Kompozitorius D. Digimas fotografuoja miestą be fotoaparato

29 metų D.Digimas aktyviai dalyvauja šiuolaikinės ir elektroninės muzikos festivaliuose bei projektuose. Jo kūrinius atlieka Lietuvos ir užsienio ansambliai, jis rašo muziką spektakliams, rengia garsinius pasivaikščiojimus, yra vienas šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjų.

Kompozitoriaus D.Digimo aistra – aplinkos garsų kolekcionavimas ir garsovaizdžių įrašai. <br>K.Dirsės nuotr.
Kompozitoriaus D.Digimo aistra – aplinkos garsų kolekcionavimas ir garsovaizdžių įrašai. <br>K.Dirsės nuotr.
 Garsiniai pasivaikščiojimai.<br> L.Andriekaus nuotr.
 Garsiniai pasivaikščiojimai.<br> L.Andriekaus nuotr.
 Garsiniai pasivaikščiojimai.<br> L.Andriekaus nuotr.
 Garsiniai pasivaikščiojimai.<br> L.Andriekaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Dovilė Raustytė-Mateikė

Jan 16, 2022, 10:17 AM

Neseniai menininkas tapo ir medijų edukacijos bei tyrimų centro „Meno avilys“ drauge su asociacija AGATA vykdomo projekto „Garsovaizdžiai“ vienu iš lektorių. Jis padeda vyresniųjų klasių moksleiviams tyrinėti garsinę aplinką ir taip ugdyti jautrumą jai bei sau pačiam.

Dominykas papasakojo, ką garsas pasako apie mus, kas yra garsovaizdis ir kuo siejasi darbas su mokiniais ir patyrusiais muzikantais.

– Šiuo metu esate Vokietijos mieste Freiburge. Ką ten veikiate?

– Esu kūrybinėje rezidencijoje, kur drauge su režisiere Kamile Gudmonaite, scenografe Barbora Šulniūte ir vietiniais Freiburgo teatro aktoriais statome spektaklį „Medėja“. Jo premjera numatyta kitąmet. Aš rašau spektakliui muziką.

– Koks yra Freiburgo ir Vilniaus garsas? Ar visi miestai skleidžia panašų gaudesį?

– Jei Lietuvoje užmigęs žmogus pabustų Vokietijoje ir liktų užsimerkęs, manau, iš karto suprastų, kad jis yra kitur, nei buvo užmigdamas. Natūralu, kad iš pažįstamos erdvės patekus į naują garsinę aplinką, jaučiasi skirtumas.

Freiburge labai daug sirenų, aktyvaus veiksmo. Be kasdienio šurmulio, svetima kalba taip pat suteikia garsui prieskonį. Garsas nėra tik fizikinis darinys – garsinė aplinka, garsovaizdis yra ir kultūros reiškinys. Daug dalykų atsispindi garse: žmonių įpročiai, tautybės, susimaišiusios kultūros.

– Savotiškas aplinkos garsų kolekcionavimas arba garsovaizdžių įrašai – vienas jūsų užsiėmimų. Tuo metu jūsų kuriama muzika vadinama asketiška. Kaip pavyksta ją išvalyti nuo mus supančio triukšmo?

– Teatras, kolektyvinė kūryba reikalauja greito reagavimo, buvimo čia ir dabar. O laikas, kurį skiriu akademinei kūrybai – garsovaizdžiams, garsiniams pasivaikščiojimams – nevaržomas, neribojamas. Tiesa, tas triukšmas iš aplinkos savotiškai nugula į kūrinius, tik kitokia forma.

Gyvename triukšme, daug dalykų vyksta vienu metu, sudarydami bendrą gaudesį. Tarkime, mieste eismo garsai, pokalbiai, kiti triukšmai susilieja į vientisą darinį, kurio irgi galima klausytis kaip atskiros būsenos.

Kurdamas muziką naudoju ribotą kiekį priemonių, kurios taip pat sudaro vientisą garsinį darinį. Asketizmas tuo ir paremtas.

– Papasakokite, kas tie garsiniai pasivaikščiojimai?

– Alinkos garsų klausymas yra lyg miesto fotografavimas be fotoaparato. Pirmiausia – tai laikas, skiriamas pojūčiui, kurį mes dažnai pamirštame, t. y. klausai.

Per savo garsinius pasivaikščiojimus stengiuosi nenaudoti per daug pašalinių elementų – mikrofonų, įrašytuvų, ausinių, kurie sustiprintų garsovaizdžio pojūtį. Siūlau bendrakeleiviams pasitelkti tik ausis ir dėmesį. Kiek jis bus kontroliuojamas, priklauso nuo kiekvieno dalyvio, nuo to, kiek jis pats norės įsitraukti.

