Ar Kaune vis dar gyva pasipriešinimo dvasia?

Centriniame pašte atidaroma paroda „1972. Pramušti sieną“, kurios autoriai yra lietuvių kultūros lauko kūrėjai, – vienas svarbiausių „Kaunas 2022“ renginių, o pasipriešinimo dvasios paieškos sovietmečiu kviečia diskusijai. Kiek to protesto dar išlikę?

I.Pukelytė: „Jei žmonės dega idėjomis, jie randa ir priemonių. Skirtingai nei R.Kalantos laikotarpiu, to daryti niekas nedraudžia.“<br>G.Bitvinsko nuotr.
I.Pukelytė: „Jei žmonės dega idėjomis, jie randa ir priemonių. Skirtingai nei R.Kalantos laikotarpiu, to daryti niekas nedraudžia.“<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

May 14, 2022, 3:23 PM

Paroda „1972. Pramušti sieną“ nukels žiūrovą į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes. Parodos dalyviai galės pasijusti lyg patekę tarp jaunimo roko muzikos grupių, Kauno dramos ir pantomimos aktorių, maištingų hipių, modernių Kauno ir Vilniaus dailininkų.

Paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, šio laikotarpio jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakos apie alternatyviąją kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje.

– Ar vis dar gyva Kaune pasipriešinimo dvasia? – parodos atidarymo išvakarėse „Laikinoji sostinė“ paklausė teatrologės, rašytojos, programos „Atminties biuras“ komandos narės Inos Pukelytės.

– Lyginti tų dviejų laikotarpių nelabai galime, nes tuo metu gyvenome totalitariniame režime, todėl žmonių saviraiškos teisės buvo labai ribotos. Dabar galime turėti ir skleisti kokias tik norime nuomones.

Objektyviai žiūrint, jei yra norinčių tai daryti, jie randa ir būdų. Prieš keletą metų prie savivaldybės matėme jaunų kairiųjų pažiūrų žmonių protestus prieš Darbo kodeksą. Vėliau stebėjome atsiradusią miesto mero priešpriešą su bendruomenėmis, kuri parodė protesto aktualumą ir gyvybingumą.

Jei žmonės dega idėjomis, jie randa ir priemonių. Skirtingai nei R.Kalantos laikotarpiu, to daryti niekas nedraudžia.

– Ar jums pačiai yra tekę protestuoti?

– Kai keitėsi sistemos, pamenu, mane labai įtraukė feministinis protestas Moters dienos proga, kai Kauno moterys ėjome Laisvės alėjoje su plakatais. Dabar man jau sunkiau būtų susitapatinti su kokia tiksline grupe ir eiti protestuoti, net negalėčiau lyginti su Sąjūdžio laikais, kai teko dalyvauti daugumoje vykusių Roko maršų.

– Tačiau KEKS 2022 komandai tenka našta kalbėti apie skaudžias istorines pamokas – holokaustą, kuris nėra taip paprastai Kaune gyvenančių žmonių priimamas, taip pat ir apie žmogaus teises. Pamename gana didelį subruzdimą, kai miesto savivaldybei spyriojantis išduoti leidimą „Kaunas Pride“ eitynėms buvo laukiama reakcijos ir iš „Kaunas 2022“ komandos.

– Kultūros lauke dirbantys žmonės iš principo yra atviresni ir, žinoma, ne konservatyvių pažiūrų. Tačiau pats projektas kartu neša ir politinę atsakomybę. Manau, geriausia, jei žmonės matys mūsų nuostatas per darbus. Pavyzdžiui, Yoko Ono instaliacija Lietuvos banko Kauno skyriuje sukėlė labai stiprią visuomenės reakciją, taip pat ir negatyvią. Tačiau menas toks ir turi būti – nepatogus, reaktyvus, tada jis turi poveikį.

– Y.Ono paroda Kaune, kurioje eksponuojama 100 karstų, tapo savotiškai pranašiška Rusijos invazijos į Ukrainą akivaizdoje. Ar tai reiškia, kad menininkai tarsi gali iš anksto nujausti tragiškus įvykius erdvėje?

