmik Grigorian įžengė į legendinio Bairoito festivalio sceną, kurioje iki šiol iš lietuvių buvo tekę dainuoti tik Violetai Urmanai, debiutavusiai šiame Richardo Wagnerio operų festivalyje 1991-aisiais.
Be to, Asmik buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo šio festivalio atidarymo premjeroje – ji įkūnijo Zentą R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“, kurią režisavo rusų garsenybė Dmitrijus Černiakovas. Nors premjera buvo sutikta prieštaringai, lietuvė sulaukė daugiausia pagyrų iš visų atlikėjų.
Išskirtinis buvo ir artistės debiutas Londono karališkajame „Covent Garden“ operos teatre. Leošo Janačeko operos „Jenufa“, režisuotos įžymybės iš Vokietijos Clauso Gutho, premjera su A.Grigorian pagrindiniame vaidmenyje pradėjo šio elitinio teatro naują sezoną ir grąžino į Londono sceną „Jenufą“ net po 20 metų pertraukos. Joje greta A.Grigorian dainavo pasaulinę šlovę pelniusi suomių primadona Karita Mattila, praeityje garsi scenos Jenufa.
Tad atkeltas iš praėjusio pavasario spektaklis buvo plačiai nušviestas pasaulio žiniasklaidoje. Pasak kritikų, nuo Asmik, kaip ir nuo K.Mattilos, buvo neįmanoma atplėšti akių.
Į naujas viršukalnes šiais metais įkopė sopranas Vida Miknevičiūtė. Ji pateko į Zalcburgo festivalio žvaigždžių orbitą ir debiutavo pagrindiniu Juditos vaidmeniu Franzo Leharo miuzikle Bavarijos valstybinėje operoje. Neregėtu scenos benefisu gerbėjus pribloškė tenoras Vaidas Vyšniauskas, savo 50-mečio proga pristatęs didžiausio meistriškumo reikalaujančią programą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre su šio teatro orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno.
Dar vienas metų atradimas – 28 metų soprano Linos Dambrauskaitės virtuoziškas pasirodymas pirmą kartą Lietuvoje pastatytoje Gaetano Donizetti operoje „Pulko duktė“. Beveik 200 metų pasaulio teatruose rodoma ši „bel canto“ meistro komiška opera iki šiol vis aplenkdavo mūsų scenas. Tačiau kūrybos pakilimą išgyvenantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras nepabūgo solistams jos keliamų iššūkių ir vien iš lietuvių subūrė įspūdingą ansamblį.
Metų viltys
Lietuvių kūrėjų filmus ilgą laiką vertinome girdami avansu: „Kaip lietuviškas, tai visai neprastas“.
„Tikiuosi, kad šis laimėjimas bus tendencijos lietuvišką kiną vertinti universaliais kriterijais pradžia“, – ištarė 33 metų Laurynas Bareiša, kai jo debiutinis filmas „Piligrimai“ rugsėjį vykusiame 78-ajame Venecijos kino festivalyje pelnė geriausio filmo apdovanojimą (“Juodojo liūto“ statulėlę) konkursinėje programoje „Horizontai“. Ji skirta kylantiems, naujomis kino kalbomis kalbantiems kūrėjams iš viso pasaulio, paprastai joje varžosi apie dvi dešimtis kūrinių.
Lietuviškas kinas į seniausio pasaulyje kino festivalio Venecijoje konkursinę programą buvo įtrauktas po beveik dviejų dešimtmečių pertraukos. 2022-ųjų pradžioje žadama filmą parodyti ir lietuvių žiūrovams.
Ne tik lietuvių žiūrovų ir kritikų pagyrų, bet ir pasaulinės kino bendruomenės dėmesio sulaukė ir 36 metų Andriaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 28 metų Žygimantė Elena Jakštaitė.
„Atlikdama savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį kine aktorė pasirodė tarsi gamtos jėga, pilna aistros ir nenugludintos energijos – ji tarsi prasiveržia ir už ekrano ribų“, – taip tarptautinio tinklo „European Film Promotion“ žiuri apibūdino lietuvę Žygimantę Eleną Jakštaitę (28 m.). Ji buvo išrinkta tarp 10 daugiausiai žadančių Europos kino artistų ir pagerbta „European Shooting Stars“ apdovanojimų ceremonijoje Berlyno kino festivalyje.
Per daugiau kaip 20 metų tarptautinio tinklo „European Film Promotion“ rengiamą kylančių Europos kino žvaigždžių atranką Lietuvos atstovas į dešimtuką pateko tik antrą kartą – 2015-aisiais tai pavyko tuomet 23 metų Aistei Diržiūtei, vaidinusiai režisierės Alantės Kavaitės filme „Sangailė“.
Įvairiu metu šioje programoje buvo pastebėti ir tokie aktoriai kaip Danielis Craigas, Rachel Weisz, Carey Mulligan.