Dažnas nustemba, kad tam tikrą garsą mes girdime nuolat, bet retai jo klausomės. Panašiai yra su vaizdu, tik vaizdą mes greičiau ir lengviau suvokiame. Bet kaip dažnai įsižiūrime, sustojame ir netikėtu rakursu stebime unikalų reginį?

– Ką veikiate projekte „Garsovaizdžiai“? Kaip jūsų užsiėmimai per kelis mėnesius paveikė mokinius?

– Esu lektorių komandoje su garso ir muzikos tyrėja, mokytoja Ieva Gudaityte. Praėjus keliems projekto mėnesiams, galiu sakyti, kad efektyviai vienas kitą papildome: Ieva labiau kreipia dėmesį į teorinę pusę – garso kaip fizikinio, kultūrinio reiškinio tyrimą, o aš labiau jį vertinu kūrybiškai – interpretavimo, panaudojimo kūryboje aspektais.

Mokinių apklausa parodė, kad pusė jų labiau susidomėjo kūryba, o kita pusė – garso tyrinėjimu.

Pastebiu, kad vaikai darosi vis jautresni garsui, o šis projektas jiems leidžia panaudoti žinias apie garsą, kurių jie turi tikrai daug. Tą turimą informaciją projektas padeda jiems įvardyti. Pamažu tai virs ir kūrybiniais sprendimais.

– „Garsovaizdžių“ projekte dirbate su Šakių rajono Gelgaudiškio pagrindine mokykla, tačiau esate mokęs ir Vilniaus vaikus. Ar skiriasi didmiesčio ir mažesnio miestelio vaikų jautrumas garsui?

– Labai skiriasi. Per garsinius pasivaikščiojimus, kuriuos įtraukdavau į pamokas, vilniečiai laikydavosi taisyklių, nuosekliai atlikdavo, ko paprašyti. Gelgaudiškio moksleiviai ne taip stipriai pasineria į garsus, nors taip pat jautriai reaguoja į savo aplinką, jiems įdomu, ką mums duoda garsas, ką galima su juo veikti.

– Kaip jus patį veikia tokios skirtingos patirtys kaip darbas su mokiniais ir su patyrusiais muzikantais?

– Dirbdami su ansambliu „Synaesthesis“ ar styginių duetu „Twenty Fingers Duo“, vieni kitus suprantame iš pusės žodžio, o kartais ir visai be žodžių. Tačiau repeticijose, kaip ir klasėje, eksperimentuojame ir mokomės vieni iš kitų. Iš muzikantų daugiau mokausi aš, o kai ką atrandame drauge.

„Garsovaizdžiuose“ po teorinės dalies pereisime prie to paties etapo ir su mokiniais. Mokydami su Ieva nesakome vaikams, ką jie turi daryti, o paliekame laisvę, taigi iš karto atsiranda erdvė eksperimentams. Čia, kaip ir dirbant su muzikantais, kurie mano parašytą muziką pasiūlo atlikti visiškai kitaip, nei aš įsivaizdavau. Taigi abiem atvejais aš mokausi.

– Jūsų biografija labai turtinga. Kaip užimtumas veikia kūrybą?

– Mano veiklos laukas pakankamai platus, bet visi užsiėmimai susiję su garso praktikomis, įvairūs garsovaizdžiai sąveikauja ir su akademine, ir su teatrine kūryba.

Aišku, nuovargis turi įtakos produktyvumui. Kalbamės ir su kolegomis, kad pamirštame skirti laiko sau, atsiriboti nuo veiklos, vengiame nereikšmingų dalykų, o juk iš to ir atsiranda kūrybinė energija.

– Ar egzistuoja aplink jus tyla?

– Simboline prasme galbūt, bet ir tai retai. Beveik nepasitaiko, kad man kažką darant namuose, fone skambėtų muzika. Tačiau ir tada greičiausiai nebūnu tyloje.

Vidinė tyla yra siekiamybė. Kaip tik ant stalo guli Peterio C. Bouteneffo knyga „Arvo Pärt: Out of Silence“. Gal kada ir įsivyraus tyla, iš kurios išeis kažkas gero.

„Meno avilio“ projektas „Garsovaizdžiai“ (rengiamas drauge su asociacija AGATA) yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamo projekto „Kultūros edukacijos sistemos modernizavimas“ dalis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.