– Karai visą laiką vyko ir tebevyksta. Tik mums atrodė nebeįmanoma, kad karas vyktų taip arti mūsų. Deja, karai yra mūsų pasaulio realybė ir didžioji tragedija. Manau, dėl to menininkai ir kuria tokia tema, kad ugdytų visuomenių netoleranciją smurtui, karui. Man, pavyzdžiui, prasidėjus invazijai į Ukrainą Y.Ono projektas parodė dar vieną pusę. Karstai, šalia kurių vyksta bankinės operacijos, cirkuliuoja pinigai, puikiai iliustruoja tai, kas dabar vyksta ir kodėl vyksta.

– Kaip manote, kaip užauga tokie režimai, kurie pradeda karus, žudynes?

– Pirmiausia režimus palaiko pati visuomenė. Jei nebūtų dalies žmonių palaikymo, nebūtų ir terpės jiems užaugti. Atsiranda žmonių, kurie žino, kaip pasinaudoti kitų silpnybėmis, kaip juos panaudoti savo tikslams pasiekti. Ir, pasinaudoję propaganda ir kitais būdais, tai sėkmingai įgyvendina. Ryškiausias praeities pavyzdys yra Hitlerio propagandos mechanizmas, kuris iš dalies atliepė tam tikros visuomenės dalies lūkesčius ir juos toliau eskalavo, stiprino. Panašiai dabar yra Rusijoje. Mes patys esame kalti dėl to, kas mums atsitinka.

– Kaip jums Kaunas dabar atrodo iš šalies? Šių metų, kai tapome Europos kultūros sostine, taip laukėme, tiek daug visko turėjo įvykti.

– Labai keisti ne tik šie, bet ir prieš tai buvę metai. Jie visiškai sugriovė visus mūsų lūkesčius, įsivaizdavimą, kaip čia visko bus daug, kiek daug turistų atvyks, kad įvyks kažkoks proveržis, kad Kaunas iš tiesų taps Europos centru.

Tačiau, nepaisant visų sunkumų, nepatiriame nusivylimo, kad viskas veltui. Manau, šis projektas pirmiausia skirtas mūsų kultūros lauko ateičiai, kuris per šiuos metus labai sustiprėjo, įgijo naujų kompetencijų, išmoko bendradarbiauti tarpusavyje ir tarptautiniame kultūros lauke. Tai didelė vertybė.

– Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad daugybė tų pačių renginių ir taip vyko Kaune, jie tiesiog pateko po „Kaunas 2022“ programos skėčiu?

– Toks ir buvo tikslas – suburti bendruomenę, pasiūlyti jai platformą, kuri sudarytų papildomas sąlygas augti, palengvintų, išgrynintų jų veiklas. Jei organizatoriai mato tame sinergiją, jie prisijungia, o kultūros laukas dėl to tik išlošia. Niekada savivaldybė ar valstybė neskirtų tiek lėšų, kurios skiriamos šiemet, ir džiugu, kad ne tik naujieji, bet jau ir savo vietą mieste turintys projektai gali tuo pasinaudoti.

– Gal ir gerai, kad tų turistų dėl karo Ukrainoje, panašu, Kaune nebus, nes ne itin miestas pasiruošė – Senamiestis išraustas, Nemuno saloje – statybos?

– Yra tiesos. Reikia žiūrėti į ateitį, nematyti šio projekto kaip baigtinio varianto, kuris metams pasibaigus išnyks. To norėtųsi ir iš miesto – kad įgytos patirtys, kompetencijos toliau būtų įveiklintos, tęsiamos.

Kalbant apie „Kaunas 2022“ privalumus, vis dėlto įspūdinga, kai atsiverti programą ir vienu metu matai Kaune eksponuojamus tris garsiausius pasaulio menininkus. Jų atsiradimas Kaune yra kokybės ženklas, pozityvi žinutė pasauliui apie mūsų miestą.

– Prie kokių kitų projektų šiuo metu dirbate?

– Esu aktyviai įsitraukusi į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektą kaip programos „Atminties biuras“ komandos narė. Šiuo metu daugiausia laiko tenka skirti Kauno kantatai, kuri bus atlikta „Žalgirio“ arenoje Litvakų kultūros forumo proga, kuruoti. Muziką kantatai kuria Pietų Afrikos Respublikos (PAR) kompozitorius Philipas Milleris, kuris įgarsina kitą garsaus kūrėjo iš PAR Williamo Kentridge’o vieną pagrindinių darbų, šiuo metu eksponuojamų M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.