Metų erdvės
Kovo mėnesį sostinės Vokiečių gatvėje, buvusios mėsinės pastate, pagaliau atidarytas Vilniaus muziejus. Deja, ekspozicijų erdvė itin nedidelė, bet tikimasi, kad tai tik laikina būsimo solidaus muziejaus stotelė.
Gerokai įspūdingesnė muziejinė erdvė vilniečiams gegužės mėnesį atsivėrė Kalnų parko papėdėje, buvusioje uždaroje teritorijoje. Name, kuris pastatytas 1878-aisiais, panaikinus carinės Rusijos vadovybės įkurtą Vilniaus tvirtovę, šiuolaikiškas istorines ekspozicijas lankytojams pristatė naujas Nacionalinio muziejaus padalinys „Istorijų namai“.
Rugpjūtį, minint 769-ąsias Klaipėdos įkūrimo metines, uostamiestyje buvo atidaryta nauja Pilies muziejaus ekspozicija, pavadinta „Kurtina“. Unikali savo koncepcija 1,5 tūkst. kv. metrų muziejinė erdvė su daugiau nei 4 tūkst. eksponatų leidžia visai kitaip pažvelgti į uostamiesčio raidą nuo XIII a. iki XVIII a.
Metų rekordas
Po džiazo pasninko ir tremties į virtualią erdvę praėjusiais metais džiazuomenė pagaliau atsargiai grįžo į sales. Šiemet 34-tą kartą surengtas „Vilnius Jazz“ festivalis netgi ryžosi suburti rekordų knygos vertą tarptautinį orkestrą „Nojo Airlines“.
Džiazo mėgėjai ilgam įsimins jo sielos būgnininko Daliaus Naujokaičio su bendraminčiais iš Niujorko ir pusšimčiu jaunųjų Lietuvos džiazo talentų surengtą galingą hepeningą. „Tokio didelio ir pašėlusio kolektyvo kaip „Nojo Airlines“ nėra buvę Lietuvos džiazo istorijoje!“, – tvirtino festivalio prodiuseris Antanas Gustys.
Paslaptingas molinių švilpukų choras iš Rusų dramos teatro balkono, lietuviškų sutartinių ir afrikietiškų motyvų atgarsiai, Juozo Milašiaus pantomima su gitara, Užupio konstitucija – viskas tiko laisvės polėkio kupinam hepeningui, kurį pakaitomis dirigavo D.Naujokaitis ir jo ištikimas scenos bendražygis JAV saksofonininkas Jonathonas Haffneris, o iš scenos paveikslo centro ramiai stebėjo šviesaus atminimo Jono Meko bičiulis italų menininkas, filosofas ir poetas Giuseppe Zevola, Vilniuje tapęs skaitovu.
„Nojo Airlines“ ir „Now We Are Here“ projektai, inicijuoti Vilniuje D.Naujokaičio, gyvai nuskambėjo ir Londono džiazo festivalyje, primindami pasaulio džiazuomenei artėjantį avangardininko J.Meko 100-metį. Mat šis menininkas mėgo ir džiazuoti, buvo grupės „Now We Are Here“ siela ir vienas įkūrėjų.
Metų komfortas
Viena netikėčiausių šių metų staigmenų atlikėjams ir muzikos mėgėjams buvo nauja jauki kamerinė „Organum“ koncertų erdvė sostinėje. Mat koncertus rengiantis garsiems instrumentų gamintojams atstovaujantis fortepijonų salonas „Organum“ pandeminę pauzę išnaudojo įkurtuvėms elegantiškoje originalaus dizaino salėje Savanorių g.1.
Ko gero, jokia kamerinė erdvė anksčiau atlikėjams negalėdavo pasiūlyti tokio komforto. Čia galima pasirinkti koncertui pasaulinės klasės instrumentą iš salono ekspozicijos, patogiai jaustis ne tik muzikuojant, bet ir kaupiantis koncertui ar po jo pagalbinėse patalpose.
Pati salė stebina išradingu interjeru: ant jos lubų pritvirtintos pianisto kėdutės atlieka ir dekoratyvią, ir akustinę funkcijas. Salėje telpa iki 200 klausytojų, yra sukurtos sąlygos garso ir vaizdo įrašams, fotosesijoms, repeticijoms ir renginiams.
Svarbiausia, kad gyvendamas iš komercinės veiklos „Organum“ salonas gali imtis nekomercinių meno programų ir nebrangiai pardavinėti bilietus į savo renginius, kuriuose pristato žymiausius Lietuvos pianistus, kamerinės muzikos atlikėjus ir ambicingus, perspekt
Parengė LR korespondentai Asta Andrikonytė, Milda Augulytė, Ramūnas Gerbutavičius, Rūta Mikšionienė